Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Bernardinai.lt publikuotą straipsnelį „SENOJI ANIMACIJA: AR TIKRAI „GEROJI“?“. Man rodos, ši tema jau seniai „prašėsi“ būti išdiskutuota. Tačiau straipsnelyje pateikiami argumentai sukėlė daug prieštaringų minčių. Tikrai neidealizuoju „senosios“ animacijos ir sutinku su straipsnio autore, kad iš tiesų sovietmečio animacijoje galima rasti tiek propagandinių bei tiesiog nevykusių darbų, tiek ir puikių ir, mano nuomone, didaktiniu požiūriu labai vykusių pavyzdžių.
Visgi, mano manymu, straipsnyje daugelis filmukų pateikiami tendencingai, siekiant įrodyti iškeltą hipotezė, nagrinėjant juos akcentuojama ne pagrindinė mintis, o antraplaniai dalykai.
Skaitant minėtą straipsnį, labiausiai užkliuvo kai kurie konkretūs pavyzdžiai, naudojami kaip argumentai negatyviai nuomonei apie senąją animaciją pagrįsti. Pirmiausia, bene plačiausiai analizuojamas filmukas „Maša daugiau nebe tinginė“.
Straipsnio autorė filmuką pateikia kaip propaguojantį absoliutaus paklusnumo suaugusiajam didaktiką. Tuo tarpu, mano supratimu, šis filmukas daugiausiai orientuotas į kitą ydą – melą bei jo pasekmes (kaip ir kitas filmukas iš tos pačios serijos „Maša ir uogienė“). Pokalbis tarp Mašos ir senelės filmuko pradžioje daugiau ne imperatyvaus-liepiamojo, o prašomojo pobūdžio. Senelė prašo atlikti vieną ar kitą veiksmą, Maša atsisako, savo atsisakymą argumentuodama melu. Jei absoliutaus paklusnumo didaktikos tikrai nesiimčiau ginti, tai melo kaip ydos parodymas man nekelia jokių abejonių. Abejočiau ir teiginiais, kad filmukas gali sukelti nerimą ir baimę mažesniems žiūrovams. Filmuko siužetas rutuliojamas labai sumaniai pasitelkiant nemenką humoro dozę, kurį, mano manymu, puikiai neutralizuoja bet kokią baimės ar nerimo kaip pasekmės riziką. Tai puikiai matyti stebint vaikų reakciją į filmuke rodomus įvykius. Filmuko didaktika gana paprasta „nemeluok, nes melas gali pakenkti tau pačiam“.
Taip pat nustebino kai kurių filmukų apie mokyklą interpretavimas. Argi tikrai jie moko bijoti mokyklos? Filmuku „Barankinai, būk žmogus“, mano supratimu, daugiausiai norima parodyti, kad „ten gerai, kur mūsų nėra“, kad visi turi savo pareigas, visi susiduria su sunkumais, tiek žmonės, tiek gyvūnai. Filmukai „Klaidų sala“ ir „Neišmoktų pamokų šalyje“ parodo, kad nemokšiškai priimti sprendimai gali turėti negatyvių pasekmių, ir tai niekaip nesusiję su aklos baimės mokyklai skiepijimu.
Apskritai, senojoje animacijoje dažnai parodomas priežasties-pasekmės ryšys, o tai tikrai puikus katalizatorius ugdant kritinį mąstymą. Nėra šiuose filmukuose ir nemalonaus, diktatoriško mokytojo įvaizdžio.
„Katinas Leopoldas“ minimas kaip dichotominio pasaulio vaizdavimo pavyzdys (katinas – visada geras, pelės visada blogos), tačiau pamirštama, kad kiekvieno šios serijos filmuko pabaigoje pelės atsiprašo Leopoldo, vėlgi pasimokiusios iš savo destruktyvaus elgesio pasekmių. Iš filmuko „Na palauk“ vargiai ar įmanoma išpešti ką nors naudingo didaktiniu pobūdžiu. Ir visgi, ar pastebėjote, kad nei viename epizode vilkas fiziškai nesužaloja zuikio? Bet čia tik šiaip pastebėjimas prisiminus šio filmuko holivudinį giminaitį „Tomas ir Džeris“.
Kaip lyčių stereotipus propaguojantis minimas filmukas „Išpuikusi princesė“. Visų pirmą, akmenį dėl šio filmuko siužeto reikėtų ridenti į Brolių Grimų daržą, visų antrą, mano supratimu, princesė „kenčia“ ne dėl to, kad yra moteris, o dėl savo elgesio, polinkio tyčiotis. Filmuke „Obuolių maišas“ kiškis stengiasi gauti maisto, o kiškienė prižiūri vaikus, bet juk pagrindinė filmuko mintis „padėk kitiems ir tau bus dosniai atlyginta“. Ir dar, kodėl vaikais besirūpinančios mamos įvaizdis suprantamas kaip menkinantis moterį, negatyvus, atseit, lyčių diskriminacijos pavyzdys? O ar nediskriminuoja toks požiūris moterų, kaip prioritetą sąmoningai pasirinkusių rūpinimąsi šeima, vaikais?
Natūralu, kad senoji animacija atspindi kultūrinį-istorinį kontekstą, bet ar tikrai visos juose propaguojamos vertybės yra nebeaktualios šiais laikais? Kad ir rūpinimasis kitais ar netgi nauda visuomenei, kuri šiais individo išaukštinimo laikais, man rodos, nepelnytai nuvertinama.
Tikrai yra daug autorės teiginių, daugiausia susijusių su naujomis tendencijomis vaikų ugdyme, su kuriais visiškai sutinku. Kaip jau minėjau straipsnelio pradžioje, tikrai neidealizuoju senosios animacijos, bet lygiai taip pat neskubėčiau jos demonizuoti. Mano nuomone, senoji animacija yra savotiškas sovietinio laikotarpio fenomenas, nemaža dalimi sugebėjęs nepasiduoti to baisaus laikmečio normoms ir taisyklėms.
Kita vertus bandant bet kokią animaciją panaudoti kaip didaktinę priemonę, būtinas aktyvus tėvų dalyvavimas. Visų pirma, bet koks siužetas pirmiausia suvokiamas per šeimoje ugdomų vertybių prizmę.
Vaikas, turintis teisingai formuojamą vertybių sistemą, stebėdamas siužetą puikiai atsirinks teigiamus ir neigiamus akcentus. Pvz. filmuke „Funtikas ir agurkai“ negatyvų elgesį priskirs ne tik apsivogusiam Funtikui bet ir senelei vejančiai iš namų prasikaltusį vaiką, tačiau tik tuo atveju, jei auga aplinkoje, kurioje suaugusieji neapsimeta neklystančiais, moka atsiprašyti.
Taip pat, kaip ir straipsnio autorė, esu įsitikinusi, kad bet kokio filmuko siužetą, ar tai būtų senoji, ar šiuolaikinė animacija, galima interpretuoti norima linkme, tačiau tai įmanoma tik žiūrint filmukus kartu su vaikais, atsakant į jų klausimus, komentuojant filmuke rodomus įvykius, aptariant veikėjus ir jų poelgius.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą