Aš buvau visai netoli namų. Už pečių, be sunkaus budėjimo liko 9-ių valandų bemiegis skrydis, 4-ių valandų laukimas oro uoste, ir štai pagaliau iki namų liko skristi tik pusantros valandos.
Jau sėdėdama lėktuve supratau, kad nepavyks man pamiegoti, nes kaimynystėje įsitaisė šeima su 2 mažais vaikais. Be to, dvi vietos šalia manęs užėmė mama su 5-ių metų mergaite, o tėtis su 3-ų metų dukrele sėdėjo už 2-ų eilių tiesiai už manęs. Aš jau pasiruošiau tam, kad teks skristi, girdint vaikų verksmus bei kaprizus, jų tėvų isterijas, ir svajojau tik apie tai, kad kuo greičiau pasibaigtų skrydis.
Buvo tikra staigmena, kai aš supratau, kad ožiuotis vaikam nėra laiko, nes viso skrydžio metu tėvai bendravo su vaikais. Iš pradžių tėtis skaitė mažajai dukrytei pasakas, o mama vyresniąją mokė megzti, vėliau, kai vaikams baigėsi susidomėjimas, tėvai pasikeitė vietomis. Ir dabar tėtis su vyresniąja dukra piešė, o mama su mažąja dukryte spalvino paveiksliukus. Ir viskas vyko taip tyliai, kad lėktuvo keleiviai nieko negirdėjo ir net nieko pastebėjo.
Liko tiktai žavėtis, kad tėvai iš anksto sugalvojo bei pasirūpino vaikų veikla ir nepasakė mergaitėms: „Pieškite ir mums netrukdykite“, tačiau visą laiką bendravo su savo vaikais.
Bet štai, viena iš mergaičių labai pavargo ir pradėjo garsiai kalbėti, ožiuotis. Tėvų reakcija buvo žaibiška ir tiksli:
– Lenočka, o jeigu dabar tave pamatytų Kostikas iš tavo grupės, ar tu jam patiktum?
Ožiukai išgaravo tą pačią minutę, ir čia aš supratau, kad visiems keleiviams pasisekė tapti aukštojo tėvų pilotažo liudininkais.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą