Net maži vaikai gali elgtis niekšiškai su savo bendraamžiais. Sistemingam vieno vaiko atskyrimui ir izoliavimui turime užkirsti kelią mes, suaugusieji. Kol dar ne per vėlu! Yra priemonių įveikti patyčias.
Linutė tupi pačiame laipiojimo pastolių viršuje, stipriai apsikabinusi strypą. Jos padėtis – beviltiška. Apačioje stovi priešininkė Žana su savo penkiomis pagalbininkėmis. „Turėsi ten tupėti visą laiką! Jeigu nulipsi, mes tave užmušime!“ – šaukia ji aukštyn. Linutė virpėdama dar stipriau apsikabina strypą. Tik tada, kai auklėtoja paskelbia pertraukos pabaigą ir kiti vaikai kikendami nubėga, ji drebėdama nusileidžia žemyn.
Patyčiomis (specialistai čia dažnai naudoja taiklesnį anglišką terminą „mobbing“) vadinami tokie atvejai, kai vienas asmuo būna kitų sąmoningai izoliuojamas, atstumiamas ir niekinamas.
Vokiečių ugdymo psichologijos profesorės Françoise Alsaker atlikti tyrimai parodė, kad tokia prievartos forma dažnai prasideda dar vaikų darželyje. Mokyklose 10–15 proc. vaikų ir paauglių tampa patyčių aukomis. Dauguma neatlaiko tokio spaudimo.
„Savižudybė 15–20 metų amžiaus grupėje yra antra pagal dažnumą mirties priežastis – po nelaimingų atsitikimų. Kas antrą dieną Vokietijoje nusižudo po vieną jauną žmogų“, – pabrėžė profesorė.
Patyčios dažniausiai būna slaptos
Tikėtis pagalbos iš suaugusiųjų vaikai dažnai negali. „Pagrindinis patyčių požymis yra tai, kad jos vykdomos slapta, dažniausiai už autoritetingų asmenų nugaros, – aiškina profesorė F. Alsaker. – Kad atpažintume patyčias, reikia sugebėjimo stebėti.“
Tai patyrė ir ketverių metų Linutė. Kai ji nebenorėjo eiti į darželį, pradėjo blogai miegoti ir nuolat atrodė prislėgta, jos motina pagaliau sureagavo ir pasikalbėjo su darželio auklėtoja. Pastaroji apklausė kaltinamus vaikus, bet iš to pokalbio susidarė įspūdis, kad pati Linutė nėra nekaltas avinėlis.
Ir tai yra įprastas reiškinys: patyčių vykdytojai sugeba gerai manipuliuoti kitais ir apkaltinti auką. Be to, egzistuoja vadinamieji nusikaltėliai aukos, tai yra vaikai, kurie dėl savo nemotyvuoto agresyvaus ir impulsyvaus socialinio elgesio lengvai tampa patyčių taikiniu. Suaugusieji, kurie nėra ilgai ir atidžiai stebėję vaikų elgsenos ir gestų, paprastai lengvai supainioja auką su kaltuoju.
Per patyčias vaidmenys gali keistis
Patyčios niekada nebūna konfliktas tarp dviejų vaikų. Tai visada – grupinis fenomenas. Skriaudikai paprastai turi asistentų ir žiūrovų. Vieni stebi, kas vyksta, ir tyli. Kiti prisideda – dažniausiai iš baimės, kad patys gali tapti patyčių aukomis. Vaidmenys per laiką keičiasi, nes patyčios gyvuoja dėl grupės dinamikos.
Ir tai patvirtina Linutės pavyzdys. Iki to laiko, kol tapo pjudoma, ji draugavo su Žana ir buvo jos kurstoma kankinti kitus. Tačiau netikėtai viskas pasikeitė, draugystė iširo. „Iš pradžių Žana duodavo Linutei nurodymus, ką ji turi piešti, ir grasindavo, kad su ja nebežais, jeigu toji nevykdys“, – pasakoja Linutės mama.
Pamažu Žana su kitomis mergaitėmis sudarė grupę, kad galėtų tyčiotis iš jos dukrelės, kai tik pasitaikydavo proga. Pavyzdžiui, jos apsimesdavo, kad nori žaisti su Linute. Kai pastaroji įgaudavo pasitikėjimo ir prieidavo prie grupės, kitos mergaitės tik pasišaipydavo iš jos: „Negi manai, kad mes galėtume žaisti su tokia kaip tu?“
Patyčias galima nustatyti tik atidžiai klausantis
Motinos kreipimasis į vaikų darželio auklėtoją nieko nepadėjo. Ką daryti tokiais atvejais suaugusiems? Pirmiausia, reikia išlikti ramiems ir stebėti vaiką, atidžiai klausytis jo pasakojimų. Iš šalies būna labai sunku atpažinti patyčias. Juoba kad patyčios gali būti labai įvairių formų. Kartais užtenka pikto žvilgsnio ar akių pavartymo, ignoravimo ar susimirksėjimo, kad grupė izoliuotų vaiką.
Dar blogiau būna, kai pereinama prie fizinio smurto
Smurtaujantys moksleiviai gali patykoti savo aukos pakeliui į namus, apstumdyti, apkumščiuoti, atimti ar sugadinti jo daiktus. Paprastai naudojamos įvairių formų kombinacijos. Incidentai iš šalies dažnai atrodo kaip pavieniai atvejai ir anaiptol ne dramatiški.
Tyrimai parodė, kad mergaitės patyčioms neretai renkasi subtilesnius, netiesioginius metodus. Berniukai dažniau paleidžia į darbą kumščius. Naujas variantas tarp jaunimo yra internetinės patyčios (angliškai vadinamos „cybermobbing“).
„Pažeminimai, telefonais nufilmuotos įžeidžiančios vaizdajuostės, patyčios socialiniuose tinkluose būna ypač skaudžios, nes duomenų iš interneto neįmanoma ištrinti, net kai patyčios būna sustabdytos“, – rašo portalas Beobachter.de.
Patyčios mokykloje turi būti sprendžiamos su klase
Tėvai turi susirūpinti, jeigu vaikas kelintą kartą grįžta namo su sugadintais daiktais ar drabužiais arba skundžiasi pilvo skausmais, kai reikia eiti į mokyklą, pradėjo blogai miegoti, neturi draugų ar namo parneša vis blogesnius pažymius.
Kai kyla įtarimas dėl patyčių, tėvai turi pasikalbėti su vaiku ir mokytoju. Jeigu jie patys bandys aiškintis su skriaudiku ar jo tėvais, iš to išsirutulios tik begalinė abipusių kaltinimų grandinė, derybos bus neproduktyvios, o vaikas kentės dar labiau.
Mokytojai privalo rimtai reaguoti į tėvų susirūpinimą ir jokiu būdu nesumenkinti problemos. Dažniausiai neužtenka paprasčiausiai pasikalbėti su incidento dalyviais vaikais. Po to patyčios būna tik dar geriau paslepiamos ir vykdomos subtiliau arba skriaudikas susiranda naują auką.
Kad būtų kuo greičiau sustabdytos patyčių atakos, reikia visiems dalyviams suteikti galimybę „elegantiškai“ išeiti iš keblios situacijos. Pavyzdžiui, mokytojai gali papasakoti skriaudikui, bendrininkams ir žiūrovams, kad vienam vaikui klasėje labai sunku, ir duoti jiems užduotį kaip ekspertams surinkti idėjas ir būdus, kaip padėti tam vaikui, ir jas įgyvendinti.
Toks metodas paprastai būna sėkmingas ir praktikoje pasiteisina, nes suteikia galimybę patyčių organizatoriams pasitraukti be gėdinimo ir kaltinimų. Auka gali pamatyti kitą – draugiškąją – savo priešininko pusę. Tokio metodo sąlyga turi būti aukos sutikimas.
Kai bus užkirstas kelias patyčioms klasėje, galima laukti, kad moksleivių santykiai ir visas klasės gyvenimas pasikeis. Apie patyčias prasminga kalbėti tiesiogiai pamokų metu, nagrinėti jas per socialinius pratimus ir vaidmenų žaidimus, stiprinant vaikų supratimą, kad patyčių negalima toleruoti.
Sprendimas aukai paprasčiausiai pakeisti mokyklą nėra geras. Nors auka patirs laikiną palengvėjimą, ji ir toliau skleis signalus kitiems, kad yra tinkamas objektas patyčioms. Tai tik laiko klausimas, kada jos vėl pasikartos. O skriaudikui tai reikš, kad jam apsimoka taip elgtis. Jis iškart susiras naują auką.
Vaikai, iš kurių buvo ilgą laiką tyčiojamasi, įsisavina aukos vaidmenį. Šis vaidmuo trukdys jiems ne tik integruotis naujoje klasėje, bet ir suaugusiojo gyvenime.
„Rinkis gyvenimą“ – turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
Palikti komentarą