Psichologai ir psichiatrai pastebi, kad vis daugėja paauglių priklausomybės nuo azartinių lošimų atvejų. Dažniausiai tėvai net nežino, kuo užsiima jų atžala. Tik skundžiasi, kad jis nesimoko, netinkamai elgiasi, o paskui paaiškėja, kad paauglys įnikęs į azartinius lošimus. Ką turėtų daryti tėvai? „Pirmiausia tėvai turi turėti labai aiškiai suformuotą nuostatą į azartinius lošimus.
Šioje probleminėje srityje dirbu dešimt metų, o prieš dešimt metų apskritai jokios informacijos nebuvo, – aiškina psichologas Olegas Mackevičius. – Suaugusieji į lošimus žiūrėdavo kaip į pramogą, kuri nekelia jokių problemų. Tai juk ne alkoholis, cigaretės ar narkotikai.
Su kai kuriais tėvais teko kalbėti, sako, gerai, sėdi vaikas namuose, dirba prie to kompiuterio, neypatingai tuo kompiuteriu žaidžia, neina į lauką, ačiū Dievui, kad nesitrina su neaiškia kompanija, vadinasi, nevartos ir negers, o sužinome, kad tas žmogus jau yra išbandęs azartinius lošimus per kažkokius vyresnius draugus. Dėl tos informacijos stokos, buvo atvejų, kad tėvai kartais patys atidaro vaikui internetinę lošimų sąskaitą“.
Anot psichologo, pirmiausia mums visiems svarbu suvokti, kad azartiniai lošimai yra pramoga, skirta suaugusiems žmonėms, brandiems, kurie gali priimti už save atsakomybę.
Antra, kad tai yra pramoga, jokiais atvejais ne uždarbis. Apie tai reikia kalbėti su vaikais, diskutuoti su jais ir pasiūlyti pasirinkti kitą pramogos formą. O lošimus, jeigu norės, galės išbandyti vėliau. Ir tada reikės žinoti, kad yra trys saugumo kriterijai: laikas, pinigai, emocijos.
„Aš nesakau, kad jokiais atvejais to nedarykite, čia kažkas yra blogai, kažkas tragiško, Taip, pasekmės tiems žmonėms, kurie į tai įkrinta, yra milžiniškai skaudžios“, – pabrėžia psichologas Mackevičius.. Jei tėvams užtenka sąmoningumo nepasiūlyti nepilnamečiui vaikui alaus, nevaišinti jo alkoholiu ir cigaretėmis, tai reikia suprasti, kad lošimai irgi yra netinkamas užsiėmimas nesubrendusiam žmogui.
„Liūdna, bet tikrai nedaug laiko praleidžiame su savo vaikais ir nedaug žinome apie jų pomėgius, internetas yra kupinas pavojų, egzistuoja daugybė kitų priklausomybių, apie kurias Lietuvoj apskritai nekalbama. Mes kalbame apie alkoholį, apie narkotikus. Ir viskas. Daugiau ne.
Ačiū Dievui, pradeda, kalbėti apie lošimus, ir vis daugiau žmonių žino, kad tai yra pavojinga forma. Bet mes nežinom nieko apie elektroninius įrenginius, apie kompiuterio priklausomybę, socialinių tinklų priklausomybes, priklausomybę nuo pornografijos. Visa tai yra prieinama. Dėl to čia labai svarbus tėvų sąmoningumas, kad jie įgalintų save kalbėtis su savo vaikais visomis temomis“, sako psichologas Mackevičius.
Geriau, kad vaikas ateitų, kreiptųsi į tėvus, klausinėtų ir gautų iš jų teisingą informaciją. Nes jis vis tiek ieškos informacijos. Ir bus liūdna, kai gaus ją iš vyresnių draugų, kurie sakys jam, kad lošimai – labai geras būdas užsidirbti pinigų.
Retas 14–15 metų paauglys nenorėtų sau užsidirbti pinigų. Jam tai reiškia savotišką nepriklausomybę. Jis gali pasijusti didelis, savarankiškas. Jam nebereikės žemintis prieš tėvus, kaulyti pinigų ir pasiaiškinti, kam jam reikia 20 eurų, galbūt meluoti, išgalvoti kokią įtikinamą istoriją. Jeigu jis sužino iš draugų apie galimybę užsidirbti pinigų, tai jam bus sunku atsispirti tokiai pagundai.
„Liūdna, kad ta iš draugų gaunama informacija dažniausiai būna tikrai netikra ir pakankamai kenksminga. O paaugliai kaip ir kitų priklausomybių atvejais turi polinkį keturis kartus greičiau priprasti, nes jų savireguliacija dar iki galo nesusiformavusi, nesugeba atskirti gero nuo blogo. O dar paauglys jaučiasi nemirtingas, įsitikinęs, kad nieko bloga su juo neatsitiks. Turint tokias problemas, pradėjusias formuotis paauglystėje, paskui suaugusiojo amžiuje jas sunkiau sutvarkyti, nes jau ;psichika įpratusi prie to“, – aiškina Mackevičius.
Anot psichologo, suaugusiųjų nuostatos labai veikia vaikus. Me s įpratome švęsti šventes su alkoholiu. Tai vaikui įstringa, jog nieko bloga nėra, jei žmonių grupelė prisigeria. Jeigu rūkanti mama ar tėtis kalba su vaiku apie rūkymo žalą, tai jie patys neturi tvirtų nuostatų, vieną sako, kitą daro ir rodo vaikui blogą pavyzdį. Paaugliui reikia pasitikėjimo. Kažko jį išmokyti tėvai gali tik savo pavyzdžiu.
Vienas iš dalykų, ką pastebiu, kad jeigu konsultuoju paauglius su tėvais, tai viena siš dalykų kuris būna labai dažnai, tai kad namie nebūna taisyklių, ir nebūna atsakomybių, kartais net esu girdėjęs, kad tėvai sako: Jei tu blogai nesielgsi, tai mes tau dviratį nupirksim. Tada jie kitą dieną nuperka dviratį. Į ateitį, avansu Tada lyg gaunasi, kad paauglys yra apdovanojamas už tai, kad blogai elgiasi. Tai kokio velnio jam elgtis gerai? Dar kitas dalykas, jeigu kreipiasi dėl rūkymo, pavyzdžiui.
„ Moralizavimas neveda prie rezultato. Gali vesti diskusija, – sako psichologas Mackevičius. – Jeigu pastebiu, kad vaikas bando kažkokią netinkamą veiklą, tai aš ir kalbuosi. Klausiu, kas yra, kad priėjai būtent tokį sprendimą. Kaip ir su priklausomais nuo lošimo asmenimis. Lošimas iš principo yra pasekmė.
Kažkokia gyvenimo dalis, periodas ar apskritai visas mano gyvenimas iki pradėjimo, iki vartojimo arba lošimo pradžios, kažkas jame buvo , kad netiko, kažkodėl aš būtent įpratau tokiais būdais spręsti savo problemas. Iš principo suprantame, kad tie dalykai problemų neišsprendžia, jie padeda užslopinti, o problemos lieka. Tai tokios pačios nuostatos“.
Kalbėjimasis su paaugliais yra be galo svarbus dalykas. „Man patinka diskusija. Jei pavyksta užmegzti diskusiją su paaugliais, jei yra pakankamai smalsūs, pakankamai atsakingi, tikrai geba dalytis savo mintimis, ir tos mintys būna labai įdomios. paauglys gali tau aiškiai ir greitai pasakyti, kas tiko, kas netiko, kas buvo įdomu, ką tu turėtum padaryti kitaip. Manau, kad bendradarbiavimo mums reikia. Reikia grąžinti tą atsakomybę paaugliams“.
Svarbu ugdyti paauglio emocinį intelektą, savianalizės įgūdžius, skatinti pažinti save, kad žmogus galėtų pats sau pasakyti, kaip jis jaučiasi. „Kada žmogus supranta savo jausmus, savo mintis, tik tada gali atpažinti impulsą, kada jam kyla pati pirma mintis noriu lošti, tada labai greitai gali įvykti kažkoks automatinis veiksmas, neapgalvotas, aišku, tai nuveda į lošimą.
Bet jeigu aš čia sustosiu mintyje, išmoksiu sustoti ir užduoti sau klausimą, ko aš realiai noriu. Ar aš noriu lošti ar aš tiesiog noriu pakeisti būseną, nes taip kaip aš jaučiuosi šiandien, man netinka? Tai yra kažkoks nerimas, kuris gali būti ir tęstinis, kuris tęsiasi kažkokį ilgą gyvenimo tarpsnį, ir man norisi jo išvengti. Ar lošimas man padės? Bijau, kad ne. Alkoholis, narkotikai?
Bijau, kad ne. Reikia ugdyti tokį sąmoningumą. Tai su vaikais ir paaugliais tą verta daryti. Svarbu tai daryti“, – pabrėžia Olegas Mackevičius.
Gražina Vasiliauskienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą