Statistika, Vaikai/šeima, Vaikų sveikata

Mažiausias Europoje neišnešiotas naujagimis: gyvenimas praėjus 8 metams

Frieda (8 m.) dar nesupranta, ką reiškia būti Europoje anksčiausiai gimusiu neišnešiotu naujagimiu, bet jaučia, kad yra kai kuo ypatinga.

Jos motiną Yvonne Mangold (42 m.) vis dar įkyriai persekioja baimė, kad Frieda gali mirti.

Vokietės duktė gimė po 21 savaitės ir 5 dienų nėštumo, o jos brolis dvynys Kilianas, gimęs septyniomis valandomis anksčiau, neišgyveno.

Neseniai prie mokyklos jos motina vėl patyrė šoką. Futbolo aikštėje stovėjo greitosios pagalbos sraigtasparnis.

Yvonne M. širdis suvirpėjo: nejau kas atsitiko Friedai?

Atsivėrus stiklinėms mokyklos durims ji pamatė dukrą, susikibusią rankomis su drauge.

Kai mergaitės sustojo ir apie kažką šnabždėjosi, Frieda aukštielninka krito ant žemės. Pasigirdo mergaitės juokas.

Pusiausvyros sutrikimai? Atsilikusio vystymosi pasekmė? Tokių klausimai kyla žinantiems Friedos istoriją.

Bet gal mergaitė krito dėl sunkios kuprinės, savo svoriu nutempusios ją žemyn?

2010 metų lapkričio 7-ąją Fuldos (Vokietija) klinikos vyriausiasis gydytojas Reinaldas Reppas sugrįžo iš savaitgalio viešnagės. Suskambėjo telefonas.

33 metų moteriai, kuri laukėsi dvynių, esant 21 savaitės ir 5 dienų nėštumui prasidėjo pirmalaikiai sąrėmiai. „Tėvai nori maksimalios terapijos!“ – telefonu pranešė klinikos vyresnysis gydytojas.

„Dvyniams tiesiog neįmanoma likti gyviems. Ar tai jiems pasakei?“ – paklausė R.Reppas.

„Žinoma! Medicinos literatūroje nėra aprašyta tokio kaip jų atvejo, kad gyventų“, – pridūrė vyresnysis gydytojas.

„Tuoj būsiu. Įspėk kitus“, – atsakė R.Reppas.

Frieda liko gyva, bet septyniomis valandomis anksčiau gimęs jos dvynys brolis Kilianas mirė. Dabar Frieda gydytoją, kuris ją išgydė, vadina dėde Reppu.

– Ar Frieda dabar žino, kad yra anksčiausiai gimęs Europoje neišnešiotas vaikas?

Yvonne: Ne. Tačiau ji žino, kad yra kai kuo išskirtinė. Neseniai Frieda vietos laikraštyje pamatė savo nuotrauką.

Paaiškinome, kad straipsnis ne apie ją, o apie jos gydytoją dėdę Reppą. Frieda tik žino, kad gimė per anksti.

– Ir Frieda supranta, ką tai reiškia?

Yvonne: Nieko nuo jos neslepiame, ne kartą su ja esame apsilankę pirma laiko gimusių vaikų skyriuje.

Ten ji išvydo kūdikius su permatoma oda ir kvėpavimo žarna burnoje. Friedai paaiškinome, jog ir ji, kai plaučiai buvo dar neišsivystę, buvo prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato.

– Kaip Frieda reagavo?

Yvonne: Ji – labai nuovoki mergaitė, kaskart kuo nors nustebinanti, ypač kai žiūri ano meto nuotraukas.

Kai viena draugių pasakė, jog ji gulėjo stiklinėje dėžėje, Frieda atsakė: „Ne, aš buvau inkubatoriuje.“ Bet dabar jai kyla vis daugiau klausimų.

Ar dažnai kandžiojosi, ar daug verkė, klausinėja ir apie Kilianą. Prie jo kapo norėjo žinoti, ar jis visada buvo toks mažas kaip anuomet.

Paaiškinau, kad ten tik jo kaulai, o jis toliau gyvena mūsų sieloje ir danguje.

Kartais ji pyksta ant Kiliano, kodėl jis norėjo taip anksti ateiti į pasaulį, ji norėjusi dar pasilikti mamos pilve.

– Kaip gydomi pernelyg anksti gimę vaikai?

R.Reppas: Kai vaikai gimsta 23-iąją nėštumo savaitę, jų tėvų troškimu privalome imtis gyvybę garantuojančių veiksmų.

Kalbant apie dar anksčiau gimusius, paprastai atsisakoma palaikomosios reanimacijos.

Vokietijoje likę gyvi tokie vaikai sudaro 16 procentų, jei iš anksto neatsisakoma jų gyvybę gelbėjančio gydymo.

– Bet Frieda ir Kilianas gimė dar anksčiau. Ar tai nebuvo pernelyg rizikingas žingsnis bandyti juos gelbėti?

R.Reppas: Neturėjome kitos išeities. Pakeliui į kliniką nusprendžiau dar kartą pasikalbėti su tėvais, bet gimdymas jau buvo prasidėjęs.

– Ką tėvams pasakėte gimus Kilianui?

R.Reppas: Kūdikio mirtis kartais yra geresnis variantas.

Yvonne: Ir papasakojo apie klinikoje prieš metus gimusį Joną, vyresnį tik dviem nėštumo dienomis, kuris gerai išsivystė.

Tai įkvėpė mums drąsos kovoti dėl Friedos gyvybės.

R.Reppas: Sprendimo dėl neišnešiotų kūdikių gyvybės ir mirties negalima susieti vien su nėštumo savaite.

Vaikai jau pradžioje yra skirtingi. Svarbią reikšmę turi, pavyzdžiui, tai, ar užpuls infekcija.

Prie lemiamų veiksnių taip pat priskiriama vieta, kur į šį pasaulį ateina nepaprastai skubantys ankstukai.

Visi aukščiausio priežiūros lygmens Vokietijos perinataliniai centrai siunčia savo gydymo rezultatus į institutą, kuris juos įvertina.

Jau daugelį metų priklausome centrams, kur didžiausias gyvenančių ir su mažiausiomis komplikacijomis kūdikių procentas. Į statistiką patenka tik ankstukai pradedant nuo 24 nėštumo savaitės. Neskaitant tokių atvejų, kaip Friedos.

– Ar jūs klinikoje darote ką nors ypatingiau nei kiti?

R.Reppas: Kiekvienas centras turi savo ypatumų. Pavyzdžiui, mūsų klinikoje jauniausi ankstukai prijungiami prie aukšto dažnumo prietaisų – tai daro nedaugelis.

Prietaisas tiekia tiktai nedidelį oro kiekį į plaučius, bet 900 kartų per minutę. Esama ir įrodymų, kad minimalūs slėgio skirtumai tausoja plaučius.

– Ar pamatęs Friedą ir Kilianą įžvelgėte galimybę vienam ar kitam gyventi?

R.Reppas: Mano pirmasis įspūdis buvo geresnis, nei tikėjausi, – abu iki savo gimimo dienos buvo gerai išsivystę.

– Frieda ir Kilianas turėjo vienodų galimybių išlikti?

R.Reppas: Dvynių galvos smegenys iš pradžių buvo pakankamai aprūpintos deguonimi. Tačiau kitais atžvilgiais Kiliano atėjimo į šį pasaulį sąlygos buvo blogesnės.

Jis gimė septyniomis valandomis anksčiau nei Frieda. O 22-ąją nėštumo savaitę svarbi kiekviena papildoma valanda motinos įsčiose. Be to, Kilianas turėjo nepalankią gimimo padėtį – kojomis į priekį. Frieda – galva ir „laimės apvalkale“.

– Ką reiškia „laimės apvalkalas?“

R.Reppas: Friedos galva buvo apgaubta amniono – vandenmaišio, supančio gemalą.

Viduramžiais tai buvo laikoma geru ženklu. Vadinamasis laimės apdangalas – tarsi oro pagalvė, kuri apsaugojo Friedą, „įžengusią“ į gimimo kanalą. Kilianas po gimimo buvo paženklintas kraujosruvų, Frieda – ne.

Kai Friedai buvo 20 dienų, jos oda sparčiai pradėjo tinti.

Diagnozavome gyvybei pavojingą kapiliarų pralaidumo sindromą. Mažiausios Friedos kūno arterijos buvo tapusios akytos. Nepadėjo joks gydymas. Tuomet pasiūliau medikamentą, kurį skirti ankstukams draudžiama dėl trombozės pavojaus. Friedos tėvai sutiko. Medikamentas beveik iš karto padarė poveikį. Mergaitė buvo išgelbėta.

– Aklai pasitikėjote gydytojais?

Yvonne: Ar turėjome pasirinkimą? Mano vyras Johannesas panaršė internete ir nerado jokios informacijos, kad kada nors tokio amžiaus kūdikis būtų išlikęs gyvas.

Po to niekada nebesidomėjome ankstukų tema. Gydytojas R.Reppas jau pradžioje nuteikė, kad visus sprendimus priims kartu su mumis. Tai man ir mano vyrui buvo labai svarbu. Jis mums buvo kaip Dievas.

R.Reppas: Ir man buvo svarbus Friedos ir Kiliano tėvų pasitikėjimas. Aš jaučiausi laisvas priimdamas sprendimus.

Bet teko ir eksperimentuoti. Apie itin ankstyvus neišnešiotukus yra tik kelios studijos, kurios tik nurodė kelią, kas teisinga, o kas klaidinga.

Dažnai tekdavo rinktis: ką bandyti ar nieko nedaryti, o tai galbūt reikštų dvynių mirtį. Tada pasikliaudavome mūsų klinikoje sukaupta patirtimi.

– Kodėl mirė Kilianas?

R.Reppas: Kai buvo 22 dienos, prasidėjo viena baisiausių ankstukų komplikacijų.

Jo storosios žarnos dalys buvo apmirusios po bakterijų infekcijos. Išmatos pateko į pilvo ertmę, prasidėjo uždegimas, jo kraujas rūgštėjo.

– Kodėl loko gyva Frieda?

Yvonne: Frieda – iš prigimties kovotoja. Kasdien matome, kokią stiprią valia turi mūsų dukra. Ji nusprendžia – nori to ar ne, ir po to beveik neįmanoma jos perkalbėti. Be to, Kiliano akys beveik visada buvo atmerktos, o Frieda beveik visą laiką miegojo.

R.Reppas: Bet kokiu atveju tai jau buvo ženklas, kad ji patyrė ne tokį stiprų stresą, kaip būtų galima numanyti.

Jos būklė buvo stabili, nepaisant neišsivysčiusių organų.

– Ar tai nereiškia, jog Fuldos klinikoje kai ką darote kitaip?

R.Reppas: Ne, ne. Lemiamas veiksnys buvo geras komandos darbas. Iš pradžių slaugytojos pastebi, kad yra problemų, apie kurias informuoja mus, ir mes svarstome, ką daryti. Fuldos klinikoje gera komunikacija.

– Frieda turi neįgalumų?

Yvonne: Matome nedidelių motorinių trūkumų, kai ji šoka, o šoka labai mielai. Ji – labai žema, mažesnė nei normalaus ūgio.

R.Reppas: Tai būdinga daugeliui ankstukų. Netrukus turėtume nuspręsti, ar šiuo atveju jai pagelbėtų augimo hormonas.

– O protiškai?

Yvonne: Šiuo požiūriu Frieda nesiliauna stebinusi. Mokykloje ji neturi bėdų dėl pažymių.

Atlikdama tris vokiečių kalbos ir matematikos užduotis kartu sudėjus padarė pusę klaidos. Bet per pamoką ji blaško kitų vaikų dėmesį ir už bausmę turi sėdėti viena pirmame suole.

– Ar jai būdingas ADHS sindromas – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas?

R.Reppas: Manau, kad ne. Tai dažnokai būdinga ankstukams, bet Frieda gali labai ilgai sutelkti dėmesį į užduotį.

Yvonne: Pavyzdžiui, kai piešia. Tai – vienas didžiausių jos pomėgių.

– Saulė, gėlės, gyvūnai, besijuokiantys veidai. Atrodo, kad neliko jokios psichikos traumos.

Yvonne: To nerodo jokie požymiai. Frieda visuomet trykšta džiaugsmu, retai verkia, turi daug draugių.

Mes labai laimingi ir kasdien ja džiaugiamės.

– Ar ir toliau rūpinatės Frieda kaip medikas?

R.Reppas: Tik iškilus neatidėliotinam klausimui. Į Friedą nežiūriu mediko akimis, kai sėdžiu su jos tėvais. Tuomet, kaip ir jie, džiaugiuosi ja ir stebiuosi.

Parengė Ona Kacėnaitė

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.