Visuomenės nuomonė tikina – jei motinos ir dukters santykiai pateko į aklavietę, turime atidžiau pažvelgti būtent į dukrą. Kultūriniai mitai apie motinystę – tarsi visos moterys yra meilės savo vaikams šaltinis, motinystė yra instinktas ir visos motinos besąlygiškai myli savo vaikus – formuoja žmonių požiūrį į dukterį, kuri arba visiškai nutraukė bendravimą su mama, arba palaiko minimalų kontaktą, ir tai yra akivaizdu ne tik artimiems žmonėms, bet ir mažai pažįstamiems. Taigi, visuomenė palaiko motinų pusę, dažnai sustiprindama savo poziciją interpretuodama Biblijos įsakymus ir neatsižvelgdama į aplinkybes.
Tuo tarpu jei gimdytoja nutraukia bendravimą su vaiku, tada ji gali tikėtis užuojautos pilnų komentarų apie vaikų auginimo sunkumus ir tai, kad suaugę vaikai gali būti tikrai nepakenčiami. Jei atotrūkį inicijavo gimdytoja daroma prielaida, kad visi problemos sprendimai jau buvo išbandyti ir, svarbiausia, – ji padarė viską, ką galėjo. Visuomenė kelia taurę už tuos tėvus, kurie bandė, tačiau jiems nepavyko, ir visada pasirengusi pasiūlyti jiems palaikymo petį.
Tačiau iš nemylimos dukros atimta teisė į nekaltumo prezumpciją. Vietoje to visuomenė noriai užkabina etiketes tokiai dukrai – nedėkinga, grubi, narciziška ir t.t. Jai vėl ir vėl primenama, kad buvo pamaitinta, aprengta ir turėjo stogą virš galvos, o jei jos emociniai poreikiai vaikystėje nebuvo patenkinti, meilė ir palaikymas jai nebuvo suteikti, tai jos pačios kaltė. Arba ji perdeda ir dramatizuoja, nes juk ji užaugo normaliu žmogumi. Dėl to visuomenė kritikuoja ir gniuždo, toliau žemindama nemylimą dukrą, kaip tai darė mama ir galbūt kiti šeimos nariai, ir gėdina tęsdama šį spaudimo procesą.
Pati būdama dukra (šio teksto autorė Peg Streep), kuri nutraukė bendravimą su mama (ir rašo apie nemylinčias motinas), aš asmeniškai patyriau visą šį socialinį spaudimą. Tai yra taisyklė, o ne išimtis.
Viešas gėdinimas: dramblys kambaryje
Visuomenės nepritarimas dažnai trukdo tiek pasveikti, tiek susigrąžinti sau savo gyvenimą, sukurdamas naują vidinį konfliktą. Apie tai rašė viena moteris:
„Kaip galėčiau paaiškinti, kiek toksiškas buvo mano motinos elgesys, kad mano žodžiai neskambėtų kaip nedėkingumas ir zyziantis skundimasis? Kiekvieną kartą, kai iškeliu šią temą net su artimais draugais, susiduriu tik su nepritarimu. Tačiau, ar tikrai dukters pareiga – kažkas tokio kankinančio? Ar aš turėčiau su ja matytis tik todėl, kad ji to taip aktyviai to siekia? ”
Nemylimų dukrų istorijos yra vienos iš tų, kurių niekas nenori klausytis.
Nemylimos dukros ir taip jau jaučiasi tarsi ne iš šio pasaulio dėl to, kaip su jomis buvo elgiamasi jų šeimose. Dar pridėkite visuomeninio mąsto atmetimą ir nesupratimą, jei ji nusprendė nutraukti ar apriboti bendravimą su mama – daugeliui tai yra siaubingai sunku. Bet kartais tai yra vienintelis būdas pasveikti.
Gėda ir tylos kodeksas
Nemylimos dukros retai kam pasakoja apie tai, kas nutiko vaikystėje jų namuose iš dalies todėl, kad jų manymu taip vyksta visose šeimose. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl norisi normalizuoti tokį elgesį su savimi, net jei jis labai skaudino pasireikšdamas ignoravimu, žeminimu, izoliacija, bauginimu ir žiauria kritika. Suaugant, bendraujant su kitomis šeimomis ir pradedant suprasti, kad galbūt kitose šeimose viskas yra kitaip, tylėjimas gali būti siejamas su gėda ir nerimu, tarsi ji pati būtų kalta dėl to, kaip su ja elgiamasi.
Kadangi nemylinčios motinos savo hiper kritiką ir žodinį smurtą dažnai pateisina perkeldamos atsakomybę vaikams, sakydamos tokius dalykus kaip „aš nebausčiau tavęs, jei nebūtum tokia grubi ir ištižusi“, „tu visada užduodi kvailus klausimus, o man užtenka ir kitų reikalų, kad skirčiau laiką kvailiems žmonėms “, „ jei tu būtum gera, man nereikėtų ant tavęs šaukti “- tokiu būdu gėdos jausmas tampa pirmąja ir automatine nemylimos dukters reakcija. Tai tampa dar viena potencialia priežastimi tylėti, nes mažiausiai už viską pasaulyje ji nori, kad visi pamatytų jos „trūkumus“.
Paauglystėje poreikis įsilieti į grupę ir būti tokia kaip kiti patiriami gėda ir nerimas dažnai trukdo nemylimai dukrai gauti pagalbos ir palaikymo iš bendraamžių, atskleisti jiems tiesą. Tačiau giliai savyje saugoma paslaptis ir toliau ją izoliuoja nuo pasaulio. Po to, kai buvo išleista mano knyga „Žiaurios motinos“ (Mean Mothers), man parašė kambario draugė, su kuria mes gyvenome antrame kurse studijuodamos koledže. Nuo to laiko nesikalbėjome 40 metų. Ir nors metus gyvenome viename batų dėžės dydžio kambaryje, nė viena iš mūsų net užsiminėme, kaip su mumis elgėsi visuomenėje gerbiamos motinos. Ji rašė, kad tada galėjome padėti viena kitai, jei būtume nutraukusios šią tylą, ir aš negalėjau su ja nesutikti. Bet tai, kaip mes elgėmės visus šiuos metus, – tai tipiškas elgesys ir aš tai sužinojau iš šimtų kitų moterų pasakojimų.
Gėda kaip ginklas nemylinčios motinos arsenale
Tyrimai rodo, kad dėl tėvų smurto ir prievartos žmonės tampa labiau linkę jausti gėdą. Neabejotinai iš dalies taip yra dėl to, kad motinos sąmoningai renkasi veiksmus, skirtus sugėdinti vaiką dėl to, kad pačios negali susitvarkyti su savo iškylančiomis emocijomis. Tačiau buvimas „linkusia jausti gėdą“, kaip tai vadina tyrėjai, paaiškina kitą problemos aspektą – kokį būtent vaidmenį gėda vaidina nemylimos dukters žaizdoms ir jos bandymams atsikratyti viso to.
Savo nuostabioje knygoje „Tėvystė išvirkščiai“ (Parenting from the Inside Out ) Daniel Siegel ir Mary Hartzell aptaria tai, ką jie tai vadina „toksišku atotrūkiu“ tarp tėvų ir vaikų, kaip tai susiję su tėvų gėda ir išprovokuoja vaiko gėdą (taip, čia aprašomas galimas tėvų emocinis mechanizmas). Autoriai „toksišką atotrūkį“ apibūdina kaip kažką, kas ypatingai pažeidžia vaiko Savąjį Aš. Tai vyksta dažnai dėl to, kad vienas iš tėvų praranda savo emocijų kontrolę ir grasina, šaukia ar pravardžiuoja vaiką (taip, tai emocinė ir žodinė prievarta). Kaltės išgyvenimas priveda vaiką prie fizinių pasekmių, tokių kaip skrandžio skausmas, krūtinės ir gerklės raumenų įtampos bei impulsai vengti akių kontakto. Vaikas gėdą padaro dalimi savęs ir pradeda galvoti apie save kaip „blogą“ ar „bevertį“. Siegel ir Hartzell pabrėžia, kad dažna priežastis – paties gimdytojo gėda (rezultatas, kaip su juo buvo elgiamasi vaikystėje) – būtent ji pasąmoningai priveda gimdytoją į visišką panirimo į savo emocijas būseną ir tokiais momentais sustiprina jo negebėjimą būti kontakte su savo vaiku. Galų gale tėvas sufokusuoja dėmesį tik į savo bejėgiškumą ir nekompetenciją. Šį baisų ciklą galima sustabdyti tik tada, kai tėvas įsisąmonina situaciją ir sutelkia pastangas ištaisyti šį „toksišką atotrūkį“. Taip atsitinka, deja, ne visada ir tai patvirtina nemylimų dukrų patirtis.
Gėdos supratimas
Psichologai kalba apie skirtumą tarp gėdos ir kaltės, nors abi šios emocijos yra laikomos „sukoncentruotomis į save“. Kūdikiai gimsta negalėdami patirti nei vieno, nei kito. Manoma, kad vaikai pradeda patirti šias emocijas apie 2–3 metus. Iš šių dviejų emocijų gėda yra toksiškiausia ir būtent ji turi didelį polinkį „įstrigti“ žmoguje.
Kaltės jausmas išauga iš tam tikro elgesio, o gėda apima Savojo Aš esmę. Įdomu, kad remiantis tyrimais, kaltė gali padidinti empatiją, tačiau gėda pažeidžia mūsų sugebėjimą įsijausti. Kodėl taip gali būti?
June Price Tangney ir jos kolegos išreiškė savo nuomonę:
“Egocentrinis gėdos sufokusavimas į savo “blogąjį Aš” (užuot sutelkus dėmesį į blogą elgesį) trukdo empatijos procesui. Žmonės patirdami gėdos kančias užsisklendžia savyje ir mažiau geba nukreipti savo pažintinius ir emocinius resursus į pažeistus kitus.”
Kai impulsas neigti ar slėptis nuo gėdos jausmo yra nepaprastai stiprus, gėda vis dėlto iškyla kaip burbulas į paviršių nesąmoningai, kitomis formomis. Tyrimai rodo, kad žmonės linkę į gėdą patiria stiprų pyktį, išreiškia šį pyktį destruktyviai ir daro viską, kas įmanoma, kad kaltę perkeltų nuo savęs ant kitų. Nereikia nė sakyti, kad jų galimybės palaikyti santykius yra smarkiai sumažėjusios. Tai, kiek toli žmonės gali nubėgti nuo savo gėdos jausmo, priklauso nuo jų skausmo intensyvumo.
Gėda ir gėdijimasis vaidina svarbų vaidmenį daugelio nemylimų dukrų gyvenime, nors apie tai retai kalbama. Gėdos iškėlimas į dienos šviesą, jos kilmės atradimas ir suvokimas – svarbūs žingsniai į sveikimą.
Straipsnyje minėta literatūra:
Siegel, Daniel and Mary Hartzell. Parenting from The Inside Out. New York: Jeremy P. Tarcher/Penguin, 2003.
Tangney, June Price, Jeff Stuewig, and Debra J. Mashek, “Moral Emotions and Moral Behavior,”Annual Review of Psychology (2007), 58, 345-372.
Šaltinis: https://www.psychologytoday.com/us/blog/tech-support/201706/why-daughters-unloving-mothers-struggle-shame
Parengė psichologė Monika Pranauskienė
Tel. nr.: +370 670 034 22
Informacijos šaltinis: http://psichika.eu/
Palikti komentarą