Gydytojas ragina tėvus vaikus užrašyti į bent vieną sporto būrelį

Dėl kokių sveikatos problemų dažniausiai tenka konsultuoti vaikus?

Patologijos, dėl kurių kreipiasi daugiausia vaikų, yra plokščiapėdystė ir netaisyklinga laikysena. Taip pat gerokai dažniau negu anksčiau apsilanko paauglių, besiskundžiančių nugaros skausmais.

Kas sukelia šias patologijas?

Tiek dėl plokščiapėdystės, tiek dėl netaisyklingos laikysenos dažniausiai kaltas nejud­rumas, per mažas fizinis aktyvumas. Mūsų kūno raumenynas turi įtakos pėdos skliauto formavimuisi, taip pat lemia taisyklingą laikyseną. Būtent dėl silpnų nugaros raumenų vaikams dažniausiai atsiranda stuburo problemų, o jeigu silpni blauzdos raumenys – plokščiapėdystė. Pastebiu, kad tėvai dažnai mano, jog vaikui, kurio pėdos plokščios, tereikia nupirkti specialius batus, o jei netaisyklinga laikysena – voliuką arba korsetą. Tikrai ne, visų pirma reikia stengtis, kad jie kuo daugiau judėtų.

Svarbu pasirinkti tinkamą fizinio aktyvumo formą. Norint išvengti netaisyklingos laikysenos, labai tinka plaukimas, tačiau jis duos naudos tik tada, jeigu vaikas lankys baseiną ne mažiau kaip du kartus per savaitę. Norint išvengti plokščiapėdystės, labai tinka važiavimas dviračiu, minant pedalus stiprėja blauzdos raumenys. Visos kitos sporto šakos taip pat naudingos, tik tegul vaikas pasirenka tą, kuri jam labiausiai patinka, nes itin svarbu, kad jis sportuotų ne per prievartą.

Ar tėvai laiku atveda atžalas pasikonsultuoti su ortopedu traumatologu? Į kokius simptomus jie turėtų atkreipti dėmesį?

Mano patirtis rodo, kad dažniau atveda be reikalo negu pavėluotai. Tokiais atvejais mes juos nuraminame, kad viskas gerai. Aš manau, kad jeigu kyla abejonių ar įtarimų, geriau nieko nelaukiant ateiti ir pasikonsultuoti. Skirtingais amžiaus tarpsniais patarčiau atkreipti dėmesį į skirtingas sritis.

Iki metų reikėtų atkreipti dėmesį į mažylio klubo sąnarius, jam pradėjus vaikščioti – į kojų ašį, pasižiūrėti, ar ji nėra „o“ arba „x“ raidės formos, nuo trejų iki ketverių metų reikėtų stebėti, ar nėra plokščiapėdystės. Vertėtų žinoti, kad trejų metų vaikui dar gali būti nesibaigusi fiziologinė plokščiapėdystė, kuri išnyksta savaime jam augant.

Stuburą reikėtų atidžiau stebėti augimo šuolių metu. Jie yra du: ikimokyklinio amžiaus, tarp šešerių ir septynerių metų, ir paauglystėje, mergaitėms tarp dešimties ir vienuolikos (metai iki pirmųjų mėnesinių ir metai po jų), berniukams maždaug trylikos penkiolikos metų. Paprastai šiais periodais išryškėja ar paaštr­ėja stuburo problemos.

Kokiomis ligomis sergančius vaikus tenka operuoti?

Kalbant apie patologijas, kurios gydomos chirurginiu būdu, turime nemažai pacientų, kuriems nustatyta skoliozė (vadinamasis stuburo iškrypimas į šoną). Chirurginiu būdu gydoma tik didesnio laipsnio skoliozė. Kiekvieną savaitę tenka operuoti po vieną arba du tokius ligonius. Netgi eilių susidarė. Per metus atliekame apie 70 tokių operacijų.

Stuburo iškrypimus lemia įvairūs veiksniai. Vieni stuburo iškrypimai, kai priežastys nėra aiškios, vadinami idiopatiniais. Nors stuburo slanksteliai išsivystę normaliai, tokiais atvejais iškrypimas progresuoja dėl netaisyklingo stuburo augimo, paprastai priekinė jo dalis auga greičiau nei užpakalinė. Dažniausiai ši patologija nustatoma mergaitėms. Dalis stuburo deformacijų būna įgimtos. Vaikui augant jos kreipia stuburą. Vienų stuburas nuo pat gimimo vystosi netaisyklingai, netaisyklingos formos gali būti stuburo slanksteliai.

Jeigu matome, kad reikia operuoti, geriausia tai daryti paauglystėje, tada užtenka vienos operacijos. Mažesniems vaikams paprastai reikia kelių etapinių korekcijų. Plokščių pėdų neoperuojame, nes šią patologiją galima įveikti mankštomis, jeigu pėdą skauda, naudojami specialūs supinatoriai.

Ar stuburo operacijos labai sudėtingos?

Taip, tai vienos rimčiausių vaikų ortopedinių traumatologinių operacijų. Jos gali trukti nuo keturių iki šešių ir netgi iki dešimties valandų. Tokius pacien­tus į namus išrašome po savaitės, kai jie jau gali patys atsistoti, patys vaikšto. Vaikų ligoninė, kai pradėjau joje dirbti 2009 metais, bendradarbiavo su žinomais JAV ortopedais traumatologais, jie atvykdavo operuoti pas mus ir mes iš jų mokėmės, sėmėmės patirties kartu atlikdami sudėtingiausias stuburo operacijas.

Gal turite kokį nors receptą, kaip įveikti ligoniukų baimę, nepasitikėjimą, kaip užmegzti kontaktą su jais, jų tėvais?

Konsultuodamas ar gydydamas kiekvieną mažąjį pacientą bandau įsivaizduoti, kad jis yra mano paties vaikas. Klausiu savęs, ką aš daryčiau tokioje situacijoje. Tada ir kai kurie neįprasti, keisti mažųjų ligoniukų tėvų klausimai atrodo kitaip, lengviau suvaldyti neigiamas emocijas. Dirbdamas su vaikais turi ypač mylėti savo darbą, nes jų yra visokių: kai kurie verkia vos pamatę baltą chalatą, sunku juos apžiūrėti, užmegzti kontaktą. Reikia daug kantrybės, pastangų bandant susidraugauti. Ne mažiau svarbu gydant vaikus rasti kontaktą su jų tėvais, nes dažnai su pacientu bendrauji per juos. Operuojant man labai padeda geras pasirengimas, išankstinis planavimas iki mažiausių smulk­menų, nes ortopedijoje ypač svarbus tikslumas. Ortopedinės operacijos yra planinės, tad pasiruošti laiko pakanka.

Kokios naujos technologijos, moderni įranga Jums padeda?

Jau kelerius metus operacijų metu galime naudotis specia­liu rentgeno aparatu su maža apšvita, juo apžiūrime, kaip atrodo operuojamas kaulas, jo ašis, stuburas po korekcijos. Operuojant stuburą naudojamės neuromonitoringo aparatu, jis leidžia stebėti nugaros smegenų būklę, įvertinti, ar kas nors nebuvo pažeista po mūsų manipuliacijų. Operacijas palengvina ir nauji, patobulinti implantai. Yra tekę išbandyti naują aparatūrą su navigacine sistema, kuri leidžia operacinėje nuskenuoti galūnę arba stuburą kartu su instrumentais (ekrane matoma ne tik galūnė arba stuburas, kurį operuoji, bet ir instrumentai trijose plokštumose), tai gerokai padidina tikslumą. Kol kas šios aparatūros nesame įsigiję, nes brangiai kainuoja.

Artėja Rugsėjo pirmoji. Ką tėvai galėtų ir turėtų padaryti, kad jų vaikai išvengtų stuburo problemų? Tikriausiai neužtenka nupirkti tinkamą kuprinę?

Įsigyti gerą kuprinę labai svarbu, nes ji turi tiesioginę įtaką mokinio laikysenai, stuburui. Vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, – kuprinės dirželiai privalo būti platesni, patogūs. Ji turėtų būti pakankamai didelė, siekti sėdmenis, tada net ir prikrovus į ją daugiau daiktų neskatins vaiko per daug atsilošti. Maksimalus leistinas kuprinės svoris – 8–10 proc. kūno svorio. Dar vienas patarimas – vos prasidėjus mokslo metams tėvai turėtų vaikus užrašyti bent į vieną sporto būrelį. Treniruotes būtina lankyti ne rečiau nei du kartus per savaitę. Yra tėvų, kurie persistengia ir atžalas veda į treniruotes kiekvieną dieną, to daryti nereikėtų.

O jeigu jie ir taip aktyvūs, judrūs, dažnai važinėja dviračiu, kieme žaidžia krepšinį ar futbolą?

Manau, kad būreliai reikalingi visiems, nes vaikams dažnai pritrūksta motyvacijos pakankamai judėti. Net jeigu jiems dėl kokių nors stuburo problemų arba plokščiapėdystės gydytojas skiria mankštos pratimus, kant­rybės tam dažniausiai pakanka tik kokiam mėnesiui. Žinoma, pasitaiko, kad ir būreliai greitai atsibosta, nebepatinka. Tėvai turėtų būti pakankamai griežti ir susitarti su vaikais, kad jei jau pradėjo sportuoti, palankytų treniruotes bent pusmetį ar metus.

Labai daug reiškia ir tėvų pavyzdys. Kai pradėjau bėgioti, dalyvauti maratonuose, mano vaikai, septynių ir penkerių metų, taip pat pradėjo tuo domėtis. Praėjusiais metais lydėjo mane į Vilniaus maratoną, kartu darė apšilimą ir klausinėjo, kada patys jame galės dalyvauti. Kol kas jie, kol aš bėgu, mina dviračius, bet manau, kad vyresnysis jau galėtų pradėti treniruotis ir dalyvauti „Danske bank Vilniaus maratono“ vaikų bėgime.

Bėgate ne tik savo malonumui, kartu renkate lėšas Vaikų ligoninės paramos fondui. Kaip kilo ši idėja?

Bėgioti pradėjau jausdamas poreikį judėti. Ši veikla turi nemažai privalumų: neatima daug laiko, nesunku suderinti su darbo grafiku, nes tai gali daryti bet kuriuo dienos metu. Ruošdamasis „Danske bank Vilniaus maratonui“, kuris vyks rugsėjo mėnesį, stengiuosi treniruotis reguliariai, ne mažiau nei du kartus per savaitę. Nubėgu maždaug po penkis kilometrus. Pernai maratono metu nubėgau penkis kilometrus, o šiemet bandysiu įveikti dešimt.

Dalyvauti maratone pernai paskatino Vaikų ligoninės paramos fondas, subūręs bėgikų komandą iš ligoninės medikų, prie jų prisijungė ligoninės rėmėjai verslininkai, įmonės „Baltic Amadeus“ darbuotojai. „Danske bank Vilniaus maratono“ puslapyje buvo paskelbta akcija: visi suaukoti per maratoną pinigai atiteko Vaikų neurologijos skyriaus žaidimų, mankštos ir kineziterapijos kambariui įrengti. Turint tokį kilnų tikslą bėgti daug smagiau.

Kas paskatino tapti mediku, pasirinkti ortopedo traumatologo specialybę ir gydyti vaikus?

Beveik dvylika metų gana rimtai šokau sportinius (pramoginius) šokius, tačiau šokių treneriu tapti nenorėjau. Nusprendžiau pasirinkti rimtesnę profesiją ir ėmiau galvoti apie medicinos studijas. Giminėje medikų nėra, bet man visuomet patiko biologija, sekėsi tikslieji mokslai. Didelių abejonių, ar rinktis terapinę, ar chirurginę specialybę, nekilo – chirurgija domino daug labiau. Ortopedija traumatologija visų pirma patraukė tikslumu, konkretumu. Vaikus gydyti pasirinkau todėl, kad būdamas studentas drauge su savo buvusia šokių partnere mokiau šokti vaikus, važinėdavome su jais į stovyklas, man patiko su jais bendrauti.

GIEDRĖ BUDVYTIENĖ | Šeimininkė

Informacijos šaltinis: