Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Kodėl vaikas elgiasi prasčiausiai, būdamas su mama?

Ką vaikas myli – tas nuo jo ir kenčia

Vienas iš klausimų, kurį konsultacijos metu dažniausiai užduoda tėvai, skamba taip: kodėl mano vaikas, būdamas su manimi elgiasi prasčiausiai? Jis puikiai elgiasi darželyje. Užsiėmimų metu pedagogai neturi jam jokių pastabų. Auklė sako: „Mes su juo neturime jokių problemų“. Ir tik su mama – dažniausiai tai adresuojama mamai – vaikas elgiasi tiesiog siaubingai. Dažnai tėvai, ypač jei tai pirmas vaikas, nesupranta kodėl taip vyksta.

Štai tokia tendencija yra labai plačiai paplitusi: jeigu kažkas vyksta ne taip, reiškia kalti esame mes, tėvai. Aš, mama, padariau kažką neteisingai, todėl vaiko elgsena yra tokia sudėtinga.

Vaikų-tėvų santykių psichologijoje egzistuoja viena paprasta taisyklė: prasčiausiai vaikas elgiasi būdamas būtent su tuo, ką labiausiai myli. Tiksliau su tuo, kuo labiau pasitiki ir turi artimesnį ryšį. Jeigu susidūrėte su fenomenu, kai vaikas prasčiausiai elgiasi būdamas būtent su jumis – džiaukitės, jūs sukūrėte būtent tą bazinį pasitikėjimo lygį, kurį taip populiaru minėti šiuolaikinėje prisirišimo teorijoje. Tai, iš tikrųjų, yra sveikas santykis su mama.

Jeigu mamos akivaizdoje vaikas elgiasi pavyzdingai, o visą blogą elgesį demonstruoja, tarkim, auklei ar močiutei, toks elgesys turėtų kelti daug didesnį nerimą. Tai reiškia, kad būdamas su mama, jis yra susikaupęs, su mama jis tarytum varžomas „biuro kostiumo“. Tačiau tai yra retas atvejis ir tam reikia dirbti ne tik pilnu etatu, o aplamai visą laiką. Ir itin retai matytis su vaiku.

Toks elgesio tipas būdingas vaikams iš šeimų, kuriose samdomos dvi auklės, dirbančios pakaitomis, o tėvai mato vaiką savaitgaliais. Pas mus gi standartinis atvejis atrodo štai taip: mama – pats artimiausias žmogus vaikui, bet su ja jis elgiasi prasčiausiai.

Paaiškinimas toks: taip, būdamas su mama, vaikas elgiasi prasčiau, nes gali sau leisti nekontroliuoti savo elgesio ir emocijų, nors būdamas su kitais žmonėmis, jis jau išmoko save kontroliuoti ir daro tai sistemingai. Tai – pirmoji priežastis.

Vaikas – chameleonas

Kita priežastis, dėl kurios vaikai gali elgtis prasčiau ir, vėl gi, būdami būtent su mama, tokia: vaikas – tai universalusis radaras ir šimtaprocentinis chameleonas emocinių reakcijų požiūriu. Mes šiuo metu kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaiką, iki 6 metų, nes maždaug tokiame amžiuje pradeda bręsti kitokie mechanizmai ir toks elgesys pasislenka į antrąjį planą.

Vaikas – tai chameleonas, ir tai yra vienas iš augimo, vystymosi ir mokymosi mechanizmų. Kol vaikas vis dar mažas, 80% mokymosi jam – tai imitacija: vaikas imituoja mamos eiseną, suaugusio žmogaus judesius šaukštu, tėvo elgesį. Kartais tokia imitacija reiškia didelius nuostolius šeimos ūkiui, nes vaikas, tarkim, imitavo darbą kompiuteriu ir atjungė jūsų sisteminį bloką. Ar kas nors iš kulinarijos – išbarstė miltus po visą virtuvę. Būtent tokią elgsenos imitaciją galime stebėti ir net gi galime iš to pasijuokti, jeigu per daug nesusinerviname ar nebūnami užimti.

Emocinės imitacijos lygį tėvai paprastai mato daug blogiau. Kai vaikas pradeda blogai elgtis atėjus mamai, nors iki tol su kitu suaugusiu elgėsi gerai – tai akivaizdus automatinio prisitaikymo pavyzdys.

Tarkime, vaikas visą dieną praleido su močiute ir jie puikiai sutarė. Per tą laiką vaikas prisiderino prie močiutės reakcijos tipo, jos reikalavimų, greičio, kalbos išsireiškimų, prie to, dėl ko močiutė būna patenkinta ar nepatenkinta. Jis įgauna močiutei tinkamą atspalvį. Tai įvyksta nesąmoningai, pojūčių lygmenyje. Vaikas tai daro negalvodamas, lyg augalas, kuris pasisuka link saulės, lyg šuo ar katė, kurie ateina gailėti ir gydyti šeimininką.

Jis prisiderino, ir štai atėjo mama, o kartu su ja ir kita koordinačių, reikalavimų ir emocinių reakcijų į vienokį ar kitokį elgesį, vienokius ar kitokius žodžius, sistema. O vaikas vis dar prisiderinęs prie močiutės ir nespėjo įgauti mamai tinkančio atspalvio.

Ir vaikas kažkokiam laikui tiesiog užsiblokuoja: vienu metu pradeda veikti dvi koordinačių sistemos. Jis pasimeta ir vienas iš būdų išeiti iš šio pasimetimo – provokuojantis elgesys. Visa tai vyksta nesąmoningai, isteriškai, kaip elgesio sutrikimas.

Aš – bloga mama

Kai tik tėvai nustos galvoti, kad toks vaiko elgesys nukreiptas prieš juos ir, kad būtent jie kalti dėl to, kas nutiko, atsivers didelis galimybių ir reakcijų arsenalas. Tipinė vidinė logika: aš – bloga mama. Dar ir močiutė gali įpilti žibalo į ugnį: „aš juk puikiai su juo susitvarkiau.“, „mes taip puikiai praleidome dieną“, „mes su vaiku visada sutariame, ką tokio darai, kad vaikas su tavimi iškarto apsiverkia?“

Kai kuriais atvejai reikia tiesiog praleisti šią emocinę bangą. Ši metafora man siejasi su vaikystės prisiminimu, kai maži mes šokinėdavome per bangas. (Suaugusieji taip pat mėgsta šokinėti per saugias bangas, kai audra nedidelė). Tam, kad pradėtumėte šokinėti, turite vieną bangą praleisti ir panerti po ja. Ir tada atsiduriate komfortiškoje, pakankamai saugioje aplinkoje.

Tas pats yra ir su emocinėmis vaiko reakcijomis. Jeigu tik truputį palauksime ir nepavojingai atsitrauksime, nesielgsime šaltai, bet pasitrauksime vos per porą žingsnių, vaikas persiorientuos. Greičiausiai jis pats sugebės susitvarkyti su elgesio sutrikimu, bet jeigu jam nepavyks, mes galėtume jam padėti, pasakydami: „Tu dabar taip išdykauji dėl to, kad labai manęs pasiilgai.“ Praleisti bangą ir suteikti galimybę atspalviui pasikeisti – atspalvis pritaikytas močiutei, pasikeis į mamai pritaikytą atspalvį.

Jeigu kontrastas tarp mamos ir močiutės per didelis, tokio tipo reakcijos pasireiškia labai stipriai. Tokiu atveju reikėtų suderinti taip, kad vaikas būtų perduodamas iš rankų į rankas praktiškai akimirksniu. Nes vaikas taip ir bus „užsikirtęs“, kol mama su močiute gers arbatą.

Atskira bendravimo linija su kiekvienu suaugusiu

Kartais reikėtų susitaikyti su tuo, kad vaiko elgesys tam tikrą laikotarpį bus nekontroliuojamas ir neprognozuojamas. Geriau durys prie durų – vienas atėjo, kitas išėjo. Ir mama dar turėtų šiek tiek palaukti, kol vaikas sugrįš į normą, įgaus savo „atspalvį“.

Gan prasminga turėti galvoje štai tokį vaizdą: su kiekvienu suaugusiu, su kuriuo vaikas savo gyvenime turi ryšį, jis taip pat turės atskirą elgesio liniją, skirtą bendravimui.

Vaikas turi turėti atskira bendravimo liniją su močiute, su aukle. Paprastai taip nutinka su močiutėmis ir seneliais, tačiau išsiskyrę tėčiai taip pat gauna atskirą liniją. Tai savotiški santykiai, kurie skiriasi nuo santykių su mama. Jie vystosi pagal kitus dėsnius, juose vaikas yra kitoks, juk kiekvienuose artimuose santykiuose žmogus atsiskleidžia skirtingai.

Tokie santykiai nebus pavojingi tol, kol nesukels pavydo, priešpriešos, reikalavimų iš mamos pusės. Jeigu mama pakankamai laiko praleidžia su vaiku, jam šie santykiai liks svarbiausi ir patikimiausi, juose daugiausiai galima sau leisti. Visiems bus į naudą, jeigu vaikui bus leista būti kitokiu ir būti su kitais kitokioje aplinkoje.

Jeigu vaikas visai kitokiu balsu ir kitokia intonacija bendrauja su močiute ir, galbūt, bando jai nurodinėti, manipuliuoti ja, tai jis elgiasi taip todėl, kad močiutei tai yra normalu, ji tai leidžia ir tarp jų vystosi savita ir pakankamai harmoninga istorija.

Santykiuose su išsiskyrusiu tėčiu, viskas nėra taip ramu ir saugu, tokiu atveju daug sunkiau išskirti bendravimo liniją. Tačiau santykiuose su vyresniais giminaičiais, kurių gerais ketinimais jūs neabejojate, pakankamai paprasta leisti turėti atskirą bendravimo formatą. Atskira bendravimo linija užsimegs su pirmuoju mokytoju, jeigu jis bus žmogiškas. Vėliau vaikas galės formuoti savo bendravimo istoriją su draugais.

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.