IŠMOKYK VAIKĄ KELIO, KURIUO JIS TURI EITI, IR PASENĘS JIS NESITRAUKS NUO JO

„Išsilavinęs žmogus yra tas, kuris žino, kaip sužinoti tai, ko jis dar nežino“ (G. Simmel, 1858–1918, vokiečių filosofas)

Ne per seniausiai teko girdėti šmaikščią istoriją, kurioje jaunikis, besiruošdamas vesti savo išrinktąją, pamatęs, kaip ši kepa žuvį, smalsumo vedamas jos paklausė:

– Sakyk, brangioji, o kodėl tu prieš kepdama nupjauni žuvies uodegą ir galvą?

Net nemirktelėdama ši atsakė:

– Todėl, kad taip kepdavo mano mama. O ji turbūt žinojo geriau, kodėl reikia daryti būtent taip, ar ne?..

Smalsusis jaunikis nepaliko šio reikalo sau ir, pasitaikius progai, štai jau stovi anytos virtuvėje, klausdamas jos to paties ir tikėdamasis netrukus rasti siūlo galą. Tačiau jo nuostabai ši tik pagūžčiojo pečiais ir atsakė panašiai kaip ir jos dukra – kad taip žuvį kepdavo josios mama, todėl ir ji kepanti lygiai taip pat. Tai dar labiau pakurstė atkaklaus vyriškio smalsumą ir šis išsiruošė į kaimo glūdumą aplankyti vienkiemyje gyvenančios mylimosios nuotakos senelės. Aptikęs ją tuoj ėjo prie reikalo:

– Sakykite, močiute, kaip čia yra: tiek jūsų dukra, tiek jūsų anūkė prieš kepdamos žuvį nupjauna joms galvą ir uodegą, tačiau negali man atsakyti, kodėl… Gal jūs turite atsakymą į šį klausimą?

Senoji ilgai negalvodama ėmė dėstyti:

– Matai, vaikeli, kai mūsų šeimą po karo ištrėmė, ir mes neturėjome net kur maisto pasiruošti, žmonės kaime atidavė mums nedidelę seną keptuvę. Pagautą žuvį reikėdavo kažkaip išsikepti, tačiau keptuvė buvo tokia nedidelė, kad visa žuvis į ją niekaip netilpdavo. Todėl aš nupjaudavau jai galvą, uodegą ir taip ją iškepdavau. O paskui tai tapo įpročiu, nors prasigyvenę ir įsigijome didesnių indų…

Kalbėdami apie vaikų ugdymą dažnai atsiduriame panašioje situacijoje. Jei apklaustume statistinius tėvus, kodėl jie leidžia savo vaikus į darželius ar mokyklas, nenustebtume, manau, jei išgirstume panašių atsakymų, kaip kad tas jaunikis ką tik mano papasakotoje istorijoje:

– O tai kaip kitaip? Mes juk ėjome į darželius, į mokyklas, mūsų tėvai ėjo… Ir ką? Va, užaugom normalūs žmonės.

Tik ar tikrai? Jei mes negalime palyginti savęs su tais, kuriais galėjome užaugti būdami kitokioje aplinkoje, ar galime taip kategoriškai tai teigti?.. Ar nesame kaip ta nuotaka, kuri paprasčiausiai nežino, kaip gali būti kitaip?..

„Išmokyk vaiką kelio, kuriuo jis turi eiti, ir pasenęs jis nesitrauks nuo jo“ (Patarlių knyga, 22:6)

Clay ir Sally Clarkson – amerikiečių šeima, užauginusi ir namuose išugdžiusi keturis vaikus, 1994 metais įkūrusi „Whole Heart Ministries“ centrą, siekdami padėti krikščioniškoms šeimoms ugdyti visaverčius krikščionis. Jie parašė ne vieną populiarumą pelniusią knygą vaikus auginantiems tėvams, surengė tuzinus konferencijų Šiaurės Amerikoje, o jų veikla seniai peraugo į tarptautinę. Viename žymiausių jų bestselerių, knygoje „Ugdant visapusišką vaiką“, kuri 2011 metais pakartotinai buvo išleista jau trečią kartą, sutuoktiniai nepaprastai nuodugniai išnagrinėja daugybę vaikų ugdymo namuose aspektų. Knygos paraštės mirgėte mirga Šventojo Rašto ir žymių žmonių citatomis, verčiančiomis pergalvoti mūsų galvoje glūdinčius stereotipus ar kelius, kuriais mes patys nėjome, bet galbūt norėtume pasiūlyti savo vaikams. Čia Clarksonai ima ir atveda mus į akistatą su abiem stovyklomis, kuriose pabuvę galime atsirinkti, su kuo mums pakeliui.

„Išsilavinimas nėra faktų išmokimas, bet verčiau proto lavinimas mąstyti“ (Albertas Enšteinas)

Pradėkime savo kelionę nuo paties ugdymo…

Klasėje VAIKAS yra grupės dalis. Ugdymas klasėje sukoncentruotas į tai, kad vaikas pritaptų prie grupės pagal savo amžių ir atitiktų jam nustatytus standartus. Jis turi išmokti tam tikrų dalykų per tam tikrą laiką, tam tikru būdu ir tam tikru tempu, neatsižvelgiant į jo individualią brandą ir sugebėjimus. VAIKAS, kuris mokosi namuose, yra individualybė. Ugdymas yra sukoncentruotas į bendrą asmenybės tobulėjimą, atsižvelgiant į asmeninius jo poreikius ir norus, lygiai kaip ir į krikščionišką brandą, nepaisant amžiaus apribojimų.

Klasės APLINKOJE viskas organizuojama taip, kad mokytojui būtų patogu palaikyti tvarką, suderinti darbus ir užtikrinti kontrolę. Tokia formali aplinka demotyvuoja ir slopina vaiko smalsumą, kūrybingumą bei natūralų norą mokytis. Namų APLINKOJE viskas organizuojama taip, kad atitiktų vaiko interesus. Čia yra galvojama apie namus ir šeimą. Neribotas laikas ir laisvė atveria galimybes lavinti kūrybiškumą, stiprinti smalsumą ir natūralų troškimą mokytis.

NURODYMAI klasės aplinkoje paprastai yra supaprastinti, kad dauguma mokinių juos suprastų. Gabesnius vaikus erzina lėta eiga, tuo tarpu sunkiau besimokančius slegia per greitas tempas. Vidutiniokai išmoksta ir būti vidutinybėmis (palaikydami mokytojo diktuojamą greitį). Lėtieji yra stigmatizuojami, greitieji – atstumti. NURODYMAI namų aplinkoje orientuoti į iššūkius. Kad ir kokie būtų vaiko sugebėjimai, jis nebus nei nudrąsintas, nei nuobodžiaujantis. Kiekvienas vaikas mokosi pagal jam priimtiniausią tempą, asmeninį supratimo lygį ir motyvaciją. Kiekvienas vaikas yra priimtinas kaip individas, nelyginant jo su kitais.

DĖMESYS klasėje, kurioje yra 20–30 vaikų, neišvengiamai turi būti išdalintas. Vienas mokytojas niekaip negali atliepti kiekvieno vaiko poreikių ir interesų. Susikaupimas triukšmingoje, nepatogioje ir atviroje klasėje gali būti labai nesunkiai sutrikdytas. Ugdantis namuose, asmeninio DĖMESIO vaikui galima skirti tiek, kiek reikia. Nėra sunku atliepti į asmeninius vaiko poreikius ir interesus. Susikaupimas čia skatinamas sugebėjimu kontroliuoti ir net išeliminuoti visus trukdžius, veikiančius mokymąsi.

Autoriteto ĮTAKA mokykloje: mokiniai išmoksta įtikti įvairiems mokytojams. Santykiai paprastai yra paviršutiniški, jie yra nenatūralūs ir formalūs. Namuose vaikams natūraliai daro ĮTAKĄ tėvai, vaikai nori jiems įtikti. Kuriasi šilti, natūralūs, šeimyniški santykiai.

Mokymosi MEDŽIAGA klasėse dažnai apsiriboja kokios nors institucijos patvirtintais vadovėliais ir pratybomis. Autoritetas yra mokytojas. Klasės aplinka natūraliai sukuria uždarą ratą, kuriame mokymosi procesas neįsivaizduojamas be mokytojo. Namų aplinkoje šeima yra laisva rinktis jiems priimtiniausią mokymosi MEDŽIAGĄ – ar tai būtų geriausia pažintinė literatūra (vadinamosios „gyvosios knygos“), ar kokia kita mokymosi forma. Tėvai yra patys nuolat besimokantys ir tobulėjantys vaikų pagalbininkai. Vaikai yra mokomi tikintis iš jų savarankiškumo, pagal kiekvieno jų sugebėjimus ir įgūdžius, kuriuos jie nori tobulinti.

Daugybė LAIKO klasėje yra paprasčiausiai iššvaistoma, siekiant vaikus… kažkuo užimti ir sukontroliuoti. Joks gyvenimiškas įgūdis nėra suformuojamas sėdint prie mokyklinio stalo. Mokytojas pateikia nedaug medžiagos per gana ilgą laiką. Dauguma vaikų baigia mokslus būdami 18-kos. Namuose LAIKAS yra sutaupomas. Visas gyvenimas yra tarsi ta klasė – čia tu gali užsiimti visomis veiklomis ir turi visas mokymosi galimybes. Tėvai gali padėti išmokti daug daugiau dalykų per daug trumpesnį laiką. Nėra sunku baigti mokslus žymiai greičiau už savo bendraamžius.

PROGRESAS mokykloje matuojamas siejant amžių su tam tikromis žiniomis ir kompetencijomis. Namuose PROGRESAS nėra susietas su amžiumi ir dažnai lenkia bendraamžiams nustatytų žinių ar kompetencijų lygį.

VERTINIMO sistema klasėje veikia trumpalaikio žinių matavimo principu (mokėjimas atsiminti faktus ir informaciją). Ilgalaikė atmintis čia nesvarbu. Rašytinius testus, kad ir mažiau efektyvius, daug lengviau vertinti ir organizuoti. Tuo tarpu žodiniais atsiskaitymai praktiškai nebeegzistuoja dėl laiko stokos ir vertinimo subtilybių. Namuose vaikai dažniausiai VERTINAMI pagal ilgojoje atmintyje išsilaikiusią informaciją (sugebėjimą suprasti idėjas ir tikslus). Čia svarbu ilgalaikė atmintis. Rašytiniai testai nėra svarbūs, nes žodiniai atsiskaitymai yra pranašesni ir žymiai geriau atskleidžia mokymosi pažangą.

NAMŲ DARBAI tiesiog neišvengiami mokykloje – tai tarsi susisiekiantys indai standartinėje sistemoje. Namuose NAMŲ DARBAI nereikalingi, nes visa yra tarpusavyje susiję – edukacija ir namai, gyvenimas ir mokymasis.

SUSKIRSTYMAS į klases yra reikalingas kontrolei ir progreso sekimui – kitaip didelėse klasėse neįmanoma. Namuose SUSKIRSTYMAS į tam tikrus lygius praktiškai nereikalingas, nes tėvai ir vaikai mokosi tol, kol įsisavina reikiamą informaciją ar įgyja tam tikrą gebėjimą.

„Kas vaikšto su išmintingais, bus išmintingas, bet kvailių draugas pražus“ (Patarlių knyga, 13:20)

Tas amžinas klausimas: „Bet, o tai kaip ugdomas namuose vaikas išmoks bendrauti su kitais?“ Tai ir panagrinėkime.

Tradicinės mokyklos bendravimo TIKSLAS – užtikrinti, kad vaikas atitiktų socialines normas ir jo bendraamžių žinias. Kiti pažintiniai saitai, jei tokių esama, yra periferiniai. Ugdymo namuose TIKSLAS – išmokyti vaiką mandagaus bendravimo su visais, esančiais aplinkui: su broliais ir (arba) seserimis, tėvais, kitais suaugusiais, draugais, bendraamžiais, bendruomenės nariais.

Bendravimo GALIMYBĖS mokykloje apsiriboja bendraamžių klasiokų ir mokytojų imtimi, su labai ribota suaugusiųjų kontrole ar įsikišimu. Labai siauras santykių pasirinkimas. Bendravimo GALIMYBĖS šeimoje apima bendravimą su tėvais, draugais, įvairių sričių darbuotojais, tarnautojais, bendruomenės nariais, kaimynais. Kontrolė ir suaugusiųjų įsikišimas yra ranka pasiekiamas, santykių diapazonas platus.

Bendravimo MODELIS klasėje orientuotas praktiškai vien į bendraamžius. Bendravimo MODELIS namuose orientuotas daugiausiai į tėvus ir kitus suaugusius žmones.

TAPATYBĖ klasėje labiausiai veikiama noro būti pripažintam savo bendraamžių. Priimtinumas remiasi populiarumu, išvaizda ar protiniais sugebėjimais. Vaikas tampa priklausomas ir nori būti toks kaip jo bendraamžiai. Taip vaikai įgauna netikrą saugumą ir dirbtiną pasididžiavimą. Šeimoje ugdomo vaiko TAPATYBĖ formuojasi ir yra kuriama žiūrint į jį kaip į šeimos narį. Priimtinumo pagrindas – bendra, besąlygiška krikščioniškos šeimos meilė. Vaikas nori tapti toks kaip jo tėvai. Vaikas jaučiasi saugus ir svarbus kaip šeimos narys ir gali spręsti įvairius klausimus, nepriklausomai nuo jo bendraamžių nuomonės.

VERTYBĖS mokykloje dažnai susipina, kiekvienas vaikas atsineša savąsias, kurios nebūtinai sutampa su bendromis. Krikščioniškos šeimos atžala gali būti atstumta, atskirta ar išjuokta nesant šalia nei vienam šeimos nariui. Krikščioniškos šeimos VERTYBĖS yra ugdomos, formuojamos ir sustiprinamos neįtraukiant jų į jokį konfliktą. Bet koks vaiko atstūmimas dėl krikščioniškų vertybių yra užstojamas visos šeimos.

Mokymosi klasėje REZULTATAS – „kvailių draugija“, kuri stumia vaiką į „pražūtį“. Vaikas tampa toks, kokie yra ir jo draugai. Mokymosi šeimoje REZULTATAS – „vaikščiojimas su išmintingais“ ir tapimas išmintingu. Vaikas tampa suaugęs.

Ne veltui ir mes, lietuviai, turime posakį – su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi… Žinojo mūsų senoliai šias tiesas, žinojo…

„Todėl tu, kuris mokai kitą, ar savęs nepamokai?“ (Laiškas romiečiams, 2:21)

2008 metais NHERI (Tarptautinis mokymosi namuose tyrimų institutas) atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo apie 12 tūkstančių namuose besimokiusių žmonių, atskleidė, kad besimokančių šeimoje vaikų mokslo rezultatai visiškai nepriklauso nei nuo tėvų išsilavinimo, nei nuo šeimos pajamų. Visgi smalsu, kodėl taip yra. Ar ne?

Mokykla reikalauja mokytojo KVALIFIKACIJOS. Dažniausiai tai yra universiteto diplomas, gal koks vienas kitas sertifikatas, kompetencija ar asmeninė patirtis. Iš tėvų kaip mokytojų reikalinga kiek kitokia KVALIFIKACIJA: brandumas, noringumas, sekimas Šventąja Dvasia, gyvenimiška patirtis, saviugda grįstas mokymasis ir tobulėjimas.

Mokymo METODAI mokytojui yra riboti, suvaržyti formalumų, orientavimosi į grupę, jie turi būti tinkami klasės aplinkai. Mokymo METODUS namuose tėvai renkasi atsižvelgdami į konkretų vaiką, neapsiribodami nei aplinka, nei galimybėmis rinktis.

Mokytojo klasėje TIKSLAS – mokiniams į galvas sudėti tam tikrą informaciją, tikintis gauti teisingą atsakymą. Priklausomai nuo klasės dydžio, mokymasis matuojamas daugiausia pagal atsimintus faktus. Tėvų TIKSLAS ugdant vaikus šeimoje – išmokyti vaiką suprasti galva ir širdimi. Progreso matavimas pasireiškia tiek faktų išmokimu, tiek idėjų suvokimu.

Mokytojas mokykloje yra priverstas KONTROLIUOTI apie 20–30 vaikų, kurių dauguma paprastai esti nedrausmingi. Šeimoje KONTROLĖ yra natūrali tėvų ir vaikų santykio dalis. Mokymas ir disciplina yra natūraliai integruoti į mokymosi procesą.

Medžiagos TURINYS ir galimybė užduoti klausimus klasėje yra labai riboti. Namuose TURINIO ir galimybės užduoti klausimus niekas neriboja.

LAIKAS mokykloje mokytojui yra įspraustas į pamoką ir vaikų skaičių, kuris trukdo mokytojui išdalinti tolygiai dėmesį ir silpnesniems, ir vidutiniokams, ir stipresniems mokiniams. Šeimoje LAIKAS tėvams nėra ribotas. Jis priklauso nuo konkrečios situacijos. Čia galima laisvai pasirinkti mokymosi greitį pagal savo poreikius. Dienotvarkė nekelia įtampos.

DISCIPLINA mokykloje mokytojui paprastai yra skausminga vieta, nes čia nėra natūralių ryšių. Todėl ji yra formali, griežta ir dažniausiai besiremianti autoritariniu valdymo modeliu, veikiančiu pagal neigiamo elgesio ir jį sekančios bausmės principą. Namuose DISCIPLINĄ tėvai pasirenka pagal jos efektyvumą. Paprastai ji taikoma išlaikant natūralius, meile grįstus tėvų ir vaikų ryšius. Disciplinavimo tikslas čia – formuoti charakterį, elgesį ir požiūrį.

Mokytojo KŪRYBIŠKUMAS mokykloje natūraliai ribojamas klasės aplinkos, reikalingos struktūrizuotas mokymuisi ir teisingiems atsakymams. Mokiniai turi būti mokomi ramiai sėdėti suoluose ir tiesiog atsakinėti. Namuose tėvai turi visas galimybes KŪRYBIŠKUMUI, užsiimdami kartu su vaikais dinamiška, bandymais paremta veikla. Vaikai išmoksta tyrinėti, atrasti, klausti ir ieškoti atsakymų.

Galiausiai – MOTYVACIJA mokytojo darbui mokykloje yra labai įvairi. Tai gali būti tiesiog pasirinkta profesija, gal tai meilė mokymui, o gal tai tiesiog darbas. Tėvų MOTYVACIJA ugdant vaikus yra meilė jiems, paklusnumas Dievui ir geresnė vaikų ugdymo kokybė.

„Mes žinome tiesą ne tik žinodami priežastį, bet ir jausdami širdimi“.

Taip XVII a. rašė Blezas Paskalis, prancūzų mokslininkas, pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas. Jo tėvas buvo finansininkas. Norėdamas padėti tėvui skaičiuoti mokesčius, vaikinas sukonstruoja skaičiavimo mašiną. Ir labai abejoju, ar to jis būtų išmokęs eidamas keliu, kokį renkamės dauguma iš mūsų – negalvodami, kodėl vienus ar kitus dalykus darome taip, kaip darė mūsų tėvai ar seneliai… Lietuvoje šiuo metu šeimoms ugdyti vaikus namuose leidžiama tik su siauromis išimtimis. Norėtųsi tikėti, kad nebeilgai. Kad jau visai netoli ta diena, kai įstatymus kuriant ar juos keičiant bus iškeltas klausimas, kodėl ir kaip yra geriau, o ne užsimerkiant ir vėl padarant taip, kaip buvo daryta iki šiol…

Teksto autorė yra LTF Mokymosi šeimoje bendruomenės (LaisviVaikai.lt) narė.

Annie Spratt (www.unsplash.com) nuotr.

AGNĖ KUNDROTIENĖ