Spalio 8 dieną Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015“, kurią organizavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) su Švedijos institutu ir Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje. Konferencijos metu savo patirtimi dalijosi rašytojai, leidėjai ir bibliotekininkai, o taip pat skaitymo skatinimo programų ekspertai bei kiti specialistai iš Lietuvos ir Švedijos.
„Ateities knygos turinys ir rašytojo vaizduotės lakumas priklauso nuo to, ką skaitys mūsų vaikai“, – šia taiklia ir gilia mintimi su mumis pasidalino Švedijos karalienė Silvija per konferencijos atidarymą. Taigi, vaikų ateitis priklauso nuo mūsų – tų, kurie gali vienaip ar kitaip daryti įtaką vaiko pasirinkimams. Nuo tų, kurie gali sužadinti vaiko norą skaityti, arba nuo skaitymo jį atbaidyti. Bet vienu ar kitu atveju, viskas yra mūsų pačių rankose, todėl ši konferencija buvo gera proga aptarti pagrindines problemas, liečiančias vaiko angažavimąsi skaitymui bei sprendimo būdus, kurie pagerintų esamą padėtį.
Pirmas konferencijos pranešimas buvo apžvalginis. LNB generalinio direktoriaus pavaduotoja informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai pranešėja ir pirmos sesijos vedėja Sandra Leknickienė aptarė švedų ir lietuvių kultūrinius bei literatūrinius ryšius, kurių pradžia siekia 1917 metus. Tais metais Kaune buvo išleista pirma verstinė knyga „Švedų pasakėlės“. Žinoma, versta ji buvo ne iš originalo kalbos, tačiau svarbiausia, kad ja jau galėjo džiaugtis visi Lietuvos vaikai.
Įdomus faktas, kad pirmoji A. Lindgren knyga, išversta į lietuvių kalbą, buvo „Mažylis Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ (1985 m.). Šiuo metu ji perleista net 10 kartų, bet taip pat tai vienintelė knyga, kuri dar nė karto nebuvo išversta iš originalo kalbos.
Švedijos menų tarybos skaitymo ir skaitymo skatinimo projektų vykdytojas dr. Jonas Anderssonas pristatė skaitymo skatinimo programas Švedijoje. Pranešėjas pabrėžė „laisvo skaitymo“ svarbą, t. y., kai vaikas be jokios prievartos pats noriai skaito knygas. Tokio skaitymo rezultatas yra išplėstas žodynas, geresni rašymo įgūdžiai, o ir požiūris į skaitymą tampa žymiai pozityvesnis. Tačiau kas paskatintų vaiką skaityti savo noru? Anderssonas išvardijo priežastis, kurios pakelia motyvaciją skaityti. Visų pirma svarbu, kad parinkta literatūra kalbėtų apie vaikui rūpimus klausimus. Taip pat, kad skaitantysis turėtų kuo didesnį knygų pasirinkimą, taigi, kad turėtų galimybę pasirinkti tai, ką pats norėtų perskaityti. O kadangi knygų skaitymas yra individualus procesas, labai svarbi socialinė terpė, kurioje vaikas galėtų aptarti perskaitytą knygą ir įspūdžius.
Ši diskusija yra labai svarbus aspektas, kadangi knygos aptarimo metu išsiplečia teksto supratimo horizontai, o vaikas suvokia, kad jis yra ne vienas, jog ir aplinkiniai domisi jo nuveikta veikla bei kilusiomis mintimis. Čia vėlgi kyla klausimas: kas vaikui turėtų sukurti šią socialinę terpę? Visų pirma – tėvai. Pranešėjas pabrėžė būtinumą nuo pat vaiko gimimo (ar netgi jam būnant dar motinos įsčiose) garsiai skaityti pasakas prieš miegą. Tai išskirtinis būdas parodyti vaikui, kad jį mylime, rūpinamės, esame šalia. O juk tai ir yra svarbiausi dalykai vaiko vystymosi laikotarpiu. Anderssonas paminėjo ir bendradarbiavimą su bibliotekomis, darželiais, mokyklomis, kur suaugusieji pažindintų vaiką su knyga skaitant ją garsiai, aptarinėjant neseniai perskaitytas knygas ir .t. t. Kitais žodžiais tariant, vaikas neturi jaustis vienišas. Jis privalo turėti bendraminčių, su kuriais galėtų pasidalinti įspūdžiais apie perskaitytus kūrinius ir žinoti, kad jį supranta.
Johanas Unenge, Švedijos pirmasis skaitymo ambasadorius, kalbėdamas apie skaitymą, pasiūlė kreiptis ne į suaugusiuosius, o į pačius mažiausiuosius. Sparčiai judančios į priekį technologijos apie save priminti sugeba ne tik suaugusiesiems. Statistiniai duomenys rodo, kad Švedijoje per pastaruosius metus 9 metų amžiaus grupėje išmaniuosius naudoja 89 proc. apklaustųjų, o pirmą kartą vaikas supažindinamas su virtualiuoju pasauliu turėdamas vos 2 metukus. Todėl nieko keisto, kad vaikai tampa labiau užsidarę savyje, nekomunikabilūs bei visiškai nesusidomėję knygų skaitymu.
Abejingumo knygoms priežastis taip pat yra tėvų nenoras skaityti vaikams prieš miegą, kaip ir tai, kad patys tėvai nemėgsta knygų. Prieš septynerius metus prieš miegą savo kūdikiui skaitė 70 proc. tėvų, tuo tarpu šiandien skaičius siekia vos 35 proc. Kodėl turėtume sunerimti? Pranešėjas pažymėjo, kad šeimoje, kurioje niekas neskaito knygų, šešiamečio vaiko žodyne yra vos 7 tūkst. žodžių. Tuo tarpu skaitančioje šeimoje vaiko žodynas siekia net 17 tūkst. žodžių. Skaitant knygas, ne tik pasipildo žodynas, bet kartu ugdomi analitiniai sugebėjimai. Taigi, kaip galėtume sudominti vaiką skaityti? J. Unenge pasiūlė kiekvienam vaikui atskirą prieigą ir, prieš pasiūlant kokią nors knygą, paklausti: kokiame pasaulyje jis norėtų gyventi, ką jis mėgsta skaityti, kas jį žavi, domina, jaudina. Tokiu būdu suaugusieji įžengs į vaiko pasaulį. Todėl svarbu, kad mokytojai, tėvai ar bibliotekininkai ne tik domėtųsi knygomis, bet ir mylėtų vaikus, bendrautų ir juos pažintų.
Yra du esminiai klausimai, prie kurių vertėtų sustoti ir apsvarstyti. Pranešėjas minėjo, kad kartą paklausė vaikų, kas jiems yra geriausia skaitant. Vaikai atsakė, kad su pasakomis lengviau užmigti. Taigi knyga vaikus ramina, sukuria jaukią aplinką. Tuo tarpu paklausus apie kompiuterio privalumus, vaikai pabrėžė, kad žaisti kompiuterinius žaidimus jie gali su draugais. Turime pripažinti, kad skaitant knygas iš tikrųjų reikia atsiriboti, būtina individuali prieiga, bet yra ir tam tikrų būdų, kurie pagerintų šią situaciją.
Vienas iš veiksmingų būdų, kaip knygą integruoti į įprastą vaiko gyvenimą, yra Biblioteka vežimėliuose. Tai vežimėlis ar mažos lentynos, kurias būtų galima lengvai stumdyti iš vienos vietos į kitą. Jose atsirastų trumpų novelių, kurias vaikai spėtų perskaityti išvykos į gamtą metu, kadangi tarp jų sukiosis nemažai bendraminčių, jie kartu galės skaityti ir dalintis įspūdžiais.
Naujovė, kuria pasidalino su mumis J. Unenge, yra ta, kad Švedijoje rudens atostogosbus performuotos į skaitymo atostogas, kurių metu vaikai ne tik visi kartu skaitys knygas, bet ir žiūrės filmus, o po to nagrinės ir dalinsis savo mintimis, įžvalgomis apie pamatytus vaizdus ir perskaitytas istorijas. Taigi, Švedija bus pirma šalis, įvedusi į mokinių kalendorių tokio tipo reformą.
Astridos Lindgren premijos komiteto direktorė Helen Sigeland pristatė Astridos Lindgren premijos idėją bei tikslus. A. Lindgren (1907–2002 m.) buvo humanistinių vertybių rašytoja. Ji siekė, kad ir pats mažiausias turėtų teisę į kultūrą, taip pat, kad prieš vaiką nebūtų keliama ranka, nei balsas. Kovą su smurtu atspindi ne tik visuomeninis rašytojos gyvenimas, bet ir jos kūryba vaikams. Todėl po A. Lindgren mirties Švedijos vyriausybė įsteigė tarptautinį vaikų literatūros apdovanojimą, skirtą atminti šią aukšto lygio rašytoją. Svarbus kriterijus, atrenkant premijos laureatus, yra rašytojų kūryboje atsispindinčios humanistinės vertybės, kurias kelia pati A. Lindgren.
Astridos Lindgren premija yra didžiausia vaikų ir jaunimo literatūros premija pasaulyje, kurios fondą sudaro 5 mln. Švedijos kronų. Premija teikiama nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje gyvena. Kaip teigė Helen Sigeland, „reikia plėsti vaikų literatūros horizontą, neapsiriboti vien savo šalimi. Juk jeigu žiūrėsime tik į save veidrodyje, tai mums greitai nusibos“. Šia premija siekiama įvertinti rašytojus, iliustracijų dailininkus bei organizacijos ir kultūros darbuotojus, dirbančius skaitymo skatinimo srityje.
VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė pasakojo apie skaitymo skatinimo programų Lietuvoje veiksmingumą. Pranešėja pristatė „Spinter tyrimų“ statistiką, parengtą prieš 6 mėnesius. Ši statistika rodo, kad daugiausia knygų Lietuvoje skaito 7–10 m. vaikai.
Tuo tarpu tyrimas Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai pateikia tokias išvadas: „Moksleivių apklausos rezultatai rodo, kad kuo daugiau šeimoje buvo skaitoma vaikui balsu, tuo aukštesni jo skaitymo apimties rodikliai. Pavyzdžiui, iš tų, kuriems buvo skaitoma kiekvieną dieną, 6–10 knygų perskaitė 21 proc., 11–30 knygų – 8 proc.; iš tų, kuriems buvo skaitoma kelis kartus per mėnesį, 6–10 knygų – 9 proc., 11–30 knygų – 4 proc. Beveik dvigubai daugiau neskaitančiųjų tarp tų vaikų, kuriems skaitė garsiai tik kelis kartus per pusę metų, palyginti su tais, kuriems skaitė kiekvieną dieną.“ Apžvelgusi statistikas, R. Elijošaitytė pateikė išvadas, kad tėvai paprasčiausiai nežino, kokia yra skaitymo nauda vaikui, todėl savo vaikams knygų neskaito. Palyginti su 2014 metais (60 proc. tėvų neskaitė vaikams prieš miegą), šių metų statistiniai duomenys rodo, kad skaitymas padidėjo vos 5 proc. Bet šie procentai daug ką pasako. Jeigu skatinimo programos nustotų veikusios, neskaitančių vaikams prieš miegą tėvų skaičius galėtų žymiai pakilti.
Skaitymo skatinimo programos orientuojasi ne tik į tėvus, bet taip pat ir įstaigas, tokias kaip bibliotekos. Biblioteka turi ugdyti vartotoją, o ne jam pataikauti. Todėl, įsiklausant į vaiko norus, taip pat svarbu parinkti tinkamą knygą, kuri ugdytų dorą, protingą asmenybę. Vienas iš būdų tai padaryti, yra E. Teixidor pasiūlytas variantas – turėti aiškų riboženklį tarp šiuolaikinės kultūros produktų ir nemarios kultūros kūrinių.
Stokholmo miesto bibliotekų tinklų vadovė Katti Hoflin konferencijos nariams pristatė inovacijas Švedijos vaikų bibliotekose – modernią erdvę šiuolaikiniams skaitytojams. Vieną tokių projektų sukūrė pati K. Hoflin – tai Tio Tretton biblioteka[1], atsidariusi 2011 metais Stokholme. Visas projektas prasidėjo nuo vaikų poreikių išgryninimo. Kreipdamasi į mažiausiuosius, Katti uždavė tokius klausimus: apie ką jie svajoja, ką veikia savaitgaliais ir, žinoma, kaip jie norėtų, kad atrodytų biblioteka. Čia pat pasipylė netikėčiausių ir įvairiausių atsakymų lietutis. Viską susumavus, išryškėjo du vaikų tipai: 1) tie, kurie yra pavargę nuo būrelių, pramogų ir t. t., ir dabar trokšta pailsėti; 2) tie, kurie neturi ką veikti ir yra „įkrauti“ energijos.
Bet bendra mintis buvo ta, kad visi vaikai norėjo turėti nuosavą erdvę, kurioje nebūtų suaugusiųjų bei jų mažesnių broliukų ar sesučių. Šią svajonę Katti taip pat išpildė – Tio Tretton bibliotekoje suaugusiesiems lankytis griežtai draudžiama. Tai išskirtinai vaikų erdvė, išskyrus bibliotekininkus ir kitus bibliotekos darbuotojus. Paklaustumėte, kaip yra su pastaraisiais išvardytais asmenimis? Ogi pasirodo, vaikai juos myli ir noriai su jais bendrauja. Šis personalas yra kruopščiai atrinktas. K. Hoflin pabrėžė, kad svarbiausia yra ne erdvė, o darbuotojai, kuriais vaikai pasitikėtų. Įdomu, kad vaikai ne tik įsitraukia į skaitymą, bet savo autoritetais laiko virėjus, su kuriais noriai bendrauja bei gamina ir kurie taip pat yra neatsiejama šios bibliotekos dalis.
Be galo svarbus yra individualus dėmesys kiekvienam mažam svečiui. Siekiama, kad bibliotekoje vaikas pamirštų apie namie paliktus rūpesčius, apie savo trūkumus ir įsitrauktų į bendravimą, skaitymą, pasaulio pažinimą. Vaikas turi jaustis visaverte asmenybe. Kiekvienas lankytojas turi pasiekti savo gyvenimo tikslą – ir būtent tai turėtų būti pagrindinė visų bibliotekų koncepcija. Kiekvienas vaikas turi būti pastebėtas ir norėti čia vėl sugrįžti.
***
Antrą sesiją pavadinimu „Šiuolaikinės vaikų literatūros procesai“ vedė Vilniaus universiteto docentas, LNB Vaikų literatūros centro vyresnysis bibliotekininkas dr. Kęstutis Urba.
Pranešimų ciklą pradėjo Lundo universiteto docentė dr. Sara Kärrholm, pristatydama šiuolaikinę švedų vaikų literatūrą. Didžiausias skaitomumas (o kartu ir knygų pardavimai) yra tarp 9–12 metų vaikų. Taip pat pranešėja pateikė pastarųjų trejų metų duomenis apie šiuolaikines literatūros temų tendencijas Švedijoje:
- 2014: paslaptys, „tweenies“[2] , distopijos, knygos apie knygas ir bibliotekas, apie žiurkėnus.
- 2013: socialinė kančia, lytis ir lyties tapatybė, futbolas, antgamtinės būtybės, socialinė medija ir virtualūs pasauliai.
- 2012: ribų peržengimas, kai tai liečia lytį, etniškumą ir literatūrinius žanrus.
Taigi literatūros tendencijos ir yra tas variklis, kuris pažadins vaiko norą skaityti. Kadangi svarbiausia, anot docentės S. Kärrholm, yra kalbėti apie tai, kas šiuo metu yra aktualu patiems vaikams.
Pranešėja taip pat palietė labai aktualią dabartiniam jaunimui temą – elektronines knygas, tačiau pavojaus popieriniam knygos variantui S. Kärrholm nemato. Paklaususi vaikų, kuriai knygos versijai jie teiktų pirmenybę, vaikai akcentavo būtent popierinę knygos versiją, kadangi ją galima apžiūrinėti, čiupinėti, o svarbiausia – vartyti puslapius, nes virtualus pirštų baksnojimas į ekraną tokio malonumo suteikti negali. Vaikai sakė, kad skaitydami popierinę knygą netgi tuo didžiuojasi. Taigi, matyt, popierinių knygų skaitymas vėl ateina į madą.
Apie laisvę šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Asta Gustaitienė. Anot pranešėjos, laisvė literatūroje priklauso nuo to, kiek yra laisva šalis. Knygų turinys atveria tautos mentalitetą, pasaulėvoką, vertybes. Lietuvių autorių knygose vaikams didelį vaidmenį vaidina vieta. Dažniausiai iškyla tokie miestai kaip Vilnius ir Kaunas, su kuriais subjektas susitapatina ir iškelia savo miesto reikšmę virš kitų.
Kalbėdama apie istorinę meninio teksto vertę, A. Gustaitienė pabrėžė kūrinio šviečiamąją vertę. Todėl, rašydamas apie istorinius faktus, rašytojas privalo save riboti, kadangi netgi meninėje tikrovėje svarbu stipriai nenutolti nuo istorinės tiesos. Bet kartu kūrinys vaikui turi būti pateiktas įdomiai, tekstas turi būti pritaikytas konkrečiam vaiko amžiui, kad knyga neatbaidytų nuo skaitymo, o ugdytų kritiškai mąstančią asmenybę.
Leidyklos „Lilla Piratförlaget“ direktorius, Švedijos IBBY valdybos narys Erikas Titussonas savo kalbą pradėjo nuo to, kad knyga tampa instrumentu, o tai verčia sunerimti. Visas dėmesys yra skirtas rinkai, dažnai pamirštant apie paties kūrinio vertę. Todėl pranešėjas pabrėžė, kad ne pardavimai, o kūrybiniai centrai yra visų svarbiausi. Jie rūpinasi kokybišku meno kūriniu ir formuoja jaunojo skaitytojo pasaulėvoką.
Kūrybiniai centrai atspindi tautos kultūrinį mentalitetą. Įdomu, kad nors kitos šalys turi visai kitokias vertybes, pasaulėžiūrą, tradiciją, tikėjimą ir pan., vis dėlto neįtikėtina, kad knyga randa ryšį su kiekvienu skaitytoju, nepriklausomai nuo jo tapatybės. Todėl E. Titussonas iškėlė tarptautinių mainų svarbą, tokiu būdu plečiant savo suvokimo horizontus naujomis patirtimis.
Aida Dobkevičiūtė, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė, pranešimą skaitė apie vaikų literatūros leidybą Lietuvoje. Anot pranešėjos, leidybos sektorius – vienas iš nedaugelio, kuris nuolat smuko. Per 2008–2014 metus išleidžiamų knygų pavadinimų skaičius sumažėjo 30 proc. – nuo 5480 iki 3292. Vidutinis tiražas šiuo metu siekia vos 1300 egzempliorių.
Šie skaičiai rodo, kad leidyklos bijo leisti naujas knygas, kadangi nėra pirkėjų, kurie jas išpirktų. Tai stipriai paliečia ir vaikų literatūrą. Vaikų knygučių, turinčių spalvotas iliustracijas, savikaina smarkiai padidėja, o to padarinys – aukšta kaina knygynuose. Todėl vienintelė galimybė šią knygą gauti skaitytojui – bibliotekos. Bet bibliotekos ne visada gali įsigyti naujų leidinių, o nuolat skolinamos iš bibliotekų knygos greitai nusidėvi, o naujoms knygoms vėlgi reikia papildomų lėšų, kurių vis stingsta. Skaitytojas randa kitą išeitį – piratavimą. Taigi, galima padaryti tokias išvadas:
- Sumažėjo leidyklų ir knygynų apyvartos.
- Sumažėjo parama kūrėjams.
- Sumažėjo bibliotekų finansavimas.
- Sumažėjo bibliotekų, fondų ir skaitytojų skaičius – akivaizdžiai nepatenkinta paklausa dėl mažo knygų pasirinkimo, nudėvėtų knygų bibliotekose.
A. Dobkevičiūtė pajuokavo, kad knygų leidybą galima vadinti „kamanės argumentu“: pagal visus gamtos dėsnius kamanė skraidyti negali, bet vis dėlto ji skraido. Taip ir leidyklos – kažkokiu stebuklingu būdu jos vis dar gyvuoja. Tačiau susirūpinimą kelia grėsmės, kurias lydi skaitymo ir kalbos prestižo smukimas, dėl kurio taip pat atsiranda ir demografinė krizė bei knygynų skaičiaus mažėjimas.
Koks galėtų būti priešnuodis tokioms kraupioms išvadoms? Pranešėja iškėlė mintį, kad rinka turėtų gerinti verslo sąlygas, menas – skatintų kurti. Turime sutarti, kad tautos raštingumas, išprusimas ir individualumas yra visų politinių partijų prioritetas. Valdžia turi remti bibliotekas, kad pastarosios turėtų galimybę įpirkti knygas, o tai leidykloms suteiks geresnes galimybes plėsti leidybą ir nebijoti rizikuoti. Visi kartu turime auginti skaitytoją, tokiu būdu kurdami Lietuvos visuomenės šviesią ateitį.
Paskutinė pranešėja Donata Andriuškevičienė (pranešėja į renginį atvykti negalėjo, todėl pranešimą perskaitė Inga Mitunevičiūtė), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro vyriausioji bibliografė, savo pranešime apžvelgė vaikų skaitymo statistikas Lietuvoje.
56 proc. apklaustų vaikų teigia, kad knygas skaito kasdien ar beveik kasdien. 31 proc. vaikų vidutiniškai per mėnesį perskaito dvi knygas.
89 proc. apklaustųjų knygas skolinasi iš bibliotekos, tačiau vaikai paminėjo, kad jų norą skaityti dar labiau padidina dovanojamos knygos.
Taigi galima pastebėti, jog biblioteka turi didelę reikšmę vaiko skaitymui. Pranešėja pabrėžė, kad vaiko skaitymo įgūdžių gerinimui labai svarbu turėti asmeninę biblioteką.
Skaitymui pasirinkdami naują knygą, didžiausią prioritetą vaikai teikia autoriui, kurio kitas knygas jie jau skaitė anksčiau; taip pat svarbus yra viršelis bei pavadinimas; draugų rekomendacijos; arba knygos ekranizacija, kurią matė dar prieš pačios knygos skaitymą. Nemažą vaidmenį užima tėvai bei mokytojai, kurie rekomendavo jų nuožiūra pasirinktą knygą.
Perskaičius knygą, labiausiai atmintyje įstringa pasakojimas, pasakojimo veikėjai, knygos pavadinimas, naujos mintys, žodžiai, frazės, posakiai, iliustracijos ir viršelis.
Jei skaitydamas knygą, vaikas ko nors nesupranta, jam dažniausiai paaiškina mama, tėtis, mokytoja, arba išsiaiškina pats/pati. O perskaitytas knygas vaikai dažniausiai aptaria su mama, mokytoja, tėčiu ar draugais.
Pagal žanrus, didžiausią prioritetą vaikai skiria nuotykių knygoms, knygoms apie magiją, fantastinėms knygoms, dienoraščiams/knygoms apie bendraamžius, siaubo istorijoms bei knygoms apie gamtą ir gyvūnus.
Į klausimą, kas paskatintų skaityti daugiau, vaikai atsakė, jog skaitytų, jeigu
- mažiau laiko praleistų naršydami internete, žaisdami kompiuterinius žaidimus arba žiūrėdami televiziją. Jeigu jų draugai (mokykloje ar socialiniuose tinkluose) aptarinėtų, dalintųsi įspūdžiais apie perskaitytas knygas; jeigu lankomuose internetiniuose puslapiuose rastų daugiau nuorodų į įdomių knygų aprašymus; jeigu tėvai, seneliai ar vyresni broliai/seserys tiesiog įduotų į rankas, „imk, skaityk, gera knyga“; taip pat, jeigu vaikai matytų, kad jų šeimos nariai irgi skaito knygas, lankosi bibliotekoje.
Savo pranešimą D. Andriuškevičienė užbaigė optimistine gaida: „Suaugusieji yra pavyzdžiai vaikui, tad būkime gerais pavyzdžiais.“
***
Iš šios turiningos konferencijos išėjau pilna naujų minčių ir motyvacijos, o galvoje nuvilnijo konferencijoje vieno iš pranešėjų ištarta nemirtinga, amžių nesugriaunama Cicerono frazė: „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos.“ Iš tiesų mūsų rankose yra mažiausiųjų ateitis, tad kurkime jų rytojų šviesų.
—
[1] http://www.slj.com/2013/11/industry-news/stockholms-tiotretton-library-gives-tweens-a-space-of-their-own/
[2] Apie tuos vaikus, kurie bando pasirodyti vyresni, negu iš tikrųjų yra.
JUSTYNA VANSOVIČ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą