Šioje frazėje slypi gili prasmė. Ji gali būti naudojama kaip indikatorius, parodantis, kuria kryptimi teikiama pagalba žmogui. Kodėl taip gaunasi, kad žmonės neretai pergyvena dėl svetimo gyvenimo, o ne dėl saviškio?
Yra mažai kam žinomas, bet labai liūdnas faktas: streso ar traumuojančioje situacijoje būtent artimiausios aplinkos – giminaičių, draugų – įtaka gali dar labiau traumuoti.
Kaip tai vyksta? Giminaičiai ir draugai klausinėja, tardo, tikslinasi, baisisi įvykio detalėmis, aikčioja, aimanuoja. Pasakoti tenka ne vieną kartą – juk norisi pasitikslinti ir t.t.
Pačiam nukentėjusiam darosi vis blogiau ir blogiau, o artimieji, išeikvoję standartinį palaikymo žodžių rinkinį (Laikykis! Nieko sau! Siaubas!”) praranda bet kokį susidomėjimą nukentėjusiu ir jo reikalais.
Dažnai toks aplinkinių “dėmesys” veda į pakartotinę traumą, t.y. traumos pergyvenimai pasikartoja iš naujo. Ir su tais pergyvenimais nukentėjęs žmogus lieka vienas, akis į akį.
Į ką tai panašu? Na, tarkime, perpjovė chirurgas pilvą, pasižiūrėjo, kas ten darosi. O užsiūti nesiruošia.
Dėl kieno gyvenimo pergyvenate? Akivaizdu, kad ne dėl nukentėjusio. Tiesiog nutarėte sumažinti savo pačių baimę, patenkinote smalsumą.
Yra dar žiauresnis “palaikymo” būdas, kai artimieji nukreipia į nukentėjusį žmogų agresiją. Išprievartautą moterį giminaičiai puola kaltinti, kad “pati prisiprašė”.
Tai dėl kieno gi gyvenimo pergyvename?
Akivaizdu, kad dėl savo. Kovojame su savo baime, pykčiu, bejėgiškumo jausmu, o kaip priemonę visam tam atsikratyti, pasirenkame jau minėtą nukentėjusį žmogų.
Yra ir kitas “palaikymo” variantas – artimųjų bei draugų tylėjimas. Kaip “apie tai” kalbėti negalima. Ir nesvarbu, kas tai yra – netekties skausmas, stresas po patirtos prievartos ir smurto, šiaip kokia rimta gyvenimo krizė. Kas tik norite, kad tik nereikėtų susiliesti su skausmu. O nukentėjęs žmogus mokosi virtuoziškai slėpti savo skausmą ir “būti pozityviu”.
Atskirai norėtųsi išskirti “palaikymą”, kuris būdingas hiperglobojantiems tėvams. Be to, visiškai nesvarbu, kiek jų vaikams metų. Netgi visiškai nereikšmingas įvykis – dvejetas už matematiką – paskelbiamas globaline problema, kuria būtina “rimtai” užsiimti, visiems išpasakoti, pasitelkti visas pažintis, ieškoti palaikymo ir supratimo, kad “netraumuotume vaiko”. Vaikui iš pat pradžių atimama galimybė adekvačiai įvertinti situaciją ir jis vėliau visiškai rimtai laikys paprastą peršalimą “sunkia liga”, dėl kurios būtina savaitę gulėti lovoje.
Susidūręs su rūsčia realybe ir realia traumuojančia situacija, toks žmogus visada jaus dvigubą spaudimą: “Ką gi daryti” ir “Ką mama pasakys?”
Tai dėl kieno gyvenimo pergyvename?
Dėl saviškio, savaime aišku. Dėl savo įsitikinimų kaip viskas “turi būti” ir kaip viską “teisingai daryti”.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą