Žydų tėvų meilė savo vaikams neturi ribų. Tokio vaikų kulto turbūt neturi nei viena kita pasaulio tauta. Psichologai gali atrasti tiek pliusų tiek tokio požiūrio minusų, tačiau akivaizdu, kad žydų vaikai nepatiria meilės ir dėmesio trūkumo.

Deivis pareina namo iš mokyklos kaip visada: pripėduoja tik ką išplautas grindis, numeta kuprinę, nebaigtus valgyti priešpiečius ir striukę. Jo motina pasižiūri, ir palydi jį nuvargusiu žvilgsniu: „Deivi, kodėl tu visuomet turi įsiveržti į namus kaip viesulas?“

Nuo vaikystės esame mokomi neatsakyti į blogį blogiu. Mums sakoma, kad atsakyti reikia gerumu. Mus moko, kad gerumas – tai geriausias būdas išspręsti konfliktus, juk meilė visada turi nugalėti.

Be tėvų globos augantys vaikai žingsniuoja tomis pačiomis gatvėmis, kaip ir mes – jie lanko mokyklas, dalyvauja išvykose ir edukacijose, kaip ir tarp visų vaikų įsižiebia didesni bei mažesni talentai.