DONATA ELSCHENBROICH: „ŽAIDIMAS – IDEALUS BŪDAS MĄSTYTI“

Vaikai turėtų žaisti su namų apyvokos daiktais. Jie, pasak vokiečių pedagogės Donatos Elschenbroich, vaikams daug įdomesni nei žaislai.

Pasaulinėse žaislų parodose kasmet pristatoma šimtai tūkstančių naujovių. Ar vaikams reikia dar daugiau žaislų?

Vaikams nereikia, kad juos apžaistų, nužaistų, užimtų žaislais. Jie nuo pat pradžių ieško iššūkių, stengiasi, siekia ką nors išsiaiškinti. Jie domisi iš esmės visais aplinkos objektais, tarp jų ir žaislais. Tačiau kasdieniai namų apyvokos daiktai jiems taip pat gali imponuoti.

Taigi paprastas statybinis kaištis vaiko raidai gali būti tiek pat naudingas kiek dėlionė?

Goethe yra sakęs: „Kiekvienas daiktas, deramai apžiūrėtas, atskleidžia mumyse naują organą.“ Tas „apžiūrėjimas“ rankose laikant gamyklinį žaislą tiesiog trunka per trumpai. Dažnai jis neleidžia vaikui pačiam kažką sukurti iš nieko, iš to, kas nematoma. Žaislas dažnai būna pernelyg vienamatis. Jei dėlionėje trūksta penkių detalių, tai kelia nepasitenkinimą. Tačiau žaisdami su namų apyvokos daiktais vaikai dažnai atranda jų daugiafunkciškumą. Tai savybė, kurios suaugusieji, beje, netenka.

Kaip žaidimas veikia vaiko vystymąsi?

Žaidimas – idealus būdas mąstyti, aktyvaus svajojimo forma. Vaikams šio laiko reikia, kad atskleistų dalykus jiems patiems priimtinu tempu. Žinoma, kėdė kviečia prisėsti, bet apversta ji gali tapti urvu, o dvi viena ant kitos užkeltos kėdės gali būti dviaukštė lova. Daugelyje Vokietijos vaikų darželių dabar propaguojamos „savaitės be žaislų“. Auklėtojos pastebi, kad tuo metu vaikai žaidžia labiau susitelkę, inicijuoja sudėtingesnius žaidimus ir taip įgyja daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

Knygoje „Daiktai“ (vok. Die Dinge) Jūs rašote, kad skalbinių segtukas ar kamertonas gali būti įdomesni žaislai nei Barbės, Lego kubeliai ar kompiuterinių žaidimų pultai. Kodėl?

Neketinu stoti į mūšį su žaislais. Tačiau kadangi per mažai reklamuojama, jog vaikui į rankas galima įduoti kamertoną, aš tą ir darau. Kamertonas kainuoja vos porą eurų, bet su juo galima įtempus klausą ištyrinėti visą butą ir išsiaiškinti, kur ir į ką reaguoja įvairūs objektai. Įsiklausant į tylą ir tyrinėjant rezonansinį korpusą atsiskleidžia elementarūs fizikos dėsniai.

Taigi namų apyvokos daiktai vaikams leidžia užmegzti ryšį su dabartimi?

Ne tik su dabartimi. Daiktuose glūdi mūsų protėvių išmanymas, žmonijos kultūros istorija. Kur mes būtume, jei neturėtume plaktuko? Kaip alpinistai nusileistų nuo stataus šlaito, jei neturėtų alpinizmo įrangos?

Kokį ryšį su daiktais gali užmegzti vaikai?

Jie ne tik turi, bet ir privalo užmegzti ryšį su daiktais. Juk vaikai šiandien gimsta apsupti daiktų gausos. Per gyvenimą žmogus susipažįsta su dvidešimčia tūkstančių įvairių daiktų. Mes ne tik sužinome, kaip funkcionuoja daiktai, bet ir tai, kad jie turi skirtingas plotmes: socialinę, kultūrinę, emocinę. Sagų kolekcija gal nedaug verta komercine prasme, tačiau tam tikram žmogui ji gali reikšti labai daug, nes buvo kaupta ištisus dešimtmečius.

Ar yra daiktų, kurie ypač tinkami žaidimui?

Iš esmės visi tėvų namai gali virsti stebuklų lauku. Pavyzdžiui, galima suplėšyti į skutelius popierinį rankšluostį, pasidaryti kamuoliukus ir juos mėtyti į orą. Galima pasislėpti už laikraščio svetainėje. O štai įmerktas į vandenį popierius sutęžta. Šios daiktų savybės žavi vaikus ir masina juos eksperimentuoti – tad visai nebūtina nuolat pirkti plastiliną.

Johnas Locke‘as dar XVII amžiuje siūlė raktų ryšulėlį kaip žaislą…

Būtent, nes raktai blizga ir barška. Tačiau vaikai taip pat pastebės, kad suaugusieji su tuo daiktu kažką įdomaus veikia, ir dargi labai susikaupę: atidaro duris, už kurių laukia kažkas naujo. Taigi tas daikčiukas slepia didelę jėgą, – kaip tai paslaptinga! Taip atsiranda pagarba genialiems mūsų protėvių pasiekimams.

Tėvai šiandien susiduria su kitais sunkumais: laiko stoka, dideliais lūkesčiais. Iš dalies tai atspindi ir edukacinių žaislų gausa. Dėlionės turėtų lavinti mąstymą, konstruktoriai – koordinaciją. Nejau visi šie žaislai nebūtini?

Ne mažiau nei pats daiktas svarbus ir pokalbis apie tai. Dažnai nupirkus edukacinį žaislą įsivaizduojama, kad jis savaime garantuoja sėkmę. Tai netiesa, nes vaiką pirmiausia ugdo bendravimas šeimoje. Jei vaikas supranta, kad jo mintys nėra nesąmonė ir jo klausimai gali dominti net suaugusius, jis su užsidegimu imsis tyrinėti vieną daiktą po kito.

Stebėjote, kaip vaikai elgiasi su tokiais daiktais kaip svarstyklės, valgymo lazdelės ar stomatologinis veidrodėlis. Kas Jus labiausiai nustebino?

Turbūt vaikų gebėjimas atskleisti ankstesnių kartų išmanymą, glūdintį namų apyvokos daiktuose. Per pirmuosius penkerius, šešerius gyvenimo metus jie tarsi pagreitintame kine prabėga tūkstantmečius kultūros istorijos! Ir suaugusieji jiems padeda.

Tėvai nė nesuvokia, kokioje daugybėje kasdienių žingsnelių jie kompetentingai lydi savo vaikus. Nuo krūties iki puodelio, šakutės ar valgymo lazdelių. Juk kairysis batas skiriasi nuo dešiniojo. Ir tiesiog gyvybiškai svarbu žinoti, kas yra šviesoforas. Kaip sakė Pieras Pasolinis: „Aš niekada nepamiršiu, ko išmokau apie daiktus.“

Alinos Schadwinkel interviu

Iš Zeit.de vertė Dangė Vitkienė