Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Būti išties laiminga – tai darbas

Mūsų gyvenimas labai paviršutiniškas. Panašus į filmą, kartais labai gražus, bet neypatingai gilus. Mokame atrodyti, padaryti įspūdį. Tačiau gyventi santykiuose ir pasinerti į juos giliau nebemokame. Galime bet ką su savimi padaryti vardan aplinkinių nuomonės. Mokame ir patylėti, kada reikia, ir būti geros. Tik visa tai taip ir lieka eiline mums svetima kauke. Viduje nesikeičiame ir metų metus liekame tokios pačios. Net jeigu daug skaitome, lankome įvairiausius treningus – vis tiek orientuojamės į išorę, visos transformacijos lieka paviršutiniškos ir vertybės, deja, nepasikeičia.

Labai lengva būti gražia kažkur ten. Ruoštis dvi valandas, pasirinkti geriausius drabužius. Ten, kur kelias valandas galima pakentėti ir suknelę, ir batelius, ir šukuoseną, ir kitus nepatogumus. Dėl nepažįstamų pašalinių žmonių mes pasiruošusios tvarkytis plaukus, kovoti su nereikalingu svoriu, darytis jauninančias procedūras. Fotosesijai mes apsirengiame gražiausius drabužius, pasidarome ir makiažą, ir šukuoseną. Ir štai – įamžinome savo grožį. O kas pasikeitė gyvenime?

Juk taip sunku būti gražia namuose, kur norisi atsipalaiduoti, užsimauti savo ištampytas sportines kelnes ir nudrengtus marškinėlius, nuskalbtus chalatėlius ir kitus patogius apdarus. Kur nusiplauname kosmetiką, nusiimame papuošalus, o plaukus surišame į uodegą. Kur patys gražiausi drabužiai slepiami spintoje, kad neišsiteptų ir nesusigadintų. Kur lyg ir nėra reikalo atrodyti gražia. Lyg ir nebėra prieš ką tokia atrodyti.

Kaip lengva tarnauti pasauliui ir daryti gera pašaliniams žmonėms ir kaip sunku padėti tiems, kurie šalia. Tiesiog išplauti po savęs puodelį, šiukšles išnešti, išmėtytus daiktus surankioti, liežuvį už dantų palaikyti – padėti kažkuo paprastu ir realiu. Neįmanoma, beprotiškai sunku. Geriau išgelbėti planetą, nei palengvinti kokia nors smulkmena šalia esančiam žmogui gyvenimą. Smulkmenos juk neįdomios, jos nesiskaito. Neįkvepia. Duokite mums grandiozinių užduočių, didžių žygdarbių! O čia kažkoks puodelis, kažkokios šiukšlės…

Kaip lengva būti gera su pasauliu ir pašaliniais žmonėmis – šypsotis, suprasti. Ir kaip sunku būti išties gera savo pačios šeimoje! Pripažinti artimųjų ypatumus, pakęsti jų blogą nuotaiką, būseną, klaidas. Būti išties gera vyrui, vaikams ir namų augintiniams. Su vaikais ir augintiniais – pačiais silpniausiais namų gyventojais, sudėtingiausia. Kartais taip norisi išlieti ant jų visą susikaupusią įtampą, kai niekas iš pašalinių nemato ir negirdi. Namiškiai juk viską iškęs.

Kaip lengva už viską atleisti einančiam pro šalį – užmynei ant kojos, pastūmei, ne tą žodį pasakei… Ir kaip sunku atleisti netgi už menkiausias smulkmenas tam, kuris artimas ir brangus. Juk kiekvienas jo neatsargus žodis – kaip kulka, kaip stiklo šukė. Ir jis neturi jokios teisės būti neatsargus.

Kaip lengva būti moterimi kažkur ten – gatvėje, darbe, parduotuvėje. Kur šitą vaidmenį reikia vaidinti kelias minutes ar valandas, kur galima apsimesti, net jeigu širdyje ir nėra to pojūčio. Suvaidinti laimę, pasitenkinimą, harmoniją. Ir kaip sunku būti moterimi namuose, kur visi tave mato kiaurai, kur nespėji užsidėti jokios kaukės, kur kiekvienas šeimos narys tarsi tikrina tavo tvirtumą ir moteriškumą. Kur tu jau nebegali apsimesti ir tampi savimi. Kur pridarai tiek klaidų, kad paskui verki, klausydamasi lekcijų, nes supranti, kad iki moteriškumo tau – kaip iki Mėnulio pėstute.

Kaip lengva šypsotis atsitiktiniams žmonėms ir kaip sunku šypsotis namuose, esant tarp artimųjų. Namuose juk nesibaigiantys rūpesčiai ir kosminio masto tragedijos – neišneštos šiukšlės, išmėtyti drabužiai, neplauti indai. Ir spręsti šias problemas reikia nutaisius be galo rūstų veidą.

Kaip lengva save realizuoti už namų ribų, daryti karjerą ir tapti profesionale. Ir kaip sunku suvokti, kad tikroji moters karjera – būti žmona ir mama. Ir kokie šitos karjeros laiptai statūs ir aukšti! Ropštiesi jais, ropštiesi, o jie vis nesibaigia. Ir vis sudėtingesni ir sudėtingesni. Ir neaišku, kas bus toliau. Jokių premijų, atostogų, paaukštinimų. Tik nuolatinis darbas – fizinis ir dvasinis. O ir nukristi iš tokio aukščio labai skausminga. Visai kas kita – darbas. Ten viskas aišku: diplomas, praktika, vadybininkė, skyriaus vedėja, viršininko pavaduotoja, viršininkė. Viskas suprantama, viskas prognozuojama.

Taip įprasta svečių patogumui užguiti namiškius, kad gerai elgtųsi. Kad dėl geros mamų nuomonės smėlio dėžėje mažylis dalintųsi kastuvėliais. Taip įprasta gaminti svečiams įmantriausius patiekalus, o saviems vaikams virti košę paketuose, vyrui – šaldytus koldūnus ir dar burbėti, kad jie daugiau nieko neveikia, kaip tik ryja ir ryja. Kiekviena iš mūsų moka būti idealia žmona, nužengusia iš žurnalo viršelio, kai reikia nueiti į vakarėlį, kurį surengė vyro darbovietė. Šypsotis, patylėti, pagirti. Vieną dieną per metus tai sugeba kiekviena. Tačiau kiekvieną diena?! O, ne, to jau per daug! Kiekvieną dieną galima tik burbėti ant jo, bartis, rėkti, tarkuoti, reikalauti, vertinti, ieškoti menkiausių jo padarytų klaidelių ir skųstis, kaip nepasisekė ištekėti.

Kaip lengva mylėti visą pasaulį ir kaip sunku mylėti žmogų, kuris dabar sėdi priešais tave. Ypač jeigu jis šlaistosi kiekvieną rytą po namus su savo nudrengta pižama, krapštosi nosį ir knarkia naktimis į ausį. Ypač, kai matai jį tokį, kokio jo niekas niekada nemato. Ypač, jeigu gyvenate drauge daug metų ir drugeliai pilve jau ne šiaip aprimo, bet ir galutinai nusibaigė.

Kaip lengva tarnauti kokiam nors toli esančiam Dievui ir kaip sunku mylėti jo vaikus, kurie greta tavęs kiekvieną dieną! Visi tie niekingi žmogpalaikiai taip erzina ir siutina, ypač kai tu pati tampi tokia visa neišpasakytasi dvasinga ir pažangi – ir mėsos jau nebevalgai, ir meldiesi tiek, kiek priklauso, ir protingas knygas skaitai. O jie ir toliau skęsta savo ištvirkime ir nerodo jokio noro, kad tu juos išgelbėtum savo išmintimi! Kaip juos galima mylėti ir priimti, ypač jeigu jie valgo savo mėsą už tavo stalo, tiesiai tau po nosimi, paskui dar įsipila degtinės, keikiasi ir piktžodžiauja prieš Dievą!

Rytų išminčiai irgi apie tai rašė. Kad tobulėjimo kelyje žymiai paprasčiau gyventi džiunglėse, vienatvėje, iš aukšto žvelgiant į visus tuos niekingus kirminus, knibždančius tau po kojomis. Ir kad tikrasis tobulumas ateina tada, kai išmoksti gyventi tarp įprastų žmonių be paniekos jausmo, kai tampi pajėgus juos priimti ir pamilti.

Kaip lengva save demonstruoti internete – rodyti, kokia tu sėkminga, laiminga, turtinga, kaip save realizavai. Dėti gražius paveiksliukus ir paversti save pačią tokiu pat paveiksliuku., tačiau kaip sunku tapti realiai laiminga! Nes tam nepakanka nedidelių pastangų, kol svečiai neišsiskirstė. Tam reikia realiai pasikeisti. Viduje pasikeisti. Ne apsimesti, kad keitiesi, o keistis. Ir tai skausminga, sunku, tai labai ilgai trunka.

Būtent dėl to būti meiluže lengviau, nei būti žmona. Pakanka kelias valandas atrodyti ir elgtis kaip ideali moteris. Būtent dėl to lengviau išsaugoti gerus santykius su tėvais per atstumą. Ir būti gera mama paprasčiau, kai rečiau matai savo vaiką.

Kur kas paprasčiau vis iš naujo ir iš naujo kurti iliuziją aplinkiniams, dėtis įvairias kaukes, vaidinti vaidmenis, apsimesti, veidmainiauti, apgaudinėti – visų pirmą pačią save. Ir tuo pat metu likti tuščia ir nelaiminga viduje. Metų metus. O aplinkiniai tuo metu jumis žavėsis ir jums pavydės.

Mes pačios renkamės, kur nukreipti pastangas ir energiją. Gauti greitą rezultatą, nededant pastangų? Tiesa, jis bus neilgalaikis ir efemeriškas. O gal vertėtų nusiteikti tam, kad iš pradžių reikia padirbėti, pakeisti įpročius, gyvenimo būdą, mąstymo stilių, o paskui dar labiau padirbėti fiziškai – įgyvendinti visa tai gyvenime? Rezultatas ateis ne iš karto, jis bus ne toks ryškus, o gali būti, kad sociumas apskritai nelaikys jo sėkme. Tačiau čia svarbu kita. Svarbu, kaip jūs tada jausitės. Ir kuriuo momentu pajausite viduje tą pojūtį – „nesvarbu, kaip tai atrodo, svarbu, kas tai yra iš tikrųjų“.

Vienintelis būdas pakeisti pasaulį – tai tiesiog dabar eiti namo ir iš tikrųjų, nuoširdžiai mylėti savo šeimą. Tik tai pakeis pasaulį. O jeigu pulsime gelbėti iškart visos planetos, tai kas tada gelbės pačius artimiausius mums žmones?

Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.