Ana Frimen, 28 metai, Londonas
Mano karta, gimusi po 1980 metų, buvo išauklėta ne tėvų, o masinės informacijos priemonių. Mūsų tėvai, su jų liberalios feministinės ateistinės estetikos prisigėrusiais smegenimis, paaukojo mus ant politinio korektiškumo altoriaus. Jiems buvo įteigta, kad jie neturi būti „despotiški“ ar „įkyrūs“, kaip jų pačių tėvai, kad jų pareiga – suteikti mums laisvę ieškoti nuosavo kelio.
Labai politkorektiška. Tačiau ką tai reiškia iš tikrųjų? Mes buvome numestos suėsti vilkams ėriukų kailiuose iš Fabiano draugijos.
Netekę vadovavimo, kaip ir vertybių sistemos, beviltiškai trokšdami viso to, kaip ir būdinga vaikams, mes radome visam tam pakaitalą vienintelėje srityje, kuri, kaip mums atrodė, mumis rūpinasi – masinėje kultūroje. Tokiu būdu nuo jaunų metų mes gavome vieną ir tą pačią negailestingą pamoką: „karšta moteris + karštas vyras + karštas karštas seksas = meilė“. Ir tai vienintelė pamoka, kurią visada gauname ir, panašu, gaus sekančios kartos.
Jeigu atimsime iš ištisos žmonių kartos moralines vertybes, bet kokią paramą ir vadovavimą, bet kokį dvasingumą ir žmogiškumą, ir vietoje to įkyriai bombarduosi bedvasiais seksualiais vaizdiniais, jūs gausite visa tai, kas aprašyta žemiau.
Šiandien moteris vertina save ne pagal tai, kokia ji mama, gyvenimo draugė ir pavyzdys savo vaikams, o pagal tai, kaip greitai vyras ją pažemins. Tai, kas prieš 50 metų buvo laikoma siaubingu, žeminančiu elgesiu iš vyrų pusės, šiandien laikoma malone, suteikiama moteriai.
Viena draugė neseniai papasakojo, švytėdama iš pasididžiavimo, kaip susirado darbą trumpo sijonėlio pagalba: „Viršininkas pasakė, kad nelaiko manęs tinkama šiam darbui, bet jam bus malonu žiūrėti kiekvieną dieną į mano šlaunis“.
Ir masinė kultūra su savo įprasta pretenzija atrodyti paprasta, atvirai juokiasi iš šio reiškinio. Praeitą naktį žiūrėjau komediją su Metju Periu „Tėčiui vėl 17“, kur Perio personažas vėl tampa paaugliu, išsaugojęs brandų charakterį. Dėl to jam tenka susidraugauti su visomis savo snarglės dukros draugėmis ir išgyventi sukrėtimą dėl jų agresyvaus seksualumo ir palaidumo. Jis nusodina trejas iš jų ir sako: „Liaukitės taip elgtis. Jeigu pačios savęs negerbiate, tai kas gi jus gerbs?“
Jos apstulbusios žiūri viena į kitą ir gali susidaryti įspūdis, kad visgi suprato… Kol viena iš jų neišpučia krūtinės ir neatšauna: „O man nusispjauti į tavo pagarbą!“ Jos draugelė, nenorėdama likti šešėlyje, su tokiu pat iššūkiu priduria: „Manęs tuo labiau gali negerbti!“ Paskutinė draugė iškilmingai išrėžė: „Kai dėl manęs, tai tau netgi nebūtina prisiminti mano vardo!“
Jis žvelgia į jas tylėdamas, paskui papurto galvą ir sako:
-Na, tai jau jūsų tėtušių problema.
Tačiau problema visgi slypi tame, kad jokie tėvukai jomis apskritai neužsiima. Jiems pernelyg rūpi atrodyti „kietais“ savo vaikams ir tapti jų „draugais“. Mintis, kad reikia pakloti vaikams sveiką dorovinį pamatą ir prisiimti atsakomybę už jų vystymąsi, vietoje to, kad užleistum šį vaidmenį draugams ir Feisbukui, tie tėvukai atmeta iš karto.
Štai, tarkime, per Kalėdas svečiavausi pas tetą ir dėdę, pas juos 13-os metų dukra, kaip ir visi – pasimaišiusi dėl išmanaus telefono ir Feisbuko.
Jos motina pasidalino su manimi savo motiniškomis problemomis ir paklausė, ar pasitaikydavo man iki sulaukiant 16-os metų, sakyti savo tėvams „dinkit iš akių“. Pasakiau, kad esu šokiruota. Tik nesakiau, kad ir dabartiniame amžiuje nepasakyčiau tėvams nieko panašaus.
Nors akivaizdu, kad tai tipiškas atsakymas, kurio teta su dėde susilaukia iš mano pusseserės, kai bando sužinoti, kuo ji užsiima.
Reikia turėti galvoje, kad tai ne probleminė šeima – tai visiškai padorūs namai su bažnyčioje susituokusiais tėvais, kurie turi gerus darbus ir du vaikus privačiose mokyklose. Tačiau tie vaikai jau prarasti.
Jaunos mergužėlės, panašios į mano pusseserę ir į kitas mergaites visame pasaulyje, paliktos masinės informacijos priemonių auklėjimui, o ten joms pastoviai kalama, ko iš jų laukia pasaulis – jų „kietumo“ demonstracijos. Ir kad jų vertingumą gyvenime tiesiogiai lemia tai, kiek žmonių jos gali „patūrėti“, kad atitiktų tą bukagalvišką „kietumą“.
Pagyros, kiek „pergalių“ jos nuskynė – tai įprasta tema pokalbiams tarp mergaičių, ir aš gerai pamenu, kaip būdama paauglė, savo viduje kankinausi dėl tos būtinybės pasirinkti tarp melo ir pašaipų, kai reikėjo prieš drauges „paskelbti visą sąrašą“ (dažniausiai melavau).
Įdomiausia yra tai, kad jeigu vaikinai bent jau patiria kūnišką malonumą nuo atsitiktinio sekso, tai merginos negauna netgi šito.
Jos užprogramuotos tam (iš čia ir laiškai į atitinkamą spaudą, atseit, padėkite, tenka apsimetinėti). Ar daug vaikinų užsiimtų, progai pasitaikius, atsitiktiniu seksu bala žino su kuo, jei nepatirtų iš to jokio fizinio pasitenkinimo? Manau, nė vienas. Tačiau merginos užsiima tuo pastoviai. Ir tai byloja apie tai, kaip jos sužalotos, nudvasintos ir priklausomos.
Šitas smegenų plovimas toks visapusiškas, kad visos mano draugės – ryškios, patrauklios, geros ir nekvailos – atsiduoda chaotiškam seksui su perėjūnais nuo pat paauglystės iki šios dienos.
Dauguma jų darėsi abortus ir galbūt tie abortai persekios jas iki gyvenimo pabaigos, nekalbant apie gyvybes, kurios buvo šitokiu gyvulišku būdu sunaikintos.
Ar gali visas tas kančias ir visą tą skausmą pateisinti penkiaminutis neestetiškas susiporavimas su kažkuo, kuris, greičiausiai, net vardo tavo neprisimins? Tačiau mergaites karta iš kartos įtikinėja, kad gali.
Aš galėčiau postringauti apie tai metus laiko ir nagrinėti visus siaubingus gyvuliškus pavyzdžius, kuriuos teko regėti ir kuriuos išdarinėjo draugės – visos labai inteligentiškos ir baisiai išsilavinusios damos. Tačiau man sunku žiūrėti, kaip auga mano jaunosios pusseserės. Matyti, kuo jos virsta.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu/
Palikti komentarą