Kaip nuvyti nuoskaudas ir susidraugauti su mama?

Norėčiau užduoti kelis klausimus bei sulaukti patarimų į juos ir, kad galbūt savo patarimais bei rekomendacijomis praplėstumėte mano akiratį.

Pirmoji problema su kuria susiduriu – nesutarimai su tėvais, ypač su mama. Problemos kyla dėl to, jog manęs nenori išgirsti, visuomet nuvertina mano požiūrį, per konfliktus viską išsako, tai yra prikaišioja kiekvieną smulkmeną ar detalę, kurią  artimai jai pasipasakojau anksčiau.

Aš augau išsiskyrusioje šeimoje, mano mama antrą kartą sukūrė šeimą, dėl to atsiradus naujam vyrui pasikeitė požiūris į mane, sumažėjo meilė man, rūpestis. Paauglystėje visada nesutarėme, dažnai pykdavomės, ji mane labai dažnai mušdavo, tačiau mušimas neprasidėjo paauglystėje, vaikystėje aš taip, pat kenčiau nuo tėvų smurto, todėl dabar, kai man 23 metai aš nebeturiu meilės mamai, nesugebu jos apkabinti, prieiti ir pabučiuoti, nes jaučiu visas nuoskaudas. Smurtą ji vadina normaliu dalyku, niekada manęs nėra atsiprašiusi, o visada dėl visų pykčių esu kalta aš, nes jį nemoka priimti mano nuomonės, visą tai laiko atsikalbinėjimu.

Esu suaugusi, turiu darbą, vasarą gausiu bakalauro diplomą ir noriu, kuo greičiau išsikraustyti iš tėvų namų, nes ši aplinka man nesaugi, kelianti nerimą, stresą. Nežinau, kaip spręsti problemas, kaip mamai paaiškinti, kad ji priimtų mano nuomonę? Kaip nuvyti vaikystės nuoskaudas, pamilti ir susidraugauti su mama. Antrą pusę turiu, jis mane labai palaiko. Nežinau, kaip būti laimingai ir gyvenant su jais rasti ramybę bei džiaugtis gerais santykiais su tėvais.

Liepa (vardas pakeistas)

Komentuoja klinikinis psichologas Dominykas Šimkus

Labas, Liepa.

Užjaučiu dėl konfliktinių santykių su šeima, jie visada į gyvenimą atneša nemažai sumaišties ir neužtikrintumo.

Pilnai suprantu, jog stipriai išgyveni dėl komplikuoto santykio su mama. Motina visiems mums asocijuojasi su besąlygiškos meilės šaltiniu teikiančio viltį, saugumą ir gyvybingumą. Jos meilės, priėmimo nebūvimas veikia labai destruktyviai, paliečia pačią mūsų šerdį. Suprantu kaip norisi, jog mama suprastų tave, pripažintų tavo skausmą ir savo elgesio neadekvatumą. Nuo pat kūdikystės mes vystomės motinos atspindžio ir rūpesčio dėka. Tam tikra prasme, stebėdamas motinos reakcijas, vaikas pradeda pažinti save, savo jausmus, daro išvadas kurios jo emocijos ar veiksmai geri ir laukiami, o kurie ne. To, ko mumyse nepriima tėvai, dažnai nesugebame savyje priimti ir patys. Net suaugus ir senai nebegyvenant kartu. Kaip ir pati sakai, trokšti, jog mama suprastų, pripažintų, pamatytų kaip tu iš tiesų jautiesi. Atrodo, jog tik tokiu būdu gali nusiraminti, priimti savo patirtį ir toliau produktyviai gyventi. Deja, nors ir kaip mes būdami maži išaukštiname savo tėvus, jie yra tik žmonės. Su savo trūkumais, neadekvatumais ir šešėlinėmis pusėmis, kurių jie patys nemato ir gali nepamatyti visą likusį gyvenimą. Ką gali padaryti – tai kurti artimus santykius su kitais žmonėmis, mokytis legalizuoti savo skausmą priimant save ir stengtis kuo aiškiau išdėstyti savo mintis ir jausmus tėvams. Ar jie tave išgirs ir supras – niekas negali garantuoti. Visgi kol būsi stipriai priklausoma nuo jų reakcijos į tave, abipusio supratimo galimybė išliks komplikuota.

Tikriausiai sunkiai suprantamas yra raginimas priimti save pačiai. Šis uždavinys yra sudėtingas, jo sunkumas priklauso nuo patyrimų augant ir gali trukti visą gyvenimą. Dažnai tenka susidurti su gėdos ir kaltės jausmais, įvairiais įsitikinimais, jog tam tikras mūsų elgesys yra nepriimtinas. Visgi norint išsivaduoti iš tėvų įtakos ir tikėtis užmegzti su jais suaugusių žmonių dialogą, privalome savo veiksmų ir jausmų moralinį kompasą perkėlti į savo vidų. Patyrus tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą iš tėvų, pyktis ir neapykanta – tikėtini ir labai suprantami jausmai, kurių nereikėtų užgniaužti. Svarbu leisti sau jausti tai, kas iškyla. Svarbu tuo pasidalinti su žmogumi, kuriuo pasitiki arba išreikšti kažkokia kita forma (rašant, piešiant, per judesį, rėkiant miške ar pan.). Jei nebūsi atvira savo neigiamiems jausmams mamos atžvilgiu, vargu ar pavyks prisiliesti prie meilės, kuri (tikiu) tūno po daugybe nuoskaudų. Svarbu, jog pati užimtum tvirtą poziciją dėl savo nuomonės, aiškiai suvoktum kokį skausmą patyrei dėl tėvų elgesio ir kad būtum pasiruošusi šį savo požiūrį ginti. Turi leisti sau pykti ant mamos ir išmokti brėžti sveikas ribas santykyje su ja (pvz. pokalbio metu, jei jautiesi įžeista ir ignoruojama, išsakyti tai iškarto, atkreipti dėmesį, pasakyti kaip tave toks elgesys verčia jaustis ir jog nenori, kad jis kartotųsi). Jei tavo ribos yra ignoruojamos, nelieka nieko kito kaip riboti kontaktą su šiuo žmogumi. Kartais žmonės tiesiog nuoširdžiai nesuvokia savo elgesio poveikio. Jiems atrodo, kad elgiasi teisingai, kad daro tai iš meilės, rūpesčio. Kitaip tariant, kad tikslas pateisina priemones. Jų elgesio pasekmių parodymas – pykčio išsakymas ar santykio apribojimas – gali padėti susivokti, rimčiau pažiūrėti į situaciją, apmąstyti savo elgesį. Minėjai, jog ruošiesi gyventi atskirai. Tai taip pat turėtų prisidėti prie įtampos santykiuose sumažėjimo ir laisvesnio bendravimo.

Taigi panašu, jog tavęs laukia nemažas darbas – leisti sau jausti visus kylančius jausmus tėvams, bandyti juos priimti, pačiai nuspręsti kokia tu esi ir kokia ne, kokia norėtum būti. Kelias link vidinio tvirtumo, pamato, į kurį galėtum tvirtai atsiremti – ilgas ir sunkus. Visgi tik tapę nepriklausomi ir savarankiški galime grįžti į santykius ir pamatyti juos naujoje šviesoje. Linkiu tau sėkmės. Kreipkis jei reikės palydėjimo šiame kelyje.

Psichologas Dominykas Šimkus | psichologokonsultacijos.com
Iliustracija: s.h.u.t.t.e.r.b.u.g / flickr.com

Informacijos šaltinis: http://psichika.eu