Klaipėdoje gyvenanti Vaida Svinkūnienė (33 m.) tvirtina, kad šiuo metu jaučiasi laiminga, nepaisant to, kad prieš metus po skyrybų liko viena su trimis dukrytėmis. Pasirodo, vienai su trimis vaikais gali būti lengviau nei su vyru, jeigu santykiai su juo buvo sunkūs.
Nutraukti pavojingus santykius Vaida drąsina ir savo įkurto „Skaudžių santykių centro“ klientes, jei tai iš tikro kenkia joms ar vaikams. Interviu metu Vaida linkusi daugiau pasakoti ne apie savo asmeninę patirtį, o apie savo psichologines įžvalgas.
Ji yra baigusi dizaino specialybę Dailės akademijoje, bet jau nuo 14 metų labai domėjosi psichologija, pati lankėsi pas psichologus, mokėsi įvairiausių psichologinių terapijų. Kertiniai pokyčiai jos gyvenime prasidėjo tada, kai susipažino su priklausomybių psichologija.
Moteris pastebi, kad jos, kaip ir daugelio kitų moterų, skaudūs santykiai su vyrais kilo dėl vaikystės patirčių ir prastų tėvų santykių. Jos tėvas daug gerdavo ir smurtaudavo prieš mamą.
Mama visomis jėgomis bandė išlaikyti vyrą namie, todėl baliai vykdavo namie. Taip jau yra, kad priklausomos nuo santykių moterys renkasi vyro komfortą, o ne vaikų gerovę.
Savo vaikų tėtis niekada neskriaudė ir išgėręs būdavo labai dosnus bei rūpestingas – todėl Vaida jį laikė nuostabiu, rūpestingu vyru, nors labai ant jo ir pyko dėl netinkamo elgesio su mama, dėl nuolatinio girtuokliavimo ir konfliktų.
Tokia priešprieša vaiko širdyje palieka gilią žaizdą ir sutrikimą. „Man atrodė, kad visos šeimos normalios, tik mūsiškė – ne. Sunku buvo ir dėl to, kad visa tai, kas vykdavo šeimoje, buvo laikoma paslaptimi.
Jei vakare namie kildavo muštynės, rytą būdavo elgiamasi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę, ir aš su slegiančia našta, naktų naktis nemiegojusi, traukdavau į mokyklą“, – atsiminė.
Vaidos sesuo buvo už ją pora metų jaunesnė, tad vyresnėlė jautė pareigą sesute pasirūpinti ir pasistengti, kad toji nematytų negerų dalykų, vykstančių namuose. Taip vienoje šeimoje užaugo dvi visiškai skirtingus prisiminimus apie vaikystę turinčios moterys. Be to, pašnekovė labai stengėsi pasiekti, kad tėtis negertų.
„Ko tik nesugalvodavau! Ir butelį vandeniu praskiesdavau, ir stengdavausi kuo greičiau užmigdyti, kad toliau niekur neitų…“ – prisiminė. Dabar ji puikiai supranta ir mamą, su kuria anksčiau santykiai buvo labai įtempti.
„Juk ji gyveno visiškame košmare. Iš kur pas ją jėgos, ramybė, laimė, kuri būtina, norint auginti laimingus vaikus. To tiesiog nebuvo jos gyvenime, nebuvo ir mūsiškiuose. Buvo tik įtampa, nors „peiliu pjauk“, – atvirai prisipažino.
Pašnekovė pridūrė vėliau su didžiuliu susidomėjimu pasinėrusi į suaugusių alkoholikų vaikų aktualijas. Tai padėjo suprati, kas vyksta jos gyvenime. Dauguma alkoholikų vaikų susiduria su tomis pačiomis problemomis gyvenime, turi tas pačias būdo savybes, įpročius ir polinkius į priklausomybes.
Tai būdinga ne tik alkoholikų vaikams, bet ir kitiems, kurie užaugo toksiškose šeimose. „Mus lydi maža savivertė, pavojingų santykių poreikis. Jausmas, lyg visi normalūs, o aš viena tokia brokuota, lydėjo mane visus 30 metų…
Reikėjo įdėti daug pastangų, daug mokslų pereiti, daug analizuoti, domėtis, kad sugrąžinčiau save sau pačiai… Tai ilgas procesas, bet vertas pastangų. Kai nustojau save dalinti skausmingoms patirtims – jaučiuosi visavertė“, – aiškino Vaida.
Rūpesčiai tęsiasi
Kai Vaidai buvo 13 metų, jos tėtis mirė. Po to ji pasijuto ypač nesaugi ir pažeidžiama, nes atrodė, kad mirė tas žmogus, kuriam ji rūpėjo. Jai buvo baisu, kad daugiau niekam nerūpi.
Tuomet mergina pirmą kartą nuėjo pas psichologę, tačiau tuo vizitu liko nepatenkinta. „Jauna specialistė manęs paprašė nupiešti namelį, žmogeliukų, bet aš jau seniai žinojau, kad iš namo kamino einantys dūmai reiškia negerus santykius šeimoje, ir pan. Tie psichologiniai testai jau tada buvo mano hobis.
Aš norėjau tiesiog pasikalbėti, bet ji taip nieko ir nepaklausė. Aš žiūrėjau į ją ir jaučiau, kad jai pačiai reikia pagalbos.
Pamenu tą beviltiškumo jausmą, kai niekas negali padėti. Jaučiausi visiškai viena ir niekam nereikalinga, nes visi mūsų šeimoje skausmą išgyveno viduje, niekas apie savo patirtis nekalbėjo.
O žaizdos darosi tuo gilesnės, kuo mažiau apie jas šnekama. Todėl aš visada patariu moterims apie savo jausmus ir išgyvenimus kalbėtis su vaikais, nemeluoti ir neslėpti nuo jų realybės.
Mes juos saugome, bet jie vis tiek viską supranta. Jei nepasakosite tiesos, jie viską interpretuos savaip ir, tikriausiai jausis kalti dėl nepavykusių tėvų santykių“, – dalinosi Vaida. Po to psichologines, psichoterapines knygas ji skaitė ir įvairiomis terapijomis domėjosi be perstojo.
Tai tapo jos gyvenimu, nes ta tuštuma, kurią jautė nuo vaikystės širdyje, niekaip nemažėjo. O ji tikėjo, kad gali kažkaip sau padėti.
Vidinės tuštumos joks princas neužpildys
V.Svinkūnienė pabrėžė, kad netinkamas santykių modelis, pasiimtas iš vaikystės, nuodija daugelio suaugusių žmonių gyvenimus.
„Daugeliui mūsų blynai ar šaltibarščiai skaniausi tokie, kokius valgėme vaikystėje. Taip pat ir su santykiais – mes norime mums įprasto recepto, nors gal sąmoningai ir suprantame, kad jis prastas.
Bet intuityviai mes renkamės tai, kas mums taip sava ir artima – vaikystės pavyzdžius“, – pastebėjo moteris. Ji teigė, kad dėl savo patirties buvo linkusi mylėti pernelyg stipriai (priklausomai) ir jaustis kalta, kai santykiuose su vyru kažkas klostėsi negerai.
Ta vidinė tuštuma, kurią suformavo skaudžios patirtys vaikystėje, skatino rinktis santykius, kuriuose jaustųsi panašiai: nereikalinga, nesvarbi, vieniša.
Vaida Svinkūnienė kurį laiką dvejojo, bet galiausiai ryžosi pasidalyti savo skausminga patirtimi. Vieni, kad pasijustų pilnaverčiai ir susidorotų su tuštumos skausmu savyje, renkasi rūkymą, alkoholį ar azartinius žaidimus, kiti, kaip kad ji – problematiškus santykius.
Tačiau savo problemas suprasti, susitvarkyti su savimi ir pasijusti gerai kiekviena moteris gali tik pati – joks princas jos vidinės tuštumos neužpildys, kad ir kaip norėtų ar stengtųsi. Pašnekovė dėstė: „Už šią laimės iliuziją moterys gali save visą paaukoti kito norų ir poreikių tenkinimui.
Neva jei jis taps laimingu – tada jis padarys ją laiminga. Bet taip niekada nenutinka. Laimė yra tik mūsų viduje ir niekas negali mums jos ten įdėti daugiau, nei mes jos turime pačios.
Laimė – tai ramybė širdyje ir prote, pusiausvyra gyvenime, santykiuose… O jei mes jaučiame vidinę tuštumą ir ieškome, kas ją užpildytų, vadinasi, mes nebūsime jokiuose santykiuose laimingos.“
Dvi nesėkmingos santuokos
Su savo pirmuoju vyru Vaida susipažino, studijuodama Dailės akademijoje. Su juo susilaukė ir pirmosios dukros, kuriai dabar devyneri. „Jis buvo nuostabus žmogus, tačiau priklausomas nuo kompiuterio, ir man jo labai trūko“, – apie skyrybų priežastis Vaida nelinkusi daugžodžiauti.
Jos antrasis vyras buvo už ja dvidešimčia metų vyresnis. Dabar pašnekovė pripažįsta, kad jame matė savo tėvą.
„Tai buvo įsimylėjimas, tarsi nukritęs iš dangaus. Tačiau tokia audringa meilė su drugeliais pilve dažnai veda į taip pat audringus, netgi toksiškus santykius“, – pastebėjo ji.
Pasak jos, vyresnis vyras norėjo ją auklėti, tarsi nulipdyti iš jos nuostabią moterį, o ji įsivaizdavo, kad to nori pati. Iš to vyro ji išmoko vystyti verslą, uždirbti pinigų ir visą laiką stengėsi būti tobula.
„Tačiau kai stengiamės būti tobuli, laukiame aplinkinių pripažinimo, dėl to jaučiame nuolatinę įtampą bei stresą. Galiausiai susivokiau, kad esu nuo to vyro priklausoma ir man reikia susivokti, kur esu tikroji aš, o kur – tik mano noras jam įtikti“, – sakė Vaida.
Išoriškai atrodė, kad jų šeima graži ir sėkminga, tačiau savo viduje moteris jautėsi labai blogai. Suprantama, ji tuo metu lankėsi pas psichologus. Galiausiai taip pavargo, kad pasijuto pasiekusi dugną.
„Tačiau, kai pasieki dugną, gali nuo jo atsispirti ir kurti naują gyvenimą. O kol jo nepasieki, būni linkusi kentėti.
Kai kurios moterys, kurios kreipiasi į mane konsultacijų, sakosi su smurtaujančiu vyru gyvenančios kelis ar keliolika metų, besitikėdamos, kad situacija pagerės – vadinasi, jos dar nepasiekė dugno“, – sakė Vaida.
Santykius su antruoju vyru Vaida nusprendė nutraukti, prieš dvejus metus su juo susilaukusi antros bendros dukrelės.
„Po gimdymo ilgai gulėjome ligoninėje, ir aš pasiėmiau skaityti tikrą priklausomų nuo meilės moterų bibliją – knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“.
Galvojau, kad toje knygoje pasibrauksiu vieną kitą man patinkantį sakinį, o subraukiau ją visą nuo pradžios iki galo.
Pamačiau, kiek daug jėgų netekau, būdama priklausoma nuo savo vyro ir stengdamasi jam įtikti. Juk moteris neturi nuolat paklusti ir linksėti galva, kaip dariau aš – sveikuose santykiuose abu žmonės vienas kitą gerbia ir augina“, – sakė Vaida.
Viena ir laiminga Po ligoninėje praleisto laiko grįžusi namo, Vaida dar kurį laiką bandė „susirinkti save“, kalbėtis su psichologais ir įsisąmoninti, kad ji pati nėra brokuota, tiesiog ji linkusi į santykius, kuriuose tampa priklausoma nuo vyro.
Galiausiai prieš 1,5 m. ji ryžosi skirtis, nepaisant to, kad turėjo kūdikį ir dvi kiek vyresnes dukreles. Ir dėl to vėliau nei sykio nepasigailėjo – priešingai, pajuto, kad vienai su trimis vaikais daug lengviau, nei su tais pačiais vaikais ir su vyru, nuo kurio jautiesi priklausoma.
Pastaruosius metus ji gyvena ramiai. Teikia konsultacijas moterims apie santykius, bet tik internetu.
„Iki tol jaučiausi turinti visą laiką bėgti ir lėkti, įsitikinusi, kad ir auginanti vaikus mama turi turėti veiklos, jeigu ji yra tobula. O dabar leidžiu sau gyventi ramiai ir tiesiog didžiąją laiko dalį auginti vaikus“, – sakė moteris.
Vėl nebe viena
Visgi Vaidos feisbuko paskyroje šmėžuoja jos nuotraukos su simpatišku vyriškiu, iš kurių matyti, kad ji ir vėl nebe viena. Ji patikino, kad naujo draugo neieškojo ir su juo susidraugavo visai netyčia. Jie sutarę, kad bendraus tol, kol abiem santykiai teiks džiaugsmą ir nekels bereikalingos įtampos.
„Dabar įprasta sakyti, kad geri santykiai yra darbas. Daugelis žmonių ir gyvena tokiuose santykiuose, kad ir sukandę dantis ir kartais apsipildami ašaromis. Bet ar tikrai verta taip stengtis ir visą likusį gyvenimą sunkiai dirbti? Gal geriau tokius santykius nutraukti ir pasidžiaugti gyvenimu?“, – pastebėjo Vaida.
Tad nejaugi ji pati, jei pradėtų su draugu nesutarti, iškart norėtų su juo skirtis? „Mes esame sutarę, kad būsime kartu tol, kol mums abiem gerai. Jei būtų negerai, pirmiausia mėgintume kalbėtis ir ieškoti abi puses tenkinančio sprendimo.
Ir jei paaiškėtų, kad sveikų santykių puoselėti neišeina, gal tikrai būtų geriau juos nutraukti, negu puoselėti toksiškus santykius. Moteris turi eiti pirmyn – su vyru ar be jo“, – sakė „Skaudžių santykių centro“ įkūrėja.
Gintarė Kairytė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą