Būti gera mama apskritai imant – normalus kiekvienos mamos noras. Tiesa, „gerumo“ kriterijai kiekvienoje šeimoje suvokiami visiškai skirtingai. Kas tinka vienai mamai ir jos vaikams, visiškai netinkama kitai. Kaip reaguoti į aplinkinių patarimus ir kaip tapti savarankiška ir laiminga mama?
Koks jis – tas idealas?
Gera mama niekad nesusierzina dėl savo vaiko ir niekada ant jo nerėkia, o juo labiau nepliaukšteli; ji pasirengusi ištisas valandas praleisti su savo vaiku ir lipdyti, piešti, daryti darbelius iš kruopų; ji veda vaikus į skirtingus būrelius (nes juk reikia ugdyti viską, kas tik įmanoma: smegenis, žinias, raumenis, valingumą ir charakterį); ji visada žino, ką konkrečiu metu veikia jos vaikas; ji visada šypsosi ir yra pasirengusi bet kurią minutę padėti; jos vaikas niekada neserga, nes rūpestinga mama visada pasirūpina visų ligų įvairiapuse profilaktika; ji neskiria laiko parduotuvėms ir nesusitinka pasišnekučiuoti su draugėmis; jos vaikas visada tinkamai apsirengęs ir susišukavęs, jis nėra šiurkštus ir su visais elgiasi mandagiai, mamai netenka dėl jo raudonuoti; o dar ji nepriekaištingai gamina valgyti, žinoma, tik sveiką maistą, kurį vaikas visada be atsikalbinėjimų suvalgo, ir namai jos visada švyti nuo švaros ir tvarkos. Regis, tiek…
„Žvelgiant iš visuomenės regėjimo lauko, ideali ir teisinga mama yra ta, kuri turi aukotis dėl vaikų, bet reikalauti iš jų paklusnumo, pagarbos ir prižiūrėti, kad jie tikrai džiugintų aplinkinius ir besąlygiškai siektų sėkmės“, – reziumuoja vaikų psichologė Irena Mlodik. Ir priduria, kad dar mamai taip pat keliamas reikalavimas prie viso to dar suspėti pačiai tobulėti ir būti įdomiai savo vyrui.
Kyla klausimas, ar lieka idealiai mamai laiko savo poreikiams ir norams. Ir išvis – ar ji turi teisę į savo asmeninį gyvenimą?
„Gerų patarimų“ prigimtis
Psichologai teigia, kad geriausia, kai mama turi galimybių ir poreikių išpildyti tam tikrus savo poreikius bei norus. Vaikui reikalinga laiminga, o ne nusikalusi nuo darbų, vaikų ir namų mama. Deja, gyvenime labai dažnai būna atvirkščiai. Tapdama mama, moteris tarytum atsisako teisės į savo gyvenimą. Be viso to, į mamą iš visų pusių pasipila „gerų“ patarimų škvalas. Būtent mamoms (nors, tiesą sakant, tėčiams irgi) verta suprasti, kad nereikia sekti visais patarimais – nes taip atiduodate savo, kaip tėvų, pareigas kitiems žmonėms. Ir tokiu atveju bus labai sunku išmokti tapti tėvais. Neįmanoma ko nors išmokti iš svetimo proto ir svetimos patirties. Tėvystė – tai, kas atsiranda iš praktikos, iš jūsų įsivaizdavimų ir įgyvendinamų sprendimų.
Kodėl visgi tėvams neretai taip sunku remtis vien savimi? „Priežasčių gali būti daug, – sako I. Mlodik. – Jie taip gali elgtis nerimaudami, nepasitikėdami savimi. Liūdna, bet kuo daugiau tėvai klauso kitų, o ne savęs ir savo vaiko, tuo mažiau pasitiki savimi. Įprotis paklusti čia taip pat atlieka savo vaidmenį.“
Auklėti – save ar vaiką?
Paprastai suaugusieji save laiko protingais ir turinčiais patirties, o vaikai jų įsivaizdavime – juokingi kvaileliai. Būtent todėl tėvai mano, jog turi teisę mokytis mažuosius gyvenimo. Ir kai mama žvelgia į pasaulį paprastai, tiesiai ir aiškiai, tai sukelia abejonių bangą iš artimųjų: „Tu visai kaip vaikas!..“ O vis dėlto psichologai mano, kad guvi, atvira mama, be dirbtinų jausmų, emocijų ir reakcijų ir reikalinga vaikui. Kad tokie galėtų tapti, vyras ir žmona visų pirma turi būti psichologiškai pasirengę tapti tėvais.
„Tada motinystė moteriai netaps agresyvia, pernelyg sunkia apkrova, apkrovimu, lydima nesibaigiančio nerimo ir skausmingo nepasitikėjimo bei aukojimosi, – pasakoja I. Mlodik. – Aišku, geriausia, kai motinystė būna sąmoninga, t. y., kai moteris suvokia savo jausmus ir geba atspindėti savo kūdikio jausmus. Vaikui įdomu su mama, besidominčia jo asmenybe, o ne tik tuo, ar jis pavalgė ir atliko namų darbus.“ Tėvams tikrai derėtų nepamiršti, kad vaikai visko mokosi, semiasi būtent iš jų pačių – iš savo tėvų. Jei kažko prašote iš savo vaiko, pabandykite įsivaizduoti, kaip patys jaustumėtės vienoje ar kitoje situacijoje.
Tyrimai tik patvirtina, kad vaikams sunku priimti žodžius – nesvarbu, ar kalbėsite apie tai, kaip reikia elgtis, ar kaip gyventi. Jie vis tiek kopijuoja savo tėvus: nuo elgesio iki įpročių ir savo pačių gyvenimo kūrimo. Psichologai, stebėję vaikus darželiuose, tvirtina, kad jei vaiko mama nervinga, tai ir pats vaikas išgyvena psichozę, o kai tėvai ramūs, harmoningi, tai ir su vaiku problemų nėra.
„Aš net sakyčiau tėvams: jūs galite auklėti vaiką, bet jis vis tiek bus panašus į jus, – komentuoja I. Mlodik. – Ir jeigu norite jam perduoti teisingus bendravimo su aplinkiniais ir artimaisiais modelius, realizuokite tai patys.“
Prieš reikalaudami iš vaiko patologiško sąžiningumo, pagalvokite, ar patys visada sakote tiesą. Norite paprašyti sūnaus ar dukros dar šiek tiek pakentėti, kol stovite ilgoje eilėje parduotuvėje – prisiminkite savo nuotaiką, kai teko valandą prastovėti kamštyje. Beje, psichologai bendraujant su vaiku pataria kuo dažniau naudotis „išsisakymu“. Tokiu atveju jūs nevertinate vaiko („šaunuolė“. „tu visai nieko nevalgai“, „nevykėlis“ ir pan.), o kalbate išimtinai tik apie savo jausmus („man buvo skaudu tai matyti“, „aš džiaugiuosi, kad tu stengiesi“, „aš suprantu tavo jausmus“). Toks bendravimas labai veiksmingas kuriant dialogą su vaiku.
Tiesa tokia, kad jei žmogui niekas nepatinka jo gyvenime, aplinkinių elgesyje, ir jo paties vaiko elgesyje – vadinasi, reikia kažką keisti savyje.
Ir kam reikalingi tie tėvai?
Viena mama davė tipinį atsakymą į šį klausimą savo mažyliui: „Mama ir tėtis reikalingi, kad užaugintų vaikutį. O tam jie turi jį maitinti.“ Vyresnis vaikas, žinoma, išvardins ir daugiau tėvų „funkcijų“. Bet kokias simbolines tėvų „pareigas“ įvardija psichologai?
„Mama – maitina, rūpinasi, besąlygiškai priima, pastebi, domisi, padeda ir moko savo jausmus, save patį ir kitus žmones, sukuria šilumą ir jaukumą ir pati yra įdomi asmenybė, kuri traukia į save, – mąsto I. Mlodik. – Taip, dar svarbus nuostabus mamos santykis su tėčiu, kuriuo perduodamas laimingo gyvenimo kartu modelis. Tėtis – gina, apsaugo, moko ginti ir gintis, nustato vaikui ribas, moko chaosą paversti tvarka (mintyse, gyvenime, kambaryje), padeda augti, ugdytis, bręsti, planuoti savo ateitį, plečia vaiko pasaulį pasakodamas, rodydamas, atverdamas. Tėtis – tas, į kurį galima atsiremti, tas, kuris myli mamą, rodo pagarbą visiems šeimos nariams.“ Tai, žinoma, idealiu atveju…
Pagal 7ya.ru parengė Jurga Lūžaitė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą