Vaikai/šeima, Vaikų sveikata

Kaunietės skausmas: po gimdymo padėtas ant krūtinės vaikas nustojo kvėpuoti

Kauno rajone gyvenanti Rūta Mocevičienė (25 m.) besilaukdama vaikelio tuo labai džiaugėsi ir kartu su vyru Vidu svajojo, kaip visi kartu žais, dūks, bėgios ir plepės. Dabar jų sūneliui 2 m. 4 mėnesiai, bet jis nemoka nei vaikščioti, nei kalbėti, ir nežinia, ar kada nors to beišmoks.

Rūta konstatavo, kad jų vaikutis ypatingas: „Pirmaisiais jo gyvenimo metais buvo labai liūdna ir pikta, kad jis kitoks, nei bendraamžiai. Vis verkiau ir graužiaus, už ką taip nutiko man, juk nėštumo metu save saugojau ir vaikelio labai laukiau… Vėliau su tuo susitaikėme ir nusiteikėme, jog stengsimės, kad jis jaustųsi kuo geriau.“

Rūtos nėštumas buvo sklandus. Ji smarkiai nesijaudino ir tuomet, kai atėjus gimdymo terminui medikai pasakė, kad vaisius didelis ir nėra ko laukti – geriau gimdymą skaitinti.

Gimdymas buvo nelengvas, vienu metu medikų buvo prigužėjusi pilna palata. Visgi jie nusprendė, kad cezario pjūvio nedarys, ir pasaulį per didelius vargus išvydo berniukas, kuris svėrė 4,6 kg.

Pradžioje jis, kaip ir pridera, pravirko. Medikai jo būklę įvertino 9-10 balų pagal Apgar skalę ir paguldė mamai ant krūtinės. Jis snaudė, bet Rūta jį vis paliesdavo, kad įsitikintų, jog viskas gerai. Staiga viena akušerė vaiką pačiupo, pasakiusi, kad jis nebekvėpuoja. Medikai tuojau pradėjo jį gaivinti ir išvežė į reanimaciją.

Keletą dienų vaikelis buvo komos būklės, gulėjo užsimerkęs ir buvo neaišku, ar išgyvens.

Išgyveno, bet ėmė lįsti įvairios problemos. Pirmiausi paaiškėjo, kad mažylis neturi rijimo reflekso, taigi jis buvo maitinamas vamzdeliu pro nosytę. Vėliau jam diagnozuota epilepsija, cerebrinis paralyžius, mišrus raidos sutirikimas.

Medikų versija – dėl to, kas nutiko berniukui, kaltas staigios kūdikio minties sindromas, tačiau tėvai tuo linkę abejoti. Šis sindromas paprastai ištinka vyresnius, 3-8 mėn., kūdikius, o ne tuos, kurie guli gimdymo palatoje. Buvo atlikti ir genetiniai tyrimai tėvams, tačiau jie pokyčių nerodė.

„Mes linkę manyti, kad dėl to, jog vaikas buvo didelis, gimdymo metu kažkas jo galvytėje buvo užspausta ir pažeista. Gal to būtų išvengta, jei man būtų atliktas cezario pjūvis – juk šiais laikais iš anksto matyti, kad kūdikis bus didelis. Taip ir likau nesupratusi, kodėl man nepadarė operacijos“, – atsiduso Rūta.

Erikas kvėpuoja per tracheostomą, o valgo per gastrostomą. Tiesa, vieną kitą šaukštelį košės dabar nuryja pats. „Gal ateityje jam seksis geriau ir galės visą maistą valgyti pats, o tų visų vamzdelių mums nebereikės“, – vylėsi Rūta.

Tracheostomos, per kurią berniukas kvėpuoja, prireikė todėl, kad iki penkių mėnesių jis 3 kartus sirgo plaučių uždegimu – ją įtaisius, ligų sumažėjo.

Apskritai pirmuosius gyvenimo metus Erikutis daug laiko leido ligoninėje, o dabar jis daugiausia būna namie ir peršalimo ligos užpuola retai.

Mėgsta mėtymą ir „Du gaidelius“

2 metų ir 4 mėn. vaikutis pagal savo gebėjimus primena kelių mėnesių kūdikį – jis vos gali pakelti galvytę, bando verstis nuo nugaros ant pilvuko. Jis vis guli, sėdi specialioje kėdutėje ar mamos prilaikomas, o pats negali atsisėsti ar atsistoti.

Neaišku, kiek vaikas supranta – juk jis nekalba, tik guguoja. Į aplinką reaguoja. Išėjus mamai iš kambario, kartais pravirksta. Mielai šypsosi artimiesiems, kitiems žmonėms nusišypso tik tada, kai su jais apsipranta.

Ir guguoti Erikutis gali tik tada, kai ant tracheostomos, per kurią jis kvėpuoja, uždedamas specialus vožtuvėlis – tuomet orą jis įkvepia per vamzdelį, o iškvepia per nosį ir burną, ir tuomet jau gali skleisti garsą.

Kai nemiega, būti vienas Erikutis nemėgsta – reikia jį tai pasupti, tai pašnekinti, tai padainuoti (jo „topas“ – dainelė „Du gaideliai“). Ypač mėgsta būti kilojamas aukštyn ar panašiai linksminamas. Domisi žaisliukais, bet pačiam juos nulaikyti rankytėse sunku, nes jos nelabai klausosi.

Pradžioje atrodė, kad visi spokso

Mama nustebino pasakiusi: „Vakar su juo buvome Kauno „Akropolyje“. Erikui ten labai patiko, nes viskas išpuošta, dega daug lempučių – jis vis gugavo ir juokėsi. Ir apskritai jam patinka šurmulys.“

Pasirodo, Rūta su vaiku stengiasi gyventi aktyviai ir namuose neužsidaryti: „Aš, vien sėdėdama namie, išprotėčiau. O ir vaikui, nors jis ir kitoks, reikia pažinti pasaulį“, – sakė pašnekovė.

Ji pati vairuoja, taigi į miestą išsiruošti jai nesunku. Tiesa, keliones kiek apsunkina tai, kad kartu visur reikia vežtis kelis kilogramus sveriantį gleivių atsiurbėją – šis aparatas reikalingas, kadangi vaikas kvėpuoja per tracheostomą. Jį tiesiog pasideda vežimėlio apačioje. Na, o kai prireikia vaiką maitinti, eina į žindymui skirtą kambarėlį prekybos centre ir ten jam skirtą maistą įšvirkščia švirkštu per vamzdelį į skrandį.

„Pačioje pradžioje man su juo į viešumą eiti būdavo nejauku – atrodė, visi žmonės žiūri, kad mūsų vaikas ne toks, kaip kiti. O paskui nusprendžiau, kad jeigu nori, tegu žiūri – koks kieno reikalas. Be to, gali būti, kad aš pati sau įsikalbu, kad žmonės į mus žiūri – juk Erikutis atrodo panašiai kaip visi vaikai, jo kakliuke esančios tracheostamos dažnai nesimato, nes uždedame kaklaskarę. Tiesa, kartą viena pardavėja į mus spoksojo taip, kad vėliau ir mano vyras sakė, jog jam buvo sunku atlaikyti tą žvilgsnį. Tačiau bet kokiu atveju esu nusiteikusi su sūneliu eiti į viešumą ir toliau“, – sakė jauna mama.

Vasarą jie vyksta prie ežero, yra buvę ir prie jūros.

Mocevičių šeima gyvena name kartu su Rūtos tėvais, ir jie mielai imasi pažiūrėti anūką, kartais mama Rūtą net pati paragina, kad toji nueitų į kirpyklą ar susitikti su drauge.

Sūnumi mielai užsiima ir jo tėtis, kai grįžta iš darbo. Pradžioje, kai susilaukė ypatingo vaiko, ir jam buvo daug streso, bet vaiką maitinti per vamzdelį jis mokėsi net drąsiau nei mama.

„Erikutis – labai geras ir mielas vaikas ir mes labai mylime jį tokį, koks jis yra“,- patikino Rūta.

Ilgai dvejojo ir ryžosi

Kad berniukas išmoktų daugiau dalykų nei moka dabar, su juo reikia daug dirbti – tą mamai sako specialistai, dėl to stengiasi berniuko šeima.

Rūta su vaiku lankosi sanatorijose, reabilitacijose, pas logopedus. Ji sakė: „Geri specialistai dirba ir mūsų šalyje, bet iš panašaus likimo tėvų girdėjome, kad tokiems vaikams ypač padeda reabilitacija Adeli medicinos centre Slovakijoje. Tačiau ten nuvykti patiems labai brangu, taigi ryžomės prašyti gerų žmonių paramos.“

Prieš ryždamiesi šiam žingsniui, Rūta su vyru ilgai dvejojo ir svarstė. „Aš pati galimybių grįžti į darbą nematau – gal ir norėtųsi Eriką leisti į specialų darželį, tačiau ir ten vaikučių su gastrostomomis ir tracheostomomis nenori priminti“, – sakė moteris, seniau dirbusi konsultante vienoje kosmetikos parduotuvėje.

Jos vyras gauna atlyginimą, o ji gauna valstybės pašalpą, 540 eurų, tačiau visa ši sumą išeina vaiko poreikiams. Pinigų reabilitacijai Slovakijoje susitaupyti niekaip neišeitų. „Galiausiai nusprendėme, kad pagalbos prašysime, juk tą darome ne sau, o vaikui. Viena vertus, esame susitaikę su mintimi, kad Erikas niekada nebus toks, kaip visi. Kita vertus, tikime, kad jis gali išmokti vaikščioti ir kalbėti, o mes dėl to padarysime viską, ką galime“, – sakė Rūta.

Informaciją, kaip galite padėti Erikui, rasite čia .

Gintarė Kairytė
Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.