Fejerverkai neatsiejama Naujųjų metų sutiktuvių dalis. Visgi elgiantis neatsargiai šventė gali baigtis tragiškai. Prieš keletą dienų sūnaus gimtadienį šventęs dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano socialiniuose tinkluose pasidalijo savo istorija ir atkreipė aplinkinių dėmesį, kad gruodžio 31-osios vakarą reikia būti kaip niekad atsargiems.
Ar žinote, kad apie moters charakterį galima daug sužinoti iš jos avalynės, tiksliau, iš batų pakulnių?
Nuo šių metų įsigalioja Lietuvos Seimo pernai priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais pereinama prie vaiko situacijos vertinimo, po kurio seka vaiko ir šeimos poreikius atitinkančios pagalbos ir paslaugų teikimas, o užtikrinant vaiko saugumą, kai atvejai nėra kritiniai, pirmiausia bus atsiremiama į senelių, giminaičių, krikšto tėvų ar kitų vaikui artimų asmenų paramą, prireikus […]
Vaikas iš šeimos perima tradicijas, lūkesčius, šablonus, kuriuos naudoja visą savo gyvenimą ir perduoda saviems vaikams. Šiuose šablonuose iš anksto užprogramuota kas yra gerai, ir kas – blogai, kaip galima elgtis, o kaip – negalima.
– Tekėk už manęs! – aistringas, gražus, įsimylėjęs, turtingas, na ne grafas, tai bent jau ūkininkas. – Nenoriu tekėti… – tingiai prieštaravo ji. – Tekėk, nepasigailėsi! Visą gyvenimą tave mylėsiu, dievinsiu, rūpinsiuosi, o dar aš kepu skaniausią mėsą ant grotelių!
Grįžęs namo po darbo tėvas nusprendė ramiai pažiūrėti futbolo varžybas, neapsikraudamas sutuoktinio ir tėvo pareigomis. Jis visiškai neturėjo noro migdyti spiegiančių vaikų.
Vaikystė neapsieina be žaidimo. O žaidimas, pasak Vaiko psichologijos centro steigėjos Monikos Skerytės-Kazlauskienės, prasideda tuomet, kai vaikai prisiima vaidmenis ir kai tam tikrus vaidmenis priskiria daiktams. „Nejučia kaladėlė tampa telefonu, mašinėle, lygintuvu. Vaikai ima statyti namus ir būti tėčiais, mamomis. Toks vaidmenis žaidimas ne tik paruošia prisiimti vaidmenis, sėkmingai tvarkytis gyvenime, bet ir moko laikytis […]
Kasdieninėse vaiko auginimo iššūkiuose mums kyla įvairiausių emocijų ir minčių, kurios paskatina automatines mūsų reakcijas, kurios ne visada padeda mums pasiekti užsibrėžtų tikslų. Todėl verta sustoti ir sureaguoti ne automatiškai, o išmintingai.
Daugelis šventiniu laikotarpiu susiduria ne tik su teigiamomis emocijomis, bet ir su iššūkiais. Vienas didžiausių išbandymų tenka tėvams skaitant vaikų kalėdinių norų sąrašą. Psichologai teigia, kad 45 proc. tėvų stengiasi išpildyti kiekvieną vaiko norą, neatsižvelgdami į kainą.
Kodėl vieni žmonės, ištikti skausmo, netekties, verkia, o kitiems tai sunku padaryti? Kaip geriau sveikatai – verkti ar skausmą suturėti savyje? Ar galima šį procesą valdyti? Į portalo VLMEDICINA.LT klausimą atsako VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro medicinos psichologė Marija Turlinskienė.
Šaltuoju metų sezonu vaikai ir paaugliai linkę daug dažniau sirgti virusinėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis dėl vis dar besiformuojančio imuniteto ir spartaus augimo. Sveikatos priežiūros specialistai atkreipia dėmesį, kad vaikų sveikatos problemų išvengti beveik neįmanoma, tačiau pasitelkus profilaktines priemones galima bent jau sumažinti riziką susirgti.
Paradoksalu: svajodami apie gražesnę ateitį, įsisukame į nesibaigiančių siekių ir tikslų rutiną, pamiršdami, kad gyvenimas vyksta čia ir dabar. Turime gražesnius namus, tačiau juose praleidžiame vis mažiau laiko, esame turtingesni, tačiau vis rečiau nuoširdžiai mėgaujamės gyvenimo teikiamais malonumais.
Kai pradedame nagrinėti emocijas, paaiškėja, kad esame sukaupę didžiulį bagažą neišgyventų jausmų. Ir didžioji jų dalis – ne mūsų. Ir netgi ne mūsų vaikų. Neretai mes kruopščiai renkame ir saugome savo tėvų emocijas.
Kurį laiką pabūti tik namų šeimininke, gali būti visai neblogai. Nereikia„ plėšytis“ į kelias dalis, stengiantis nuveikti visus darbus darbe ir namuose. Deja, tokia padėtis neretai taip užsitęsia, kad paskui išsiveržti iš savo pačių sukurto pasaulio labai sunku. Ir blogiausia, kad to daryti jau visai nesinori. Todėl namų šeimininkėmis tampama ilgam – daugybei metų ar […]
Kartas nuo karto gyvenime atsitinka kažkas tokio, apie ką norisi pasakyti “Už ką man visa tai?!”
