Praėjusiųjų metų pabaigoje nuvilnijęs mokytojų streikas atskleidė gilias problemas švietimo sistemoje: su mokytojais nesitariama, į jų išsakomas problemas ir pateikiamus argumentus nekreipiama jokio dėmesio. Mokytojai jaučiasi pažeminti ir negerbiami. Kodėl?
Apie šias ir kitas problemas kalbamės su AGNE KLIMČIAUSKAITE-JANAVIČIENE, „Forvardo“ lietuvių ir prancūzų kalbų mentore – mokytoja, mokyklos „Pažinimo medis“ lietuvių kalbos mokytoja ir direktorės pavaduotoja ugdymo turiniui.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metų pradžioje tauta išsikėlė ambicingą viziją: mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižinė, tačiau metų gale ši vizija buvo paneigta, valdantiesiems pademonstravus nepagarbą streikavusiems mokytojams. Kaip jaučiasi mokytojai tokioje situacijoje?
Jei kalbate apie valstybinį kontekstą, matyt, taip ir jaučiasi: negerbiami, negirdimi, nevertinami ir nuvertinami. Šįmet taip pat prisijungiau prie protesto „Paskutinis skambutis“. Todėl, kad dirbdama valstybinėje mokykloje pagreitintu režimu gyvenau taip, kaip daugybė mokytojų gyvena metų metais: nepagarba, patyčios, žeminimas, nepasitikėjimas, netikėjimas, neviltis, beprasmybė, nežinia, susidorojimas ir t. t. Ne kartą sakiau ir rašiau, kad mokytojas – ne šiukšlė, kurią kiekvienas panorėjęs gali trypti. Gal skamba kaip „perspaudimas“, deja, tai daugiau nei realu. Ir ta nepagarba, tais nuodais „ugdomi“ vaikai, kurie kažin ar tikėsis iš savo šalies, kitų žmonių kažko šviesaus. Kad mokytojai ne „fantazuoja“ apie gangrenuojantį švietimą, o beviltiškai tylėję pagaliau prakalba apie apgailėtiną jo padėtį, rodos, geriau nei gerai parodė aukštuosiuose sluoksniuose dėstomas požiūris į mokytojus, vadinant juos Putino smogikais, teroristais, paslaugos teikėjais, kažkieno užsakytos melodijos atlikėjais. Prisidėjo ir manipuliavimas žodžiais, skaičiais, naujienomis. Ir jei tai būtų fantazijos, juk nekalbėtume apie mokytojo profesijos prestižą kaip apie siekiamybę – tolimą 2025-ųjų ar kažkelintųjų viziją.
Taip, kiekvienoje gentyje yra „laumiukų“ – mokytojų bendruomenėje irgi vyksta profesijos prestižo nekeliančių dalykų, tikrai yra kolegų, kurie švietime dirba tik todėl, kad „taip jau susiklostė“, nuoširdžiai nemėgsta savo darbo, tik nemato galimybių ištrūkti į kitą. Vis dėlto net tokioje metų metais besitęsiančioje situacijoje mokytojai tyliai tiki, kad gali būti kitaip – viltis švietime labiausiai žaižaruoja iš vaikų, tad į juos ir kabiniesi. Gal tik todėl švietimo traukinys ir juda – dėl tų, kurie myli savo darbą ir atiduoda jėgas ne kovoms su vėjo malūnais, o tam, kad naujai kartai pasisektų labiau, bei tiki, kad ji atneš (nesu)laukiamų pokyčių.
Kaip yra su mokyklos vadovybe ir mokinių tėvais – ar jie pasitiki mokytojais? Ar mokytojai nesijaučia įsprausti į kampą, kai tėvai reikalauja vien gerų egzaminų rezultatų, o su pačiu mokytoju nesitariama ir jo nuomonės neklausiama, viskas nuleidžiama iš viršaus?
Valstybinės ir privačios mokyklos turi savų pliusų ir savų skeletų, bet vienas akivaizdžiausių skirtumų – administracija ir pasitikėjimo bei palaikymo aspektas. Kokia paslaptis, kad dažnoje valstybinėje mokykloje praktikuojamas „skaldyk ir valdyk“ darbo principas, administracija mojuoja kreivais veidrodžiais, vadovo autoritetas ir pagarba tėra pareigų autoritetas, o kolegos neretai konkuruoja ir kiša vienas kitam koją? Žinoma, tikiu geromis išimtimis ir pati sutikau puikių kolegų, kurie leido tikėti probrėkšmiu švietime.
Valstybinėje mokykloje susidūriau su mokinių tėvų noru vadovauti ugdymo(si) procesui, požiūriu į mokytoją kaip paslaugos teikėją, kuriam galima įsakinėti, bei administracijos nuolaidžiavimu renkantis įtikti „klientams“ – tėvams – smukdant mokytojo autoritetą.
Privačiose mokyklose, kuriose dirbu, matau nuoširdų administracijos bendravimą ir pastangas kurti „apskritojo stalo“ hierarchiją, kaip ir vadovo suvokimą, kad vienas pats be komandos jis iš esmės yra niekas, neišvengiamą bendradarbiavimą ir nepriverstinį bendravimą. Privačių mokyklų vadovai suinteresuoti, kad mokytojai norėtų dirbti, dirbtų su polėkiu, išties rūpintųsi mokiniais, nes nuo to labai priklauso ne tik ugdymo kokybė, bet ir mokyklos reputacija, todėl jie tikrai suka galvas, kaip pakurstyti pedagogų motyvaciją, kaip pagelbėti nelengvame darbe. To, deja, nepavyko rasti valstybinėje mokykloje.
Labai informatyvus valstybinės ir privačios mokyklos skirtumas – bendradarbiavimas su tėvais. Valstybinėje mokykloje susidūriau su mokinių tėvų noru vadovauti ugdymo(si) procesui, požiūriu į mokytoją kaip paslaugos teikėją, kuriam galima įsakinėti, bei administracijos nuolaidžiavimu renkantis įtikti „klientams“ – tėvams – smukdant mokytojo autoritetą. Vis dėlto džiaugiausi sulaukusi nemažai tėvų, suprantančių bendradarbiavimo su mokytoju svarbą, ypač „kritinėse“ – paauglystės – klasėse, ne užsimerkiančių prieš nederamą savo vaiko elgesį, o kartu sprendžiančių problemas, pasirengusių ne „ėsti“ mokytoją ir savotiškai suvedinėti sąskaitas dėl savo pačių negatyvios mokyklinės patirties, o atvirai bendrauti ir pasistengti dėl to paties tikslo – vaiko, vadinasi, ir visų su juo susijusių gerovės. Esu labai dėkinga už tėvų parodytą pasitikėjimą ir palaikymą.
Privačiose mokyklose iš mokinių tėvų priekaištų kol kas neišgirdau, reikalavimo šokti ant blakstienų – irgi ne. Gal laimingas bilietas teko – nusiteikę pozityviai žmonės, norintys bendradarbiauti. Bendraujame, bendradarbiaujame, kalbame – ir, pasirodo, sėkmingai susikalbame. Privačiose mokyklose „paperkantis“ atrodo vadovų požiūris, kad mokykloje suburti žmones degančiomis akimis yra labai sunku, todėl, jei iškyla konfliktinė situacija su kategoriškais mokinių tėvais, jiems be užuolankų paaiškinama, kad, nesant bendradarbiavimo galimybių, paprasčiau atsisveikinti būtent su mokiniu, o ne su pedagogu.
Tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo (PISA) iniciatorius A. Schleicheris teigia, kad Lietuvos mokytojai mažai laiko bendrauja su vaikais, jų tėvais ir vienas su kitu. Kaip galėtumėte pakomentuoti šį eksperto teiginį?
Dėmesys kiekvienam vaikui, gyvenimo įgūdžių ugdymo programos, dvasinės veiklos erdvės, mokinio asmenybės brandos siekiai, susitelkimas į individualias kiekvieno mokinio išgales bei ypatybes, nuolatinės asmeninės pažangos siekimas yra labiau nudailintų švietimo dokumentų vizijos nei realybė. Taigi, eksperto įžvalga pagrįsta, bet gal reikėtų įvertinti ir Lietuvos mokytojų galimybes bendrauti su vaikais? Eilinėje valstybinėje miesto mokykloje galimybė kurti santykį su mokiniu yra objektyviai ribojama – skirti asmeninį dėmesį visiems 30-čiai mokinių yra tiesiog neįmanoma, nebent 30 sekundžių ar maksimalų vienos minutės stabtelėjimą prie vaiko laikytume tuo asmeniniu dėmesiu. Išgirsti kiekvieną iš 30-ies, leisti išsakyti savo požiūrį į kūrinį, temą, padiskutuoti irgi sunkiai įgyvendinama misija – laimi tie, kurie garsiausiai šaukia, kaip ir įprasta kovoje dėl išlikimo. Norint bent daliai vaikų skirti dėmesio, pernai teko investuoti kone visą asmeninį laiką – įprasto gyvenimo sau praktiškai nebelieka nei savaitės dienomis, nei savaitgaliais. Todėl aukščiausių žinovų postringavimas apie mokytojų daugybę laisvo laiko, tikintis „už nieką“ gauti 1000 eurų, atrodo mažų mažiausiai realybės nesuvokimas.
Asmeninio kuratoriaus funkcija kažkiek yra panaši į nuodėmklausio, sielovadininko, psichologo ir tiesiog draugo vaidmenis viename.
Privačios mokyklos šiuo atveju laimi prieš valstybines, nes čia yra tiesiog mažiau vaikų, klasėse jų – perpus ar trimis kartais mažiau, vadinasi, ir mokytojui yra geresnės galimybės konstruoti santykius ir kurti palankią atmosferą klasėje. Matau daug mokytojų bendravimo su mokiniais, kadangi ypatingas dėmesys kreipiamas ir į socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą. Stringant bendravimui, kylant elgesio ar mokymosi problemų, į pagalbą ateina kolegos, psichologė, prisideda mokinio tėvai, tad išvengiama aštrių konfrontacijų.
Taip pat dirbu ateities mokykloje, kurioje ugdymas remiasi individualaus mokymosi pamatu, tad kurti jaukų bendravimą su mokiniais yra gerokai lengviau nei įprastai. Man tokia pedagoginė sąveika yra absoliučiai nuostabus atradimas. Čia visi mokiniai turi asmeninius kuratorius – mokslo metų pradžioje pasirenka mentorių (mokytoją), su kuriuo norėtų bendrauti artimiau: pakalbėti apie savo mokymąsi, lūkesčius ir sunkumus, tobulėjimą, gyvenimą, džiaugsmus ir liūdesius. Kartą per savaitę ar dvi kuratorius su mokiniu eina į „pasimatymą“. Asmeninio kuratoriaus funkcija kažkiek yra panaši į nuodėmklausio, sielovadininko, psichologo ir tiesiog draugo vaidmenis viename. Taip gali pakankamai efektyviai palaikyti „pulsą“, kaip „tavo“ vaikams sekasi mokytis ir gyventi, reaguoti į trukdžius, gali padėti pažvelgti plačiau į situaciją, pamatyti ir įvertinti visas sprendimų puses.
Kolegos vieni su kitais dalijasi patirtimi, padeda spręsti mokinių problemas, siūlo išmėgintus sprendimus, rengia klasių auklėtojų susirinkimus, keičiasi informacija, aptaria reikalus bendruose susirinkimuose.
Bendradarbiavimas su tėvais yra, matyt, neišsemiama tema. Susidūriau tiek su norinčiais bendradarbiauti, tiek su norinčiais vadovauti mokytojui tėvais. O kaip klostosi bendravimas, priklauso nuo abiejų pusių geranoriškumo – tėvai, kurie realiai suinteresuoti vaiko gerove, geba ieškoti sprendimų, neužsiima kaltųjų paieška. Keisčiausia valstybinėje mokykloje buvo sulaukti nepasitenkinimo iš tėvų, kurie su manimi nebuvo bendravę nei raštu, nei žodžiu. Kita vertus, kai iš tėvų girdžiu prašymą nesuteikti vaikams vilties, nes „gyvenime taip nebūna“, suprantu, kad pastangas bendrauti ir bendradarbiauti turiu skirti tiems, kurie švietime ieško vilties. Privačiose mokyklose nesu sulaukusi tėvų priekaištų dėl darbo metodikos, humanistinio požiūrio, puolimo ar „emocijų iškrovos“ – labiau supratimo, kad dirbame kartu, kiekvienas savo pozicijoje dėl bendro tikslo.
„Švietime tarpusavio santykiai yra esmių esmė. Vienas tyrėjas yra pasakęs, kad mokymas – pats pavojingiausias darbas, nes tie, kurie moko, yra labai pažeidžiami“,-–viename interviu yra sakiusi švietimo ekspertė Eglė Pranckūnienė. Ar mokytojai pasitiki vieni kitais, ar yra linkę dalintis patirtimi, problemomis, tartis vienas su kitu? Jei ne, tai kodėl?
Pernai valstybinėje mokykloje radau jaukų, atvirą geranoriškų mokytojų būrelį, su kuriuo buvo gera, saugu ir smagu visus metus, su kuriuo galėjai tartis, dalintis patirtimi, susitelkus spręsti problemas ar pasiguosti – už tai kolegėms esu nuoširdžiai dėkinga. Visgi visuotinė mokytojų bendrystė, buvimas kartu liko nepažinta. Naujo žmogaus pristatymas, įvedimas į kolektyvą nelaikytas svarbiu, su kai kuriais kolegomis susipažinau tik mokslo metų gale arba taip ir nesusipažinau… Palankus mikroklimatas, mokytojų bendradarbiavimo ir elementaraus bendravimo – daugiau nei „laba diena“ prasilenkiant – skatinimas, matyt, nebuvo administracijos prioritetas.
Privačiose mokyklose iškart numatytas naujų žmonių įvedimas į kolektyvą, įtraukimas į diskusijas, komandos formavimo renginius ir kt. Daug dėmesio skiriama būtent mokytojų bendrystės jausmui – suprantant, kad tai daro tiesioginę įtaką mokinių gerovei. Viena pasiteisina, kita – ne, tačiau didelės pastangos buriant mokytojus man jau yra džiugus atradimas. Gera jaustis komandą papildančiu žmogumi, o ne keista, nenuovokia tyruose karksinčia varna, kurios privengiama. Privačiose mokyklose mokytojų sambūriai, neformalus bendravimas – įprasta darbinio gyvenimo dalis.
Vienoje mokykloje kas antrą savaitę rengiamas mokytojų susitikimas su psichologe, padedančia spręsti įvairias situacijas, suprasti save ir kolegas. Mokytojai taip pat turi galimybę asmeniškai konsultuotis su mokyklos psichologe.
Nedrįsčiau teigti, kad valstybinėje mokykloje mokytojai nenori bendradarbiauti, dalintis patirtimi – gal tiesiog susidūrė su neigiamomis pasekmėmis, reakcija, „nudrąsinimu“, iškreipta konkurencija, pagalių kaišiojimu, todėl nebenori, nebejaučia motyvacijos ar nebemato prasmės. Sudarant palankią, kūrybišką aplinką, suteikiant pasitikėjimą, manau, nebekiltų toks klausimas.
Privačiose mokyklose labai praktiškai jaučiu siekį kurti palankią atmosferą, lemiančią ir bendradarbiavimą, pavyzdžiui, taikomus asmeninio tobulėjimo formas ir būdus: tai reflektyvios mokytojo praktikos įvedimas, supervizijos (profesinių santykių konsultavimas), kassavaitinės pedagogų kolegijos bei pedagogų socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas. To siekiamybė – kad pedagogai darbą suprastų ne kaip formalų pareigų atlikimą, o kaip galimybę savirealizacijai ir tobulėjimui, kad prisiimtų atsakomybę už savo mokymąsi, profesinį ir asmeninį tobulėjimą. Kiekvieną savaitę rengiami mokytojų poros valandų mokytojų susirinkimai, kur kalbamasi apie rūpesčius, problemas, savijautą, motyvaciją ir kt. Taip operatyviai galima reaguoti, kai kažkas jaučiasi prasčiau.
Vienoje mokykloje kas antrą savaitę rengiamas mokytojų susitikimas su psichologe, padedančia spręsti įvairias situacijas, suprasti save ir kolegas. Mokytojai taip pat turi galimybę asmeniškai konsultuotis su mokyklos psichologe. Kitoje mokykloje tiek mokinių, tiek mokytojų tarpusavio santykių „temperatūrą“ reguliuoja įvestas nesmurtinės komunikacijos metodas. Kitaip tariant, pagalbos, palaikymo nesulaukia tik tie, kurie patys to atsisako. Visa tai tikrai įtaiko į nuostatą, kad „švietime tarpusavio santykiai yra esmių esmė“.
Kovojame su patyčiomis mokykloje, o ar nepasitaiko mobingo atvejų tarp pačių pedagogų? Ar mokytojas, patekęs į emocinę ir psichologinę krizę, gali tikėtis palaikymo ir pagalbos? Kur tokią pagalbą jis galėtų gauti?
Jei pažvelgtume į tyrimus, būtų aišku, kad mobingo pasitaiko visur, tačiau labiausiai jis paplitęs švietimo sistemoje. Bet tai – atskira ir labai plati tema. Privačiose mokyklose mobingo užuomazgų nematau – galų gale sudaryta visa pagalbos mokytojams instrumentų paletė. Viena vadovė nuolat „būdrauja“ įjungusi saugiklį – pasirengusi skirti mokytojui reikalingą pagalbą, iš kitos vadovės išgirdome pasiūlymą: jei mokytojas jaučiasi gęstantis, įkliūnantis į emocijų, psichologinę krizę, verčiau išleisti jį porą savaičių atostogų, nei leisti išsikvėpti paskutinėms žarijoms. Valstybinėje mokykloje skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas.
Dirbate privačioje ugdymo įstaigoje, tačiau prieš tai patirties sėmėtės valstybinėje. Kurioje iš jų jautėtės labiau pasitikinti, gerbiama mokinių ir kolegų?
Valstybinėje mokykloje džiaugiausi būdama tiesiog mokytoja – pagaliau pasukusi savu keliu, todėl tiek natūralios duobės, tiek iškastos duobelės negąsdino. Privačiose mokyklose džiaugiuosi galimybe jausti tai, kas įvardijama kaip Suomijos mokytojų privilegija – pasitikėjimą, palaikymą, laisvę veikti ir prireikus sulaukti visapusiškos pagalbos. Esminis skirtumas kalbant apie darbo ir gyvenimo kokybę…
Mokinių pagarba mokytojui priklauso nuo daugelio veiksnių, nuo šeimos požiūrio – taip pat. Valstybinėje mokykloje jaukių švyturėlių, įdomaus ir žmoniško bendravimo su mokiniais būta nemažai – mačiau daug puikių vaikų, kurie patys save bando motyvuoti ir išlipti į kitokį gyvenimą, su kuriais, nepaisant visko, dirbti buvo įdomu, smagu ir gera, tikrai jaučiau jų pagarbą, dėkingumą, geranoriškumą, tačiau kartu teko patirti negatyvų požiūrį, piktybiškumą, įžeidimų, provokacijų, kas ribojo galimybes jausti visišką pasitenkinimą savo darbu ir darniai skambančiomis pamokomis.
Privačiose mokyklose bendravimas su mokiniais klostosi sklandžiai natūraliai – nuo draugiško priėmimo be adaptacijos iki pamaištavimo, nebėra piktybiškumo. Čia išgirdau pasidžiaugimą ir pasididžiavimą, kad esu jų komandose. Supratau, kad apsikabinti mokytojams ir mokiniams yra natūralu. Sužinojau, kaip gera įeiti į klasę, kurioje laukia ne priešgyniavimas ar panieka, o atviros širdys. Atradau malonumą su vaikais mokytis kalbėti ir susikalbėti akimis. Sutikau daug geranoriškų tėvų, norinčių bendradarbiauti su mokytojais, o ne „ėsti“ juos. Supratau, kad darbas mokykloje gali būti ne kasdienė kova, o šventė.
Turiu galimybę matyti ne tik smagiai „pačiuožusius“ pedagogus, bet ir žemiškas vadoves, kurios moka kvatotis, verkti, šūkauti, taškytis žodžiais, atsiprašyti, duoti, taisytis, išklausyti, pagirti, kurios nemojuoja karūnomis ir savo pavyzdžiu rodo, kad, nepaisant asmenybių skirtybių, pasistengus dialogas, lygiavertis bendravimas švietime yra įmanomas. Žinau, kad, jei išsiskirs mūsų keliai, būsime vieni kitiems dėkingi už tokią „kitokią“ patirtį.
Taip, patekau į paralelinį švietimo pasaulį, kuris man atvėrė duris. Labai gaila, kad kitoks švietimas prieinamas tik daliai vaikų, ir vis dar nematau pateisinamų priežasčių, kodėl privačios mokyklos principai negalėtų tarpti valstybinėje, kodėl užkertamas kelias kokybiškam valstybiniam švietimui. Taip, apmaudu, kad negaliu prisidėti prie jo kaitos, kuri gal nė nepageidaujama… Taip, privačiose mokyklose esu laiminga ir, nors mano galimybės dirbti valstybinėje mokykloje susiaurėjusios iki laimingo atsitiktinumo, vis dar tikiu valstybiniu švietimu. O dirbu ten, kur manęs reikia – ar valstybinėje, ar privačioje mokykloje, ar „pasižymėjusioje“, ar „bevardėje“, ar renovuotoje, ar apšepusioje. Būti mokytoja man patinka, bet į mokyklą noriu eiti kaip į erdvę, kurioje man gera, o ne įjungusi kovinę padėtį.
Palikti komentarą