Mes su vyru vieningai nusprendėme, kad mūsų vaikai galės pasilikti nakvoti pas draugus tik tada, kai sulauks 10 metų. Žinoma, reakcija į tai buvo neigiama kaip iš vaikų pusės, taip ir visų mūsų draugų, kitų vaikų tėvų.
Mane laiko griežta mama, nepasitikinčia savo vaikais. Kai kurie tėvai tiesiog nesupranta, kaip galima drausti savo vaikams tokią smulkmeną.
Iš tikrųjų prisimenu, kaip, kai mano dukrai buvo keturi metukai ir ji buvo pirmą kartą pakviesta nakvoti pas draugus. Aš nuoširdžiai nesupratau, kaip galima ją išleisti pas mažai pažįstamus žmones, kai aš buvau ką tik atpratusi nuo to, kad mano dukrelė be sauskelnių ir jau ne tokia mažytė, kuri negali be manęs nė žingsnio.
Tada mes nusprendėme – jokių nakvynių iki dešimties metų.
Pirma, vaikai iki šio amžiaus visiškai nesugeba kontroliuoti bendraamžių ir kitų vaikų tėvų įtakos. Dešimties metų vaikas jau gali savarankiškai nuspręsti – patinka jam ar nebe būti su kitais žmonėmis, ar jis jaučiasi saugus, ar kažkas nepatinka.
Antra, tai, kad mes nepažįstame vaikų tėvų. Mums nežinoma, kas jiems normalu, o kas nebe.
Juk neretai skirtingų tėvų požiūris į auklėjimą gali labai skirtis. Ar būtina tam skirti dėmesio? Vaikas turi mokėti atsirinkti, tai ką jis mato ir jaučia, turi mokėti reikšti savo mintis. Dešimties metų vaikai tai jau moka.
Trečia, mes turime pasitikėti žmonėmis, pas kuriuos eina nakvoti vaikas, nes be pasitikėjimo nebus ramybės. Tik dabar jau mes ramiai išleidžiame vaikus nakvoti pas draugus.
Ir tegu kiti tėvai galvoja, kad esame griežti, mums geriau žinoti. Jeigu vienoje šeimoje kažkas yra priimtina, tai nereiškia, kad taip turi būti ir pas mus.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą