Kodėl žmonės patarinėja? Kodėl prašo patarimų? Ar visada prašyti patarimo gyvybiškai svarbu? Ir kodėl vieni švaistosi rekomendacijomis kairėn ir dešinėn, o iš kitų neišprašysi patarimo netgi kai „labai, labai reikia“? Pabandykime išsiaiškinti.
Pradėsime nuo to, kad neprašyti patarimai yra agresijos forma. Žmogus siekia dominuoti, žvelgia į tą, kuriam patarinėja, iš aukšto. Nurodinėja, ką tas privalo daryti. „Tu kvailys, o aš už tave protingesnis“. Nieko gero santykiams tokios nereikalingos rekomendacijos neduoda. Bet jeigu patarėjas jums brangus ir jo netgi ne vietoje kaišiojami jo patarimai jūsų neerzina, galima tiesiog padėkoti ir pamiršti. Galų gale, žmogus viso labo norėjo pasijausti reikšmingas, pakelti savo savivertę. Ir visiškai nesvarbu, paklausysite jo patarimo, ar ne. Dėl to tiesiog padėkokite, negi sunku?
Ypač tokia rekomendacija tinka tėvams – dauguma jų pastoviai moko „jaunimą“ gyventi. Klausytis mamos reikia lygiai taip pat, kaip bet kurios kitos moters – suprasti, kad ji jums transliuoja visų pirma savo emocijas, labai dažnai visiškai nelogiškas ir prieštaringas. O tiesioginius patarimus galima išklausyti su dėkingumu, t.y. suprasti, kad mama tokiu būdu jumis rūpinasi ir nori pasijausti jums reikšmingu žmogumi.
Suaugę žmonės, turintys adekvačią savivertę, kaip taisyklė, patarimais nesišvaisto. Priešingai – būtent jų kiti žmonės prašo pagalbos.
Ir štai čia iškyla klausimas: ar verta kreipti dėmesį į tokius prašymus? Kiekvienas pats sprendžia, kaip pasielgti tokiais atvejais, tačiau būtų ne pro šalį žinoti: prašydamas patarimo, žmogus tokiu būdu bando užversti jums atsakomybę už priimamą sprendimą. Jeigu esate pasirengęs tapti atsakingu už kito žmogaus problemas – patarkite. Paskui liksite kaltas dėl visų jo bėdų.
Patikrinti, ar žmogui tikrai reikalinga pagalba, galima labai paprastai. Jei žmogus pasirengęs užmokėti už rekomendaciją pinigus, tegu visai nedidelius, reiškia, patarimo jam išties reikia. Be to, tokia finansinė operacija vėliau apsaugos jus nuo pretenzijų. Žmogus uždavė konkrečiai suformuluotą klausimą, jūs davėte konkrečią konsultaciją. Ir nebus jokių pretenzijų, atseit: „Tu man tada patarei, aš viską padariau savaip, bet dėl visų bėdų mano gyvenime dabar kaltas tu“. Šitaip apsiginsime nuo infantilaus žmogaus, kuris pasirinko sau gyvenime aukos vaidmenį.
Visi kiti klausimai, tokie kaip „Kaipgi toliau gyventi?“ – grynai retoriniai. Jie užduodami pokalbiui palaikyti, siekiant pademonstruoti savo nuotaiką ar susilaukti užuojautos.
Moterys šiam reikalui dažniausiai panaudoja drauges, rečiau – vyrą.
Tiesa, ir čia būna išimčių. Kartais vyro patarimas moteriai gali būti išties reikalingas. Šiuo atveju reikia taip ir pasakyti: „Man reikalingas tavo patarimas štai šiuo ir dar šituo klausimu“. Ir nustokite, kalbėdamos su vyrais, transliuoti savo grynai moteriškus vaizdinius, moteriškas būsenas, emocijas, metaforas, prisiminimus, apmąstymus plius dar kelis šimtus viso to srauto atsišakojimų, kurie staiga šovė į galvą. Sudarykite aiškią ir suprantamą jums duodamo patarimo instrukciją – ne ilgesnę nei iš trijų punktų – ir ją garsiai pasakykite.
Dar geriau susidaryti tą instrukciją raštu, paskui pagalvoti, ir jeigu prireiks – paredaguoti.
Taip vyrui bus lengviau patarti ir išties išspręsti konkrečią problemą.
Ir nebus konfliktų tuščioje vietoje.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą