Ar teko fantazuoti vaikystėje apie tai, kaip visi nusimins, kai staiga numirsite? Kaip visi verks ir gailėsis, kad neteisingai su jumis elgėsi? Verks, kad nenupirko jums žaislo ar šuniuko… Tačiau bus per vėlu! O dar galima buvo užpykti ir užsidaryti spintoje. Ir su piktdžiuga klausytis, kaip tėvai ieško, šaukia, jaudinasi… Ir kaip malonu jaustis reikalingu… Juk ieško!
Žinoti, kad tave myli, jaustis kažkieno pasaulio centru – labai svarbus jausmas vaikui. Šitaip žmogus pasijaučia vertingas, o šis jausmas formuoja pasitikėjimą savimi. Jausmas, kad tu geras, reikalingas, svarbus ir vertingas žmogus yra būtent tai, kad leidžia išgyventi išsiskyrimus, nesibaiminti vienatvės, siekti savo tikslų, nežiūrint į jokias kliūtis, reikšti savo nuomonę ir nebijoti atstūmimo.
Laikui bėgant, vaikas pradeda suprasti, kad jis anaiptol ne pasaulio centras ir netgi ne mamos pasaulio centras – yra tėtis, broliai, sesutės. O dar – mamos ir tėčio darbas ir apskritai kiti reikalai.
Iš pradžių tai gali suerzinti ir nuliūdinti, paskui vaikas supranta, kad nieko baisaus tame nėra. Ir apskritai labai įdomu mėginti viską daryti savaip, tyrinėti, mokytis. Vaikas mokosi būti „geru kitiems“, būti paklusniu, kad nusipelnytų tėvų pagyrimą, padėti, džiuginti, ką nors dovanoti – pradžiuginti kitus, susilaukti jų dėkingumo ir meilės. Vaikas mokosi konkuruoti, kad gautų kažką sau. Mokosi svarbaus įgūdžio: jeigu kažko norisi – reikia kažką padaryti, kad tai gautum.
Tačiau kartais šita taisyklė vaikystėje neįsisavinama. Galbūt mama per stipriai globojo ir nesuteikė vaikui galimybės parodyti savarankiškumo. Galbūt priešingai – buvo pernelyg šalta ir nusišalinusi nuo auklėjimo ir tada patirties būti „pasaulio centru“ būta pernelyg mažai. Užaugęs, žmogus lieka savo viduje tuo pačiu nuskriaustu vaiku, kuris trokšta besąlygiškos meilės ir elgesio su savimi kaip su ypatingu.
Ką gi sako tasai viduje gyvenantis „nuskriaustas vaikas“?
- Aš noriu, kad mane visi mylėtų. Noriu būti dėmesio centre;
- Man visi skolingi. Su manimi neteisingai elgiamasi, niekas nepastebi mano privalumų;
- Noriu, kad viskas vyktų pagal mane. Noriu, kad atitiktumėte mano lūkesčius. Jeigu sumokėjau pinigus – noriu gauti maksimaliai, ką apskritai galima gauti.
„Nuskriaustas vaikas“ pyksta, kai jam kas nors pasako, jog egzistuoja taisyklės ir ribos. Pyksta, kai pavėluoja, o jo niekas, pasirodo, nelaukia. Kai neišpildo jo prašymo. Kai neduoda antro šanso.
„Nuskriaustas vaikas“ reikalauja sau ypatingo dėmesio. Pyksta, kai kas nors nesupranta jo humoro ar demaskuoja jo nesąžiningą poelgį. Įsižeidžia, kai papriekaištauja dėl pavėlavimo ar nederamai atlikto darbo.
Kiekvienas iš mūsų turi tą komponentą, vadinamą „nuskriaustu vaiku“. Kažkam jis užima 20%, o kažkam – ištisus 80%. Pats savaime šis komponentas nėra nei geras, nei blogas. Svarbu, kiek jis trukdo gyventi ir bendrauti su žmonėmis.
Paklauskite savęs:
- Ar jaučiu pasitenkinimą gyvenimu?
- Ar moku siekti tikslų, o gal laukiu, kada nusišypsos likimas?
- Ar manau, kad darbe mane vertina (nors daryti to, už ką mane galėtų vertinti, nesu pasirengęs)?
- Ar reikalauju iš artimųjų nuolaidumo savo adresu, atleidimo už trūkumus, kantrybės, kenčiant mano „kaprizus“?
„Nuskriaustam vaikui“ pats laikas nustoti jaustis nuskriaustu ir reikia pagaliau suaugti ir subręsti.
Kartą užpykau, įlindau į spintą, laukdama, kad dabar visi puls manęs ieškoti. Tačiau niekas nepuolė. Praėjo 10 minučių ir supratau, kad spintoje tamsu, ankšta ir nuobodu. Iš kito kambario girdėjosi kalbos, juokas. Tėvai su mano seserimis žaidė kažkokį linksmą žaidimą.
Man, žinoma, buvo labai skaudu. Tačiau taip pat aš supratau, kad kvaila sėdėti spintoje ir pykti, kai galima prisijungti prie žaidimo.
Labai patogu, žinoma, kai tau nereikia kankintis, svarstant, ką pasirinkti, kai už tave viską jau nusprendė, bet ar iš tiesų tu gausi tokiu atveju būtent tai, ko norėjai?
Labai malonu, žinoma, kai tave visi myli. Bet ar tikrai tau reikalinga būtent visų meilė? Galbūt geriau apsiriboti konkrečiais asmenimis?
Labai puiku, kai viskas vyksta pagal jus ir atitinka jūsų lūkesčius. Tačiau ar esate pasiruošęs pats atitikti kieno nors lūkesčius? O jeigu tie žmonės turi skirtingus lūkesčius?
Bjauriausia, kad stebuklų, žinoma, pasitaiko, tačiau labai retai.
- Niekas nieko nepastebės, kol pats neparodysi;
- Niekas nieko neduos, kol nepaprašysi;
- Niekas negerbs, kol nenusipelnysi pagarbos;
- Niekas neduos pinigų, kol pats neužsidirbsi;
- Niekas tavęs nesiklausys, kol nepradėsi kalbėti kažko išties verto.
Kartais pasiseka – kiti žmonės klausosi tavo kvailysčių, tiki, gerbia, net jeigu nieko nenuveikei ir duoda netgi neprašomi. Tačiau tai stebuklas, o ne tas dalykas, kurio galima būtų reikalauti iš žmonių.
Jeigu nustosime pykti ir pradėsime bręsti, greitai pastebėsime, kad kažką nuveikti pačiam, pavyzdžiui, savarankiškai susirasti darbą – nepaprastai puikus dalykas!
Jausti pasididžiavimą ir pasitikėjimą, pagrįstus ne tuščiais žodžiais, o tvirtu žinojimu: „aš tai galiu!“
Įveikti sunkumus, spręsti problemas – visa tai įdomu ir azartiška.
Ir netgi jei tave paliko vaikinas – tai galima pergyventi.
Jeigu surizikuosi konkuruoti – susilauksi pripažinimo. O jeigu pralošei – netgi tai galima pergyventi.
Užuot reikalavus, kad kiti tave avansu pripažintų, geriau nuveikti kažką kitų labui – pasiūlyti pagalbą, pasidomėti, kaip reikalai. Imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybę kurioje nors sferoje arba padaryti žmogui malonų siurprizą. Taip bus daugiau šansų, kad žmonės ims palankiau į tave žiūrėti.
Kiti žmonės neprivalo priimti tavęs su visais trūkumais ir mylėti, kad ir ką bedarytum.
Ir kai suvoki, kad esama žmonių, kurie nežiūrint į visus tavo „tarakonus galvoje“ ir „ypatumus“ myli, pakenčia, pripažįsta tave, kai suvoki tai kaip stebuklą, o ne kaip savaime suprantamą dalyką – štai tada gyvenime atsiranda kur kas daugiau dėkingumo ir laimės pojūčio.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą