Matote, aš esu žmogus. Daugelis mane juo laiko. Ir šįkart aš ateinu pakeisti gyvenimų: tavo, tavo tėvo, tavo mamos, tavo draugų. Vos per tris sekundes tavo tėvai niekada nebebus tokie, kokie buvo, jie niekada nebus laimingi, o šypsenos dar ilgai nepuoš jų veido. Tuo momentu tu būsi tik medžio lapas, kuris guli ant šlapio asfalto ir kurį visos gelbėjimo tarnybos desperatiškai bandė gaivinti, gelbėti, sugrąžinti į gyvenimą. Ir tą akimirką nelieka jokios gyvybės, oro, ištirpsta svajonės ir kadaise turėti siekiai. Ne tik mano, tavo, bet ir brangiausių žmonių.
Nes dabar esi tai, apie ką žmonija dar nežino… Aš vis dar pykstu, kad taip pasielgei su savimi, su savo tėvais.
Aš dar taip mažai tave pažįstu, dar tiek mažai žinau apie tave. Pasaulis dar nespėjo su tavimi susipažinti.
Galbūt tu rašei žinutę socialiniame tinkle ar bandei patalpinti naujienų pranešimą, užuot stebėjęs kelią. O gal lengvai apsvaigęs, po smagaus vakarėlio su draugais, neatsakingai sėdai už vairo. O gal tiesiog važiavai dviračiu ar elektriniu paspirtuku be šalmo ir nekreipei dėmesio į tėvų perspėjimus, kad nedraugautum su ta grupuote ir būtum bent kažkiek atsargesnis. O gal tiesiog pasidavei…
Gal tai buvo tavo likimas, tačiau…
Taigi, aš pasiimu tavo dar tik ką gautą vairuotojo pažymėjimą ir ieškau tavo profilio socialiniame tinkle. Tikėtina, kad turime net bendrų draugų.
Matau, taip, tu turi tuos pačius marškinėlius, kaip ir aš, kurie šiuo metu yra sutepti tavo paties krauju. Panašu, kad su jais buvai SEL koncerte. Girdėjau, kad buvo šaunus koncertas.
Toje tuščioje anketoje matau: tavo šypseną, tavo akių spalvą ir kaip jos spindi gyvenimu, nuostabias pernai metų Kalėdas, kurias sutikai su savo šeima ir turi nerealų ,,selfi“ su savo močiute. Matau, kaip tu stovi su savo tėvais prie universiteto durų rugsėjo pirmąją. Matau, kaip jie tavimi didžiuojasi. Gerai, kad su jais tik ką susipažinau, gerai, kad žinau, kas jie. Pranešti šią žinią tampa truputį lengviau, nes man reikės užduoti daug mažiau klausimų.
Tau pasisekė labai, kad nereikėjo to matyti. Tėtis, vis kartodamas tavo vardą, rėkia iš nevilties apimtas siaubo, mama susvirduliuoja ir atsiremia į durų staktą, susigriebia už galvos, tarsi bandytų save apsaugoti nuo tik ką pasakytos žinios.
Taip taip…prieš pranešdamas, kad tu pakliuvai į autoįvykį, aš patikrinau tavo Facebooką, nes dabar tik jis man primena, kad kalbu apie žmogų, kurį jie myli ir mylės amžinai. Ir tik šiame socialiniame tinkle esančių laimingų žmonių fotografijos ,,nutildo“ balsą mano galvoje, kuris rėkte rėkia: ,,Kaip tu galėjai jiems tai ,,padaryti“, žmonėms, kuriuos privalai mylėti!“.
Teksto autorius: Luisas M. Profeta
Dėl Dievo meilės, padėkite telefoną, sulėtinkite greitį, visiškai sustokite, laikykitės greičio apribojimų ir važiuokite atsargiai. Juk tik nuo jūsų priklauso ne tik jūsų, bet ir kitų žmonių gyvenimai.
Informacinio švietimo projekto www.vaikodiena.lt informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško www.vaikodiena.lt sutikimo draudžiama.
Palikti komentarą