Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Daktaras Nikolas Kardaras: vaikai ir išmanieji telefonai

Daktaras Nikolas Kardaras — vieno didžiausių JAV reabilitacijos centro „The Dunes East Hampton“ vykdantysis direktorius, buvęs „Stony Brook Medicine“ klinikos profesorius, parašęs knygą „Šviesos vaikai: kaip priklausomybė nuo ekranų užvaldo mūsų vaikus ir kaip nutraukti transą“.

Tai „skaitmeninis heroinas“: kaip ekranai paverčia vaikus psichopatais-narkomanais

Siuzen nupirko savo šešiamečiui sūnui Džonui „Ipad“, kai jis pradėjo lankyti pirmą klasę.

„Aš pagalvojau, kad jam laikas įvaldyti panašius dalykus“, — pasakojo ji man per terapijos seansą. Džono mokykloje įvairius prietaisus pradedama naudoti vis jaunesnėse klasėse — ir jų technologijų mokytojas yra didelis gerbėjas naudos, kurią šie įrenginiai teikia mokymosi procesui — taigi Siuzen norėjo geriausio savo auksaplaukiam berniukui, kuris mėgo skaityti ir žaisti beisbolą.

Iš pradžių ji leisdavo Džonui žaisti įvairius lavinančius žaidimus planšetiniame kompiuteryje. Galu gale jis atrado „Minecraft“, kurį jo technologijų mokytojas apibūdino kaip „kažką panašaus į elektroninį Lego“. Prisimindama kiek džiaugsmo jai sukeldavo žaidimas su šiais plastikiniais blokais, Siuzen leido sūnui laisvalaikiu žaisti „Minecraft“.

Pradžioje moteris iš esmės buvo patenkinta. Atrodė, kad Džonas buvo pasinėręs į kūrybingą žaidimą, kai tyrinėjo kubinį „Minecraft“ pasaulį. Bet po kurio laiko ji pastebėjo, kad programėlė ne itin primena „Lego“, kurį atsiminė ji — galu gale jos mėgstamiausiame žaidime nereikėjo šaudyti gyvūnų ir ieškoti retų mineralų, siekiant išgyventi ir pasiekti kitą lygį. Bet Džonui tikrai patiko žaisti ir mokykloje netgi susikūrė „Minecraft“ mėgėjų klubas, tad kas jame gali būti blogo?

Siuzen neneigia, kad pastebėjo pokyčius Džone. Jis pradėjo vis labiau ir labiau koncentruotis į šį žaidimą, nebesidomėjo beisbolu ir skaitymu, atsisakydavo vykdyti savo namines pareigas. Kartais, atsikėlęs ryte, jis pasakodavo jai, kad naktį sapnavo kubines formas.

Nepaisydama iškilusio nerimo, ji manė, kad jos sūnus tiesiog turi lakią vaizduotę. Kai jo elgesys suprastėjo, ji pabandė atimti iš jo žaidimą, bet Džonas sukeldavo isterijas. Jos buvo tokios stiprios, kad kaskart ji nusileisdavo, rasdama sau paaiškinimą, jog tai „lavinantis žaidimas“.

O vėliau, vieną naktį, ji pastebėjo, kad kai kas iš tikrųjų yra blogai.

„Aš užėjau į jo kambarį patikrinti, kaip jis laikosi. Jis jau turėjo miegoti — ir aš iš tikrųjų išsigandau…“

Ji rado jį lovoje su atmerktomis, krauju pasruvusiomis akimis, žvelgusiomis į ryškiai šviečiantį „Ipad“ ekraną, buvusį šalia jo. Jis atrodė taip, lyg būtų transe.

Supanikavusi, Siuzen pradėjo jį purtyti, bandydama išvesti iš šios būklės. Praradusi savitvardą, ji negalėjo suprasti kaip jos, kadaise sveikas ir laimingas mažas sūnus, įgijo tokią priklausomybę nuo žaidimo, dėl kurio jis įpuolė į katatoninį stuporą.

Šiandien mes žinome, kad planšetiniai kompiuteriai, išmanieji telefonai ir žaidimų konsolės — skaitmeninių narkotikų formos.

Panašūs atvejai — priežastis susirūpinti tėvams, besidomintiems technologijomis, technologijų dizaineriams ir inžinieriams.

Visiems žinoma, kad Styvas Džobsas neleisdavo savo vaikams naudotis tokiais įrenginiais. Silicio slėnio įmonių vadovai ir inžinieriai leidžia savo vaikus į Volfordo mokyklas, kuriose nenaudojami išmanieji įrenginiai. „Google“ įkūrėjas Sergejus Brinas ir Laris Peidžas pasirinko Montesorio mokyklas be išmaniųjų įrenginių, taip pat, kaip ir „Amazon“ įkūrėjas Džefas Bezosas ir „Wikipedia“ įkūrėjas Džimis Velsas.

Daugelis tėvų intuityviai supranta, kad šie, iš visų pusių šviečiantys ekranai, blogai veikia vaikus. Mes galime stebėti agresyvias isterijas, kai įrenginiai atimami, nesugebėjimą koncentruoti dėmesį, kai vaikai nejaučia intensyviai dirginančių įrenginių stimuliacijos.

Kas yra dar blogiau, matome savo vaikus nuobodžiaujančius, apatiškus ir niekuo nesidominčius, kai jie „neprisijungę“.

Tačiau situacija yra blogesnė, nei manome

Šiandien žinome, kad planšetiniai kompiuteriai, išmanieji telefonai ir žaidimų konsolės — skaitmeninių narkotikų formos. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad jie taip pat veikia galvos smegenų žievę, atsakingą už vykdomąją funkciją, įskaitant impulsų kontrolę, kaip kokainas.

Technologijos turi tokį skatinamąjį poveikį, kad pakelia dopamino lygį — neurotransmiterį, užtikrinantį pasitenkinimo jausmą ir labiausiai susijusį su priklausomybės dinamika — taip pat, kaip ir seksas.

Taip ir yra — jūsų vaiko smegenys, jam žaidžiant „Minecraft“, atrodo taip, lyg būtų paveiktos narkotikų.

Remiantis 2013 metų Amerikos Pediatrijos akademijos duomenimis, 8-10 metų vaikai praleidžia 8 valandas per dieną užsiimdami su skirtingomis skaitmeninėmis technologijomis, kai paaugliai priešais ekraną praleidžia 11 valandų per dieną.

Vienas iš trijų vaikų pradeda naudoti planšetinį kompiuterį ar išmanųjį telefoną ankščiau, nei pradeda kalbėti. Gydytojos Kimberli Jang kataloge „Priklausomybė nuo Interneto“ teigiama, kad JAV 18 procentų mokyklinio amžiaus Interneto vartotojų kenčia nuo priklausomybės technikai.

Kai žmogus peržengia visiškos priklausomybės ribą — nuo narkotikų, technikos ar ko nors kito — jam reikalingas išsivalymas, tam, kad bet kokios kitokios rūšies terapija galėtų būti efektyvi.

Išmaniųjų įrenginių atveju tai reiškia visišką skaitmeninį išsivalymą — atsisakymą nuo kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių.

Ekstremalusis skaitmeninis išsivalymas netgi draudžia televizoriaus naudojimą. Skiriamas laikotarpis — nuo 4 iki 6 savaičių, būtent tiek paprastai reikia tam, kad per stipriai sudirginta nervų sistemą persikrautų.

Mūsų technologiškoje visuomenėje, kurioje ekranai pasitaiko visur, tai nėra paprasta užduotis. Asmuo gali gyventi be alkoholio ar narkotikų, tačiau priklausomybės nuo technikai atveju, pagunda yra visur aplink mus.

Kaip apsaugoti savo vaikus nuo šios ribos peržengimo? Tai nėra paprasta.

Svarbiausia neleisti savo 4-, 5- ar 8-mečių vaikų išprotėti dėl ekranų.

Tai reiškia „Lego“ vietoje „Minecraft“, knygos vietoje „Ipad“, gamta ir sportas vietoje TV. Esant poreikiui, pareikalaukite, kad mokykloje jūsų vaikui neduotų planšetinio kompiuterio ar „Chromebook“ tol, kol jam nesukaks bent 10 metų (kiti rekomenduoja 12).

Atvirai kalbėkite su savo vaiku apie tai, kodėl ribojate jo prieigą prie ekrano. Pietaukite su savo vaiku be jokių elektroninių prietaisų ant stalo — taip pat, kaip Styvas Džobsas organizuodavo pietus su savo vaikais be technikos. Nebūkite „nusiminusio tėvo sindromo“ auka — kaip žinome iš socialinio mokymosi teorijos, „beždžionė mato, beždžionė daro“.

Kai aš kalbėjau su savo 9-mečiais sūnumis dvyniais, aš sąžiningai paaiškinau jiems, kodėl neleidžiame jiems turėti planšetinių kompiuterių ir žaisti video-žaidimų. Aš papasakojau jiems, kad kai kurie vaikai taip mėgsta žaisti su savo įrenginiais, kad jiems sunku sustoti ir kontroliuoti tai, kiek laiko jie žaidžia.

Aš padėjau jiems suprasti, kad jeigu jie pateks į ekranų ir „Minecraft“ spąstus, kaip kai kurie jų draugai, kitos jų gyvenimo sritys taip pat gali nukentėti: jie nebenorės žaisti beisbolo, skaityti knygų, mažiau domėsis mokslu ir gamtos projektas, mažiau bendraus su draugais realiame pasaulyje.

Tačiau, stebėtina tai, kad man neteko ilgai jų įtikinėti, nes jie patys pastebėjo pokyčius, įvykusius su kai kuriais jų draugais dėl per ilgai prie kompiuterio praleisto laiko.

Raidos psichologai supranta, kad vaikų sveikata apima ir socialinius ryšius, kūrybinius žaidimus, lavinančius vaizduotę ir ryšį su realiu gamtiniu pasauliu. Deja, užburiantis ir įtraukiantis ekranų pasaulis riboja ir stabdo šiuos raidos procesus.

Mums taip pat žinoma, kad vaikai labiau linkę į priklausomybę, kai jaučiasi vieniši, svetimi, nereikalingi ir nuobodžiaujantys. Tokiu būdu, geriausias šios problemos sprendimas — pagalba vaikui įgyjant turiningą patirtį ir gyvus pojūčius realiame gyvenime.

Mažiau tikėtina, kad vaikas, sudomintas kūrybinga veikla ir prisirišęs prie savo šeimos, pabėgs į skaitmeninių fantazijų pasaulį. Net turėdamas geriausią, meilės kupiną palaikymą, vaikas gali patekti į „Matricą“, turėdamas sąveika su hipnotizuojančiai veikiančiais ekranais ir jausdamas priklausomybės efektą. Galu gale, maždaug vienas iš 10 žmonių linkęs į vieną ar kitą priklausomybės formą.

Rezultate, mano klientė Sjuzen pašalino planšetinį kompiuterį iš sūnaus Džono gyvenimo, tačiau jo atsigavimas buvo nelengva kova su daugybe nesėkmių ir kliūčių kelyje.

Po ketverių metų, didžiulio palaikymo ir reabilitacijos dėka, Džonas jaučiasi daug geriau. Jis išmoko sveikai naudotis stacionariu kompiuteriu ir susigrąžino pusiausvyros pojūtį į savo gyvenimą: jis žaidžia beisbolo komandoje ir turi kelis artimus draugus vidurinėje mokykloje.

Tačiau jo motina vis dar nepraranda budrumo ir pozityviai bei preventyviai kontroliuoja naudojimąsi įrenginiais, nes, kaip ir bet kokios priklausomybės atveju, silpnumo momentais gali pasireikšti recidyvas. Tikėjimas jo sveikų interesų vystymusi, kompiuterio neturėjimas miegamajame ir vakarienė be technikos ant stalo — dalis sprendimo.

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.