Negali sakyt, kad su juo kažkas ne taip. Atrodytų, jaunas žmogus, gal kiek nerangus, tylokas. Matyt, ganėtinai uždaras. Pakalbintas vis nukreipia žvilgsnį, tai lubas apžiūri, tai grindimis susidomi. Rankas vis grąžo, kartkartėmis perbraukia sau per kelius, šlampančius delnus nusausina. Apie save pasakoja labai nenoriai, tarsi nepatogu būtų.
Pavadinkime šį drovų nerimastingą jaunuolį Jonu. Tai štai jis teigia, kad nepasitiki savimi, todėl negali studijuoti ten, kur norėtų, taip pat negali susirasti merginos, jaučiasi vienišas, nes retai išeina iš namų ir net kai draugai kviečia į vakarėlius, jis atsisako. Jis mano, kad yra neįdomus žmogus. Kitiems su juo nuobodu, todėl apskritai vengia bendravimo. ,,Darau žmonėms paslaugą“ – taip jis paaiškina savo užsidarymo priežastį. Jonas mano, kad jei labiau pasitikėtų savimi, viskas būtų kitaip. Jis daugiau bendrautų, nesijaustų toks vienišas. Gal Jonas tiesiog intravertas? Arba drovaus charakterio žmogus? O gal serga depresija? Jam sociofobija?
Psichologo kabinete gana dažnai nuskamba frazė ,,aš nepasitikiu savimi, norėčiau labiau savimi pasitikėti“. Nors ką tai reiškia konkrečiam žmogui ir kuo tai skiriasi nuo menkavertiškumo, drovumo, depresiškumo ar intravertiškumo, – neretai sunku pasakyti. Tiek padedančiajam, tiek ir pagalbos prašančiam.
Būna, žmogus skundžiasi, kad nesiryžta pasiieškoti geresnio darbo, negali paprašyti už savo darbą adekvataus atlygio, negali vairuoti mašinos, bijo užsiimti mėgstama veikla, nekuria muzikos, nedainuoja, negroja, nors norėtų. Nestoja mokytis ten, kur svajojo visą gyvenimą. Nebendrauja su tais žmonėmis, su kuriais įdomu. Nemoka pasakyti ,,ne“. Negali dalyvauti varžybose; nesiima naujo projekto ir taip toliau… Ir visus šiuos negalėjimus/bijojimus bandoma sutalpinti po nepasitikėjimo savimi etikete. Bet ar tikrai taip? O gal ,,nepasitikėti savimi“ tiesiog daug gražiau skamba, nei vengti, tingėti, būti bailiu, droviu ar sirgti depresija?
Žvelgiant paviršutiniškai, atrodytų, kad nepasitikėjimas savimi susijęs su labai konkrečia gyvenimo sritimi. Todėl žmogus ir mąsto konkrečiai: reikia tik įveikti save ir valios pastangomis prisiversti daryti tai, ko labiausiai vengi. Reikia tik dar šiek tiek pasilavinti, pasitreniruoti ir pavyks susitvarkyti tą kliūvančią gyvenimo sritį.
Nepasitikėjimas savimi būna dviejų rūšių: specifinis ir bendrasis. Specifinį nesunkiai ,,gydo“ specialistai įvairiomis pasitikėjimą savimi didinančiomis taktikomis ir strategijomis. Jei nepasitiki savo oratoriniais gebėjimais ir dėl to vengi kalbėti prieš auditoriją, tai užtenka palankyti oratorystės kursus ir pradėti treniruotis mažose grupelėse. Jei nedrįsti susipažinti su mergina, gali paskaityti internete, kaip tą daryti ir toliau pagal tikslius nurodymus atkakliai bandyti praktikoje. O jei tiesiog jautiesi nevertas pagarbos ir todėl vengi bendrauti su svarbiais žmonėmis, gali būti, kad užteks įsigyti prabangią mašiną ir gerą laikrodį. Jei kompleksuoji dėl savo išvaizdos, gali prisiversti ir paplušėti sporto salėje arba kreiptis į plastikos chirurgus. Jei nedrįsti sakyti savo nuomonės, tai kai jau užimsi vadovo postą – ši problema nebekamuos, pasitikėjimas savimi užaugs savaime. Todėl reikia tik pasistengti ir palypėti karjeros laiptais.
Jei šios ir panašios priemonės padeda, tai pirminės problemos nereikėtų vadinti ,,nepasitikėjimu savimi“. Nes panašiau, kad specifinis nepasitikėjimas savimi – tai eiliniai kompleksai, kilę dėl pastangų, įgūdžių ar gebėjimų stokos.
Su bendruoju nepasitikėjimu savimi kiek sudėtingiau…
Žvelgiant iš semantinės pusės nepasitikėjimas savimi – tai asmens netikėjimas, kad jis yra vertas pasitikėjimo. Kasdienybėje tai reiškiasi, kaip drąsos stoka imtis kokių nors veiksmų. Tai gali atrodyti, kaip menkavertiškumas, neryžtingumas, vengimas, netgi kuklumas arba atvirkščiai perdėta arogancija, demonstratyvumas. Bet visa tai tik pamatinio nepasitikėjimo savimi išorinės raiškos būdai.
Todėl, kai į konsultaciją atėjęs žmogus užsimena apie norą labiau pasitikėti savimi, visuomet kyla rimta dilema, – apie ką jis čia kalba ir ką jam tas reiškia? Šis užsakymas terapijai, kaip nė vienas kitas, pasižymi itin subjektyvių prasmių gausa. Vienam pasitikėti savimi reiškia išdrįsti pasakyti savo nuomonę. Kitam, gebėti pasakyti ne, trečiam – pasipriešinti tėvų autoritetui; nebesistengti visiems įtikti ir patikti; galų gale išsikraustyti iš tėvų namų; prisipažinti meilėje. O gal išdrįsti daryti tai, ką nori? O gal apskritai išdrįsti kažko norėti?
Pastebėjau, kad apibendrinus visas subjektyvias prasmes bendrasis pasitikėjimas savimi apsigyvena kažkur tarp laisvės ir drąsos. Laisvės būti savimi ir drąsos save išreikšti. Logiška būtų manyti, kad tuomet pamatinis nepasitikėjimas savimi yra kažkas tarp vidinės vergystės ir baimės save parodyti. Meric O. ir Ilhan A., tyrę studentų pasitikėjimą, teigia, kad bendrasis pasitikėjimas savimi turi vidinę ir išorinę raišką. Vidinė raiška, tai: meilė sau, savęs pažinimas, tam tikrų tikslų kėlimas ir pozityvus mąstymas, jausmas ir mintys, kad esi savimi patenkintas ir gyveni harmonijoje su savimi. Išorinė pasitikėjimo savimi raiška – tai gebėjimas kontroliuoti savo emocijas ir pasitenkinimas savimi bendraujant su kitais.
Kad būtų aiškiau, ką reiškia pasitikėti savimi, pažvelkime dar iš vienos pusės: kada aš pasitikiu kitu žmogumi? Atsakymas į tokį klausimą turi mažesnį prasmių pasirinkimą, todėl galime atsakyti visai paprastai – kai jis yra patikimas. T.y., tęsi duotą žodį, nemeluoja, nešneka vienaip į akis, o kitaip už akių. Trumpai tariant, kai yra sąžiningas ir nuoširdus. Toks žmogus nepaves, nemanipuliuos, nesistengs įtikti, nesieks savanaudiškų tikslų.
Tuos pačius kriterijus galima taikyti ir sau: ar esu su savimi sąžiningas ir nuoširdus? Matyt, nelabai, jei nepasitikiu savimi. Tikėtina, kad esu apsikamšęs iliuzijomis apie save, pats sau meluoju, vieną jaučiu, kitą demonstruoju. Dažnai sakome: ,,šituo žmogumi aš nepasitikiu, nes jis vieną kartą jau mane išdavė“. O kiek kartų išduodame patys save? Jei taip rimtai prisėdus suskaičiuotume, tai kelis kartus per dieną. Pažadėjau sau keltis pusvalandžiu anksčiau ir neatsikėliau; pažadėjau riboti maisto kiekį ir vėl persivalgiau; turėjau paskambinti dėl naujo darbo, neišdrįsau; norėjau nueiti į kiną, bet nuėjau į boulingą, kad patiktų draugui; jaučiau susierzinimą, bet šypsojausi; buvau alkanas, bet nevalgiau; norėjau miego, bet iki vidurnakčio sėdėjau socialiniuose tinkluose. Ir taip toliau… Išdavystės faktų per vieną dieną galime priskaičiuoti tiek, kad būtume išbraukti iš patikimų žmonių sąrašo visam gyvenimui. Tai gal visai normalu, kad savimi nepasitikime?
Ir tuomet tie, kurie teigia savimi pasitikintys, gal kaip tik tūno gilioje saviapgaulėje? Nes norint iš tiesų pasitikėti savimi, pirmiausia, reikėtų atskirti pasitikėjimo savimi demonstravimą nuo tikro pasitikėjimo savimi, kuris susijęs su gebėjimu būti nuoširdžiu ir sąžiningu, vidine laisve ir drąsa save išreikšti. Antra, reikėtų išsiaiškinti, kur dingo ta laisvė ir drąsa bei kaip jas susigrąžinti.
Grįžkime prie tiesioginės fenomeno prasmės: pasitikėti savimi reiškia savimi tikėti. Tikėti, kad aš galiu, man pavyks, aš sugebėsiu… Tai čia tikėti kuo? Savo išsilavinimo kokybe, statusu, akių grožiu, raumenų jėga, intelekto koeficientu? Remtis laimėta vieta, gautu pažymiu, svoriu? Diplomų kiekiu, banko sąskaitos dydžiu?
Išmanantys tikėjimo fenomeną sako, kad tikėti – tai reiškia, pasikliauti tuo, kas numanoma, gal ir yra, o gal ir nėra. Tikėti reiškia remtis ir pasitikėti dalykais, kurie yra už išmatuojamų ir pačiupinėjamų. Jei gali išmatuoti, pasverti, pasilyginti su kitais, kam reikalingas tikėjimas? Tuomet yra tiesiog žinojimas, paremtas faktais. Faktais gali būti paremtas žinojimas, kad esu geras sportininkas, gražiausia Lietuvos mergina, mano intelekto koeficientas didžiausias visame kurse. Bet šalia šito žinojimo vis vien gali tarpti nepasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, moteris nepasitiki savimi ir tai reiškiasi kaip vengimas vairuoti automobilį. Paprastuoju būdu ,,gydydami” jai sakytume: ,,Moterie, rinkis ir fiksuok faktus, kurie įrodys tau pačiai, kad esi gera vairuotoja ir problemos kaip nebūta. Sudalyvauk ralyje, perlaikyk vairavimo egzaminą, išsinuomok mašiną ir pervažiuok visą Europą…“
Bet, mes žinome, kad giluminis pasitikėjimas savimi yra visai ne tai. Jis ,,nesigydo“ faktų apie save kaupimu. Pasitikėjimas kyla iš tikėjimo, todėl jis arba yra, arba ne. Arba silpnas, arba stiprus. Arba esu pakankamai nuoširdus ir sąžiningas su savimi, arba gyvenu save apgaudinėdamas ir išduodamas. Taigi arba kuriu pamatą tikėjimui savimi, arba jį griaunu.
Materialiais faktais paremtas pasitikėjimas savimi gali sukurti snobiškus ir arogantiškus monstrus, apie kuriuos paskui sakome ,,na šitas, tai jau per daug pasitiki savimi“… Tuo tarpu pasitikėjimas, kylantis iš tikėjimo savimi, nors ir neparemtas jokiais pasveriamais faktais, yra įgalinantis ir suteikiantis laisvę bei drąsą būti savimi. Todėl pasitikėjimą savimi galima būtų sulyginti su sveikata. Sunku ją apibrėžti, kai žmogus sveikas, bet labai lengva pajusti, kai sveikata nusilpsta, dingsta.
Bendrasis pasitikėjimas savimi, kaip ir sveikata, yra duotybė. Kol jis yra, jo nejaučiame, bet kai sumažėja, reaguojame tuojau pat. Remiantis šia analogija, nesunkiai galime nustatyti pasitikėjimą savimi menkinančius ir stiprinančius veiksnius.
Pasitikėjimas savimi silpsta, kai žmogus:
- Nejaučia savo jausmų. Tai yra, juos tol slopina, kol nebesupranta, ką iš tiesų jaučia.
- Vengia galvoti apie tai, apie ką galvoti nepatogu, baisu, skauda. Užmerkia akis prieš realius faktus ir pasineria į iliuzijas.
- Nedaro tai, ką nori daryti – veikia tik tai, ką reikia, turi, privalo. Tai yra gyvena ne savo gyvenimą, bet stengiasi pateisinti kitų lūkesčius.
- Nori tai, ko nenori – nuolat apgauna save, tikruosius savo norus pakeisdamas tuo, kas labiau priimtina kitiems, yra ,,protingiau“ ar ,,labiau apsimoka“ .
- Išpučia savo asmenines ribas pagal ,,Aš-dievas” paveikslą. Priskiria sau visažinystės ir visagalybės gebėjimus.
Pasitikėjimą savimi stiprina nuoširdumas, sąžiningumas ir patikimumas.
Pasitikėjimas savimi nėra įgyjamas, jis tiesiog atsiveria, išsilaisvina nuolatinių pastangų būti nuoširdžiu ir sąžiningu su savimi dėka. Mažinant saviapgaules, paleidžiant iliuzijas, nebemeluojant sau apie save. Pradėjus jausti, tai ką jaučiu, sakyti, tai ką galvoju, veikti, tai ką noriu, – pasitikėjimas savimi pamažu grįžta.
Iš tiesų, tikėti savimi – pirmiausia, tai tapti patikimu sau. Sau nemeluoti, laikytis sau duoto žodžio, taip pat rūpintis savo gerove, o ne kenkti sau, nežaloti savo kūno ir psichikos. Kai tampu pats sau patikimas, sulig tuo gyvenimas ima keistis, nes grįžta vidinės laisvės pojūtis, tampu savo gyvenimo šeimininku, o iš čia ir drąsiu gyventi savo gyvenimą.
Žmonės dalinasi, kad grįžtant pasitikėjimui mažėja abejonių: ,,Aš tiesiog jaučiu, kad man tai yra teisinga; tiesiog žinau, ko man reikia, o ko nereikia“. Jie nebesiremia faktais apie save, kad kažką pasirinktų daryti arba nedaryti, sakyti arba nesakyti. Jie tiesiog jaučia, kad nori dirbti šitą darbą arba ne. Nori bendrauti su šituo žmogumi arba nenori. Pasitikintis savimi žmogus nebesivynioja pagal savo paties manipuliavimo savimi idėjas: privalau visiems patikti, turiu būti mandagus, neturiu rodyti savo jausmų.
Tik faktais apie save besiremiantys dažnai sako: ,,Kas aš toks, kad kiščiausi ne į savo reikalus‘‘, ,,Ne man čia spręsti, kas gerai, o kas blogai“. Pasitikinti savimi žmogus tiesiog jaučia, kada jam dera kur nors kištis, o kada, tai iš tiesų ne jo reikalas. Jis tarsi gyvena nuolat jausdamas realybės pulsą, natūralioje gyvenimo tėkmėje, harmonijoje su pasauliu. Todėl tampa stiprus ir lankstus.
Visai priešingai vyksta su nepasitikinčiais savimi arba pasitikinčiais tik faktais apie save. Jų ,,stiprybė“ akmeninė, o jų ,,lankstumas“ pavojingai gležnas ir jautrus išoriniams dirgikliams. Jei mane pagyrė, tai aš pasitikiu savimi, jei sukritikavo – tai nepasitikiu.
Tikintis savimi žmogus turi tam tikrą dvasinį stuburą, kuris palaiko jo vidinę ramybę ir harmoniją, nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Liga, darbo netekimas, apdovanojimas, išdavystė, pažeminimas, paaukštinimas, – visa tai tiesiog yra, bet tai niekaip neįtakoja pasitikiu aš savimi ar ne. Daugiau pasitikiu savimi, ar mažiau. Prarasiu pinigus banke, teks atsisveikinti su prabangiu gyvenimo būdu ir pasitikėjimo savimi nebeliks? Ar vis tiek liks? Kartais pats Gyvenimas mums užduoda tokius klausimus. Paima ir patraukia kažką, į ką mes laikomės pernelyg stipriai įsikibę, kaip į pasitikėjimo savimi garantą. Ima ir atima turtą, vaiką, sutuoktinį, sveikatą. O tuomet tarsi klausia: ,,Na kaip dabar? Ar dar tiki savimi? Ar jau pakankamai stiprus tavo dvasinis stuburas? Ar galime dar vieną kitą ramentą patraukti?“
Pasitikėjimas savimi išoriniu veiklumu nesukuriamas, nes ,,gali atsitikti taip, kad labai mažai atlikti galintis žmogus yra daug vertingesnė asmenybė nei tas, kuris, atrodytų, labai daug nuveikia“ (T. Mertonas). Tas pats tinka ir išoriniam atrodymui, turėjimui, galėjimui, mokėjimui…
Pasitikėjimas savimi grįžta, kai žmogus tampa patikimu pats sau; kai liaujasi save apgaudinėti ir sau meluoti; kai susitraukia iki savo dydžio.
Parašė
Straipsnis spausdintas žurnale ,,Psichologija Tau” 2017 m.
Informacijos šaltinis: www.gyvojipsichologija.lt
Palikti komentarą