Lietuvos moksleiviai – pervargę, dažnas į mokyklą ateina pailsėti ir pasnausti. Tokį įspūdį bendraudamas su mokyklų vadovais ir mokytojais susidarė švietimo sistemą įvairiais pjūviais analizuojantis žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas.
„Esu aplankęs apie 300 mokyklų, vedęs jose mokymus. Šnekuosi su direktoriais, su mokytojais, ir jie pasakoja, kad mokiniai jaučia stresą, yra pervargę, įsitempę. Mokymo krūvis didelis. Jie turi derinti mokyklą, korepetitorius, būrelius“, – pasakojo G.Sarafinas.
– Ar dėl mokytojų pastebimo mokinių nuovargio tikrai kalti mokymo krūviai? Negali būti, kad jie tiesiog neišsimiega, nes iki paryčių, tėvams nežinant, žaidžia išmaniaisiais telefonais?
– Tai gali būti viena iš pervargimo priežasčių. Bet mokyklos labai nevienodos. Vienos kategoriškai draudžia mokyklose turėti ir naudoti išmaniuosius telefonus. Jų naudojimas priklauso ir nuo tėvų: kai kurie įveda apribojimo programėles vaikams, kad jie naktį negalėtų įsijungti telefono. Viskas yra sutvarkoma.
– Koks mokinių apkrovimas užsienio šalyse, lyginant su Lietuva? Kiek būrelių ten įprasta lankyti?
– Vienose valstybėse namų darbų daug užduodama, kitose – mažiau. Kalbant apie būrelius, Lietuva nėra kuo nors išskirtinė. Anglijoje ar Japonijoje pradinėse klasėse vaikai lanko labai daug būrelių, kad išsiaiškintų, kam jie talentingi, gabūs, kokie jų polinkiai, svajonės, norai. Nuo 5 iki 8 klasės paprastai lanko vieną sporto būrelį, vieną menų būrelį ir vieną mokslo būrelį.
Kažkas panašaus yra ir Lietuvoje. Bet mūsų šalyje labai skiriasi savivaldybės pagal būrelių lankymą. Pavyzdžiui, Visagino savivaldybėje būrelius lanko 2/3 vaikų. Kitose savivaldybėse – 1/3. Labai priklauso nuo to, kaip tai yra organizuota, kiek būrelių yra nemokamų. Jeigu savivaldybė sukuria sąlygas vaikams lankyti, vaikai nori tą daryti. Bet kai kurios savivaldybės tam neskiria nei pinigų, nei laiko.
– Tai vis dėlto būreliai yra viena iš priežasčių, dėl ko vaikai pavargsta?
– Jeigu vaikas į būrelį tėvų varomas prievarta – yra tėvų, kurie verčia vaikus lankyti baleto ar muzikos mokyklą, mokslo būrelius, – tada atsiranda nuovargis. Vaikas mokosi mokykloje, o po to dar mokosi. Bet jeigu vaikas eina veikti to, ką pats mėgsta – sportuoti ar robotų konstruoti, – jis ten kaip tik pailsi, nėra to streso ir pervargimo. Vieni tėvai supranta, kad vaikui negalima primetinėti savo valios, o kiti mano, kad jie geriausiai žino, ko reikia jų vaikui, ir jų vaikai tada tampa „darbiniais arkliais“. Tokie vaikai pikti, nelaimingi ir įsitempę.
– Kiek trunka mokinio diena užsienyje ir Lietuvoje?
– Pas azijiečius, lyginant su Lietuva, yra visiškas košmaras. Japonijos, Singapūro, Kinijos vaikai pareina iš mokyklos 17 valandą, kaip po darbo. Lietuvoje jaunesni vaikai laisvi tampa 14-15 val., vyresni – 16 val. Europoje dar ramiau viskas.
Pas mus nuo jų skiriasi mokslo metų išdėstymas. Lietuvos pradinukai mokosi iki gegužės 31-osios, vyresni – iki birželio antrosios pusės. Anglai mokosi iki liepos antrosios pusės – mėnesiu ilgiau. Bet jie turi daugiau visokių atostogų per mokslo metus. Jau gruodžio 15-ąją jiems prasideda žiemos atostogos ir tęsiasi iki Trijų karalių (sausio 6 d.). Įsivaizduokit, kokio ilgio atostogos. Taip kitose šalyse sudaroma per mokslo metus daugiau galimybių vaikams pailsėti. Ten ir per dieną būna kiek mažiau pamokų. O Lietuvoje mokyklos nori per vasaros karščius nesimokyti, tada sugrūda viską į tuos 9 mėnesius maksimaliai, kiek įmanoma, ir dienos krūvis tampa didelis. Būna tokių mokyklų, kur kartais vaikams per dieną tenka net ne 8, o 9 pamokos. Tai sunkiai suvokiama, bet Lietuvoje yra tokių atvejų.
– Jūs, kaip švietimo srities ekspertas, manote, kad reikėtų trumpinti vasaros atostogas ir „prikaišioti“ daugiau atostogų per visus mokslo metus?
– Taip nemanau. Visada sakau, kad šitą teisę reikia suteikti mokykloms, kad jų bendruomenės – mokiniai, tėvai ir mokytojai – patys nuspręstų, kada jiems priimtiniausia mokytis. Variantų gali būti gal 10.
Vieni vaikai gali pradėti mokytis rugpjūčio mėnesį (kaip yra Norvegijoje). Kitas variantas – jeigu mokykloje yra sutvarkyta kondicionavimo sistema, jie gali mokytis birželį. Trečias variantas – mokytis dalį šeštadienių (pavyzdžiui, 10 šeštadienių per mokslo metus), tada visą vasarą atostogauja. Kitos mokyklos gali trumpinti žiemos, pavasario atostogas, kad pailgintų vasaros.
Reikia lankstumo. Jeigu mokykla pažiūri pagal savo poreikius, kaip jai tinka ir patinka, patys pabalsuoja, tada ir mokiniai jaučiasi mažiau nuvargę. Nustatyta, kad Lietuvoje vaikai turi per metus mokytis 40 savaičių – tai išsidėstykit per metus, kada norit mokytis, ir mokykitės.
– Jeigu kiekviena mokykla galėtų pasirinkti mokslo metų laiką, kaip tuomet vyktų baigiamųjų, stojamųjų egzaminų organizavimas?
– Egzaminų centrai seniai nusistovėję, yra tam tikros mokyklos, kur tie egzaminai vyksta. Gimnazijų yra 340, o mokyklų Lietuvoje – 1050, tai pradinės, progimnazijos, pagrindinės, kur jokių egzaminų nevyksta.
– Jeigu Lietuvos vaikai, palyginti su kitų šalių, yra apkrauti, kaip paaiškinti tokius vidutiniokiškus mūsų rezultatus, kaip neseniai paskelbtame PISA tyrime? Kaltas blogas mokymo proceso organizavimas?
– Daug priežasčių, kodėl taip atsitinka. Mokyklų tinklo problemos, daug mažų mokyklų. Senesniais laikais daug vaikų, kurie nenorėdavo mokytis, po dešimtos klasės pereidavo į profesines mokyklas. Dabar daugelis jų vis dar lieka gimnazijose, patys kankinasi ir kitus kankina ir 11, ir 12 klasėje.
Jie nenori mokytis, nepajėgia mokytis ir demoralizuoja kitus. Jų rodikliai visus kitus rodiklius leidžia žemyn. Kadangi kiekvienas vaikas mokyklai yra pinigai, jos stengiasi juos visus išlaikyti, visai negalvodamos, kaip pats vaikas jaučiasi ir ar jis to nori.
Kalbant apie minėtame tyrime puikiai pasirodžiusią Estiją, jiems daugiausiai padėjo pagalbos specialistai tiems vaikams, kuriems reikia pagalbos. Jeigu vaikas per pamoka kažko nespėja, nesupranta, po pamokų lieka pagalbos specialistas ar mokytojas ir tam vaikui individualiai aiškina, ko jis nesuprato.
– Bet tam specialistui ar papildomam mokytojo darbui reikalingos papildomos lėšos?
– Viskas gyvenime kainuoja, bet atlygis mokytojui už papildomą pusvalandį – tai palyginti mažiausios įmanomos lėšos, pigiausia, ką gali sugalvoti valstybė, palyginus su visomis kitomis išlaidomis ir su tuo, kiek ateityje kainuoja to vaiko klaidžiojimai.
– Minėjote, kad Lietuvoje beveik visi mokiniai baigia gimnazijas ir tik maža dalis pasirenka profesines mokyklas, o kaip yra užsienio šalyse?
– Daugumoje valstybių pagrindinis ugdymas yra 9 metai, pas mus – 10. Vakarų valstybėse po 9 klasių būna įvairūs patikrinimai, testai, žinių įvertinimai, ir juos atlikus vaikui atsiveria du keliai: akademinis kelias (pas mus atitinka – eiti į gimnaziją ir ruošti aukštosioms mokykloms), o kitas – sieti savo ateitį su amatais, profesijomis.
Ten mokiniai mokosi paprastesniu lygiu matematikos, biologijos, bet tuo pat metu pradeda mokytis ir amato. Baigę tokias mokyklas jie jau turi profesiją. Ten daugiau vaikų būtent šitą kelią ir renkasi. O Lietuvoje po 10 klasės tik kokie 5 tūkst. vaikų eina į profesines mokyklas, labai nedaug.
– Taip išeina, pas mus labai aukštas aukštojo mokslo prestižas? Jeigu darbdaviai dažniausiai reikalauja aukštojo mokslo diplomo, išeina, kad žmogus, nusprendęs nesimokyti gimnazijoje, pasmerkia save būti „lūzeriu“?
– Apie kokį prestižą galima kalbėti, kai šiais laikais santechnikas ar suvirintojas uždirba daugiau nei žmonės, baigę aukštuosius? Dabartinės profesinės mokyklos rengia labai daug šiuolaikiškų specialistų, kaip mechatronikai, JAVA programuotojai, žiniatinklio programuotojai, vaizdo ir garso reklamų gamintojai, orlaivių mechanikai. Įsivaizduokite, lėktuvus remontuoti moko profesinėse mokyklose. Jeigu vaikas mato, kad jam vargas toje gimnazijoje, tada nueina į tokį profesinio rengimo centrą, įgyja gerą profesiją ir gauna algą nuo 1,5 tūkst. eurų ir daugiau.
Bet mokyklos dažnai negalvoja apie vaiką, o kaip geriau joms. Mokyklai sunku, reikia išlaikyti kuo daugiau vaikų. Nesvarbu, ar jam sunku, ar lengva – mokyklai svarbu pasiimti jo mokinio krepšelį, kuris yra 1100 eurų, ir nusispjauti į jo ateitį. Bet jeigu vaikui leistų rinktis kitus variantus, galbūt jis kitaip jaustųsi ir realizuotų save.
– Pačios mokyklos, klasių vadovai suagituoja vaikus likti mokytis?
– Jie tą ir pasakoja. Mokyklų direktoriai vos ne su krepšeliais eina pas šeimas prašyti, kad jų vaikai liktų 11, 12 klasėse. Stengiasi – kiekvienas vaikas dabar Lietuvoje yra „auksinis“.
Jurgita Noreikienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą