Klaipėda, Naujienos, Patarimai/rekomendacijos, Pirmokas, Vaikai/šeima

Inovatyviausia pradinukų mokytoja: „Mano darbas – nesibaigiantys nuotykiai“

Klaipėdos licėjaus pradinių klasių mokytoja-praktikė Aurelija Macijauskienė ne tik dirba su vaikais, bet ir yra metodinių leidinių vaikams autorė, taip pat dėsto Klaipėdos universitete, aktyviai tyrinėja alfa kartos vaikų mokymosi ypatumus.

2020 metais A. Macijauskienė buvo išrinkta Lietuvos inovatyviausia pradinių klasių mokytoja. Ji neslepia, kad kartais para galėtų būti ilgesnė, tačiau kartu tikina, jog kitaip savo gyvenimo ir nebeįsivaizduoja.

Šiuo metu Klaipėdos licėjuje dirbate pradinių klasių mokytoja. Kaip atsidūrėte pedagogikos kelyje? Galbūt jau nuo vaikystės turėjote svajonę dirbti mokytoja?

Jei atvirai, niekada nesvajojau dirbti mokytoja. Svajojau studijuoti teisę, režisūrą, net žurnalistiką… Pamenu, stodama į universitetą pedagogines studijas nurodžiau paskutiniu prioritetu, kaip sakoma, dėl viso pikto. O paskui paaiškėjo, kad įstojau pirmuoju numeriu. Šiandien už tai labiausiai esu dėkinga savo mamai, kuri tuo metu mane protingai nukreipė ir padrąsino sakydama, kad savo įvairiapusius gebėjimus galėsiu išnaudoti tik šiame dinamiškame pedagogo darbe. Kurgi daugiau vienu metu gali būti ir mokytoja, ir mama, ir aktorė, ir režisierė, ir psichologė, ir dizainerė, ir ta pati teisininkė vienu metu? Mano darbas – nesibaigiantys nuotykiai ir patirtys, nuo kurių kartais net maloniai šiurpsta oda. Tad dar kartą ačiū, mama!

Ar pamenate savo pirmąją Rugsėjo 1 d., pirmąją pamoką? Kas paliko didžiausią įspūdį?

Pamenu kuo puikiausiai! Tai dienai ruošėmės iš esmės – net klasę su vyru ir tėčiu teko ištisą vasarą remontuoti. Apie klasės metamorfozę rašiau ir viename pirmųjų savo tinklaraščio įrašų. Na, o kalbant apie pirmąją Rugsėjo 1-ą tikrai sunku nusakyti potyrius. Mūsų šventė buvo pilna įtraukių veiklų, atradimo džiaugsmo, geriausių emocijų ir nuoširdaus jaudulio pamačius savo pirmuosius mokinukus. Atsimenu kaip šiandien kiekvieno iš jų veiduką ir nedrąsias akis – turbūt tai ir paliko atmintyje didžiausią įspūdį.

Dirbate su pradinių klasių mokiniais, kurie dar vadinami alfa kartos atstovais. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Vienareikšmiškai didžiausias iššūkis yra pačiai suspėti paskui itin greitai besikeičiančią alfa kartą. Kiekvieni mokslo metai būna visiškai kitokie nei praėję, vaikai nuolat nustebina neįtikėtinomis įžvalgomis ar savo gebėjimais. Todėl natūraliai tenka pirmiausia pačiai vis daugiau domėtis, įgyti vis naujesnių įgūdžių bei įvaldyti vis įdomesnes ugdymo priemones bei įrankius, išmokti naujų veiklos strategijų. Šiandien darau tai, apie ką, būdama studentė, dar nė nesvajojau: 3D projektavimas, virtualia realybe papildytos užduotys, ta pati galimybė organizuoti ugdymą nuotoliniu būdu, mokymasis naudojantis skaitmeniniais įrankiais ir pan.

Tikriausiai dirbant mokytojo darbą nebūna nė vienos vienodos dienos. Kas Jūsų darbe Jums patinka labiausiai?

Būtent tai, ką paminėjote, man ir patinka labiausiai. Nors planuoju ugdymo procesą ir atsakingai ruošiuosi visoms veikloms, praktiškai visada pamokos planas išauga į visiškai netikėtą ir unikalią patirtį. Žinoma, ir patys vaikai labai praturtina ugdymo procesą, siūlo idėjų, padeda jas įgyvendinti. Ugdytinių apsikabinimai ir ta pozityvi emocija, su kuria nuolat gyvename, yra tai, be ko neįsivaizduoju savo darbo.

Kad sudomintumėte mokinius, mokymosi procese taikote įvairiausias technologijas ir naujus metodus, ar galėtumėte plačiau apie tai papasakoti? Kaip tradicines pamokas paverčiate įtraukiančiomis ir įdomiomis vaikams?

Dažniausiai veiklas ir užduotis „priderinu“ prie savo klasės mokinių poreikių ar pomėgių. Nuo pat pirmosios laidos stengiuosi kuo geriau pažinti savo ugdytinius ir pagal tai organizuoti ugdymo procesą. Tarkime, jei žinau, kad tuo laikotarpiu „ant bangos“ yra tam tikras kompiuterinis žaidimas, jo elementus ar atskirus simbolius integruoju į mokomąjį turinį. Jei klasė aktyvi, o visada tokia būna, taikau aktyviuosius mokymosi metodus, sudarau sąlygas nuolat judėti, mokytis per savo pačių patirtį. Pamokose siekiu vaikams suteikti kuo daugiau savarankiškumo, galimybę patiems pasirinkti užduotis, kurias atlikti, ar būdą, kaip jas atlikti. Taip pat stengiuosi kuo dažniau sudaryti sąlygas perimti mokytojo vaidmenį, ugdyti lyderystės, bendruomeniškumo įgūdžius.

Kalbant apie tarpusavio santykius, tikrai neturiu vieno recepto ar sėkmingo metodo, kurį taikau. Tačiau galiu pasakyti, kad visada žinau, kuo domisi vaikai, ką jie mėgsta, tad dažnai kartu tiesiog praturtinam savo laisvalaikį „tonizuojančiais“ muzikos kūriniais, kartu šokam, filmuojam vaizdo klipus ir net filmus, daug juokiamės.

Iš kur semiatės įkvėpimo ir motyvacijos? Tikriausiai ruošiantis tokioms pamokos užtrunkate gana daug laiko?

Motyvaciją žadina patys vaikai – jų šypsenos, juokas, susidomėjimas ir pasiekti rezultatai. Taip pat mano šeimos, vaikų, artimųjų ar kolegų palaikymas. Nepaisant to, kad daugumai įdomesnių veiklų ar užduočių paruošti reikia nemažai laiko, su kiekvienais metais vis geriau mokausi tą laiką planuoti ir taupyti, stengiuosi nepainioti šeimos su darbu ir prasmingai išnaudoti kiekvieną laisvą minutę, kol esu darbe.

Kaip pasikeitė jūsų darbas prasidėjus karantinui? Kokius mokymosi nuotoliniu būdu pranašumus ir trūkumus įžvelgiate?

Darbas pasikeitė iš esmės. Pirmasis karantinas daugybę veiklų, kuriomis užsiimu, „sudėjo“ po vienu stogu, todėl prireikė nemažai laiko ir artimųjų pagalbos, kol įpratau viską suderinti. Tačiau, nepaisant tikrai sunkios pradžios, iš dalies esu laiminga, kad buvome priversti išmokti dirbti tokiomis sąlygomis.

Mokiniai per labai trumpą laiką ne tik išmoko būti savarankiškesni, bet ir iš esmės įvaldė išmaniąsias technologijas, toliau tobulina skaitmeninio raštingumo gebėjimus, efektyviau atlieka užduotis. Tačiau trūkumų taip pat yra – pedagogas be papildomos kontrolės niekada iki galo negali būti tikras, ar vaikas nuotolinės pamokos metu išliko dėmesingas, ar atliko užduotis iki galo, ar suprato temą.

Atsidūrę karantine pradinukai tapo linkę labiau simuliuoti pamokose, greitai prarasti dėmesį, o kai kurie – pamokos metu užsiimti pašaliniais darbais. Be to, šeimos buvo nenorom apsunkintos darbų fotografavimu, išaugo poreikis komunikuoti su vaiko pedagogais. Teko girdėti ir ne vieną atvejį, kai tėvams iškilo „pagunda“ per daug padėti pradinukams atliekant užduotis ar atsiskaitant…

O apie mokytojus ką ir sakyti – darbo sąlygos tapo sudėtingos, išsitęsė darbo valandos, buvome priversti per nepilną savaitę išmokti dirbti taip, kaip paprastai ruošiamasi ir mokomasi dirbti ištisus metus.

Viena laimė, kad, nors ir sunkiai, bet pavyko.

Ar nuotoliniu būdu dirbti su vaikais yra sunkiau? Kaip pavyksta išlaikyti vaikų dėmesį? Galbūt pasitaiko ir kurioziškų situacijų, kai pamokos metu netikėtai mokinio ekrane pasirodo augintinis ar visai klasei „dingsta“ internetas?

Asmeniškai aš į kuriozinę situaciją esu pakliuvusi tik kartą – namuose visą dieną labai strigo internetas ir pamokas teko vesti aklai – vaikai mane matė ir girdėjo, bet aš jų – ne. Buvo tikrai daug streso, bet kažkaip pavyko. Tačiau bendrąja prasme nuotolinis darbas vyko gana sklandžiai – buvome susidirbę ir perpratę visas elgesio nuotolinėse pamokose taisykles.

Na, o dėmesį palaikyti stengiuosi pačiais įvairiausiais būdais – rimtesnes rašymo, skaitymo, skaičiavimo veiklas kaitalioju su interaktyviomis užduotimis, diferencijuoju užduotis ar veiklas kiekvienam mokiniui asmeniškai siųsdama per „chat“ jų nuorodas, naudoju daugybę skaitmeninių įrankių, integruoju smagias edukacijas, stengiamės pamokų metu pajudėti, atsitraukti nuo sunkių darbų netradiciškai, žaidžiame aktyvius arba žodžių žaidimus, sprendžiame galvosūkius, ieškome namie tam tikrų objektų, klausomės muzikos ir šokam, o kiekvieną pirmadienį užbaigiame „ZOOM vakarėliu“.

2020 metais buvote išrinkta Lietuvos inovatyviausia pradinių klasių mokytoja. Ką toks įvertinimas Jums reiškia?

Kasmet šiems apdovanojimams nominuojamas visas būrys išskirtinai dirbančių pedagogų iš visos Lietuvos. Kaskart žaviuosi kiekvienu iš jų! Mano nuomone, tokie apdovanojimai – puiki proga parodyti visuomenei, kokia neeilinė yra mūsų profesija ir kokias galimybes atveria šis darbas. Aišku, išgirdusi, kad laimėjau tokį apdovanojimą, negalėjau patikėti. Tai tikrai didžiulis ir reikšmingas pedagoginės veiklos įvertinimas.

Esate išleidusi kelis leidinius – knygeles, užduotis vaikams („Galvosūkiai alfa kartos vaikams“, „Laimingas aš žurnalas“, „Pašėlę atradimai“), kas paskatino imtis iniciatyvos?

Būdama motinystės atostogose su antrąja dukrele pajutau nenumaldomą norą kažkaip kitaip nei iki tol įprasminti kylančias idėjas. Tada tiesiog savaime kaskart per vaiko pietų ar nakties miegą pradėjau dėlioti mintis, svarstyti, koks produktas pasiektų kuo platesnę auditoriją.

Iš pradžių jėgas išbandžiau su neformaliais leidiniais, kuriuos platinau savarankiškai, tiesiog internete. Jie sulaukė didelio susidomėjimo. Tada mano darbus pastebėjo leidyklos, pavyko sutarti dėl bendradarbiavimo, kuris sėkmingai tęsiasi iki šiol. Galiausiai ėmiausi savarankiškos leidybos, nes buvo įdomu išbandyti savo jėgas ir čia. Dabar galiu palyginti visokias patirtis, tačiau negalėčiau išskirti tos, kuri buvo įsimintiniausia – visos jos savaip praturtino mano veiklą, suteikė naudingų žinių ir įgūdžių, praplėtė pažinčių ratą.

Esate ir Klaipėdos universiteto Pedagogikos katedros dėstytoja, organizuojate individualius skaitmeninio meistriškumo mokymus pedagogams ir dar esate mama, atskleiskite paslaptį, kaip viską suspėjate? Ar dar lieka laisvo laiko atsikvėpti? O gal kaip tik kartais pritrūksta tų kelių valandų paroje?

Aš dažnai juokaudama sakau, kad para turėtų būti ilgesnė… Veiklų ir planų turiu tikrai daug. Visur suspėti padeda šeima ir artimieji – pasiskirstome pareigomis, vienas kitam padedame, o kai reikia, ir „pavaduojame“ vienas kitą. Be to, aš labai stengiuosi savo laiką planuoti. Tai reiškia, kad grįžusi namo leidžiu laiką su šeima, o darbiniai reikalai lieka užnugaryje.

Tada dažniausiai ir įgyvendinu beprotiškiausias idėjas, užbaiginėju projektus. Esu įpratusi prie tokio tempo ir atrodo, kad užtenka laiko ir poilsiui, ir laisvalaikiui, ir papildomai veiklai. Kitaip savo gyvenimo tiesiog neįsivaizduoju!

Ko galėtumėte palinkėti savo kolegoms mokytojams, kurie dirba su alfa kartos vaikais?

Labiausiai norėčiau palinkėti drąsos. Išdrįsti keisti veiklos metodus, išdrįsti daryti klaidas ieškant geriausios ir savo ugdytiniams tinkamiausios mokymo formos, nebijoti eksperimentuoti su mokymo priemonėmis ar įrankiais, o iki tol priimtinų ir taikytų kartais išdrįsti atsisakyti.

Drąsos ir kantrybės gali prireikti susidūrus su ugdytinių tėvų ar ugdymo įstaigos administracijos nuogąstavimais, klausimais, nepasitikėjimu. Tačiau viskas įmanoma. Tik nebijokit. Alfa kartos vaikai yra nerealūs! Jie palaiko net beprotiškiausias idėjas ir tampa puikiais bendražygiais tobulėjimo kelyje, kartu mokosi, ieško, kartu atranda. Auga vaikai, o mes augame kartu su jais. Tai nepaprastas procesas, kuris savaime motyvuoja judėti pirmyn ir nepasiduoti. Nepavykti tiesiog negali.

Vaiva Makarauskaitėvaiva@ve.lt

Informacijos šaltinis: https://ve.lt/gyvenimas/inovatyviausia-pradinuku-mokytoja-mano-darbas-nesibaigiantys-nuotykiai

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.