Visos geros pasakos baigiasi žodžiais: gyveno jie ilgai ir laimingai. Ką gi reiškia ilgai? Dešimt metų, šimtą ar dar kiek? Aš jau neklausiu, kas paslėpta po žodžiu „laimingai“.
Pasakos pasakomis, bet žmonės gyvena žymiai ilgiau, nei ankstesniais laikais ir todėl klausimas apie jo kokybę tampa nebe pasakišku, o realiu.
Aspektų čia begalės, todėl panagrinėsiu tik kelis. Kiek reikia gyventi, jau bandžiau atsakyti straipsnyje „Kiek reikia gyventi?“. Dabar pereisime prie sudėtingesniųjų. Ar verta gyventi ir kaip? Antroji klausimo dalis neturi galutinio arba absoliutaus aprašo, bet pažvelgti į jį reikėtų.
Apsuksiu klausimą kita puse. Ar reikia mirti, gal verta gyventi amžinai? Kadangi dievų ant žemės nebeliko, tenka suprasti, kad žmonės mirtingi, nes taip susiklostė gamtoje. Tiesa, galima paminėti atskirus „nemirtingumo“ atvejus, pvz., amebos ar nemirtingos medūzos (Turritopsis dohrnii) bei kiti organizmai – bestuburės Bdelloid verpetės, kurios visos yra moteriškos lyties ir veisia dukteris – klonus.
Nors paprasti organizmai gyvena gana ilgai, bet mes kitokie. Pirma, mūsų kūnai – labai sudėtingos struktūros, antra – žmonės yra kolektyviniai gyvūnai. Pradėsiu nuo pirmosios dalies. Kas yra žmogaus kūnas dabartinė medicina (ir anatomija) nedaug težino. Vos ne kasmet atrandami nauji dalykai, organai ar net sistemos. Matyti, kad tai jau istorijų pabaiga, nereikia. Didžiausi neaiškumai kyla norint sužinoti, kaip veikia organizmo sistema, vidinių ir išorinių procesų visuma ar balansas. Dabar pagrindinė tema. Amžius. Pažiūrėkime į schemą:
Žmonija jau pasiekė etapą, kai šimtametis gali tapti norma. Tačiau man įdomus klausimas: kas yra senėjimas? Svarbu, kad vienareikšmiško atsakymo lyg ir nėra. Ne tik medikai, bet ir mokslininkai ne visuomet pasakys, kada organizmas pradeda senti. Sakykim toks faktas: raumenų masė mažėja po 1–2 proc. kasmet nuo 50 metų (kai kurių autorių nuomone, jau nuo 30 metų). Taigi, manoma, kad raumenų jėga mažėja po 1,5 proc. kasmet nuo 50 metų ir po 3 proc. kasmet nuo 60 metų. Senstant lėtųjų ir greitųjų skaidulų tipų mažėja, bet greitųjų mažėja sparčiau, taip pat vyksta raumenų skaidulų atrofija, II tipo skaidulų virtimas I tipo skaidulomis, bendrojo skaidulų skerspjūvio ploto padidėjimas I tipo skaidulų atžvilgiu. Seno žmogaus skaidulose maksimalus skaidulos sutrumpėjimo greitis gerokai mažesnis, ir tai sumažina raumens galią. Sakoma, jog tai liga, vadinama sarkopenija – amžiaus sukeltas raumenų masės ir jėgos sumažėjimas. Terminas kilo iš graikų kalbos – gr. sarx – mėsa, gr. penia – praradimas (https://www.geriatric.theclinics.com/article/S0749-0690(16)30071-4/fulltext). Tai apie raumenis. Dabar apie protą.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos docentas ir VUL Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojas neurologas Gintaras Kaubrys: „Visuomenė sensta, o senatvėje blogėja atmintis, orientacija, suvokimas. Blogėjanti atmintis gali būti pirmasis Alzhaimerio ligos požymis. Ji yra dažniausiai pasitaikantis silpnaprotystės (demencijos) tipas ir sudaro apie 60 proc. visų demencijos atvejų.“ https://www.sveikaszmogus.lt/Nervu_sistemos_ligos-4792-Senatvine_demencija_%E2%80%93_ar_tai_neisvengiama
Tai mes girdime dažniausiai, ir tai labiausiai gąsdina. Blaivus protas privalo paklausti – ar daug tokių atvejų? Galiu parinkti šimtus atvejų, kai žmonės užgęsta sveiko proto ir neblogos sveikatos, todėl leidžiu sau paklausti, kad gal tai ne visų likimas? Statistika gali ir nuliūdinti, ir paguosti. Tačiau ateities ja neparemsi.
Bandykim protauti, t.y., remtis moksliniais metodais. Taigi, cituoju: „Senatvės aspektu ypač svarbus DSM-5 yra Neurokognityvinių sutrikimų (Neu-rocognitive disorders) skyrius, aprėpiantis tokias nuo senėjimo neatsiejamas ligas, kaip Alzhaimerio, frontotemporalinės skilties degeneracinę, Lewy kūnelių, galvos smegenų kraujagyslines, Parkinsono, Huntingtono, priono ir kitas smegenų ligas. Žinoma, išvardytos ligos, nors jų raiškos senatvėje dažnis ir skaičiuojamas dešimtimis procentų, nėra baigtinis su senatve susijusių patologinių problemų skaičius. Senstant prasideda ne tik degeneraciniai procesai, bet silpsta ir neuroplastiškumas – nervų sistemos gebėjimas keisti nervinius ryšius (naikinti nebereikalingus ir formuoti naujus, stiprinti tampančius svarbiais). Dėl to nukenčia ne tik pažintinės (atminties, dėmesio, mąstymo, kalbinės, vaizduotės), bet ir integraliosios – vykdomosios funkcijos (veiklioji atmintis, emocinės ir motyvacinės sistemų savireguliacija, informacijos apdorojimo greitis). Silpnėja periferinės nervų sistemos grandys (regos, klausos, somatosensorikos, somatomotorikos), neuroendokrininės funkcijos (Patrick Hof ir Charles Mobbs, 2009; Deborah Attix ir Kathelin Welsh-Bohmer, 2006).“
Tai tik aprašymas. Dabar – kelios pastabos, kurios gali nustebinti: „Tačiau didžiulė žmogaus gyvenimo aplinkybių įvairovė labai stipriai modifikuoja tai, ką „numato“ genetinė raidos programa. Senatvė nėra savarankiškas, tuščioje erdvėje atsiradęs raidos etapas: tai ankstesnių raidos etapų tąsa. Būtina pabrėžti, kad tai ne paprasta, o viso ankstesniojo gyvenimo determinuota tąsa. Metaforiškai galima pasakyti taip: senatvė yra ne tik natūralus gyvenimo kelio etapas, bet ir ankstesniųjų etapų atspindys ir priklausinys.“
Lieka pateikti išvadą, svarbią ir įdomią: “Ligų (ypač chroniškų) išvengimas, sveika mityba ir sveika gyvensena atitolina senatvę, išsaugo didesnį pajėgumą vykdyti žmogui svarbias gyvenimo užduotis. Siūlome tokį užtęstą pajėgumą veikti ir visavertiškai gyventi vadinti teigiamu pajėgumo rezervu. Ankstyvas pajėgumo veikti ir savarankumo praradimas rodo pajėgumo rezervo stoką“. Citatos iš mokslinio straipsnio „ Senų žmonių funkcionavimo, senatvės ir senėjimo tyrimų gairės: biopsichosocialinio modelio prieiga“ . https://www.researchgate.net/publication/318741942_Senu_zmoniu_funkcionavimo_senatves_ir_senejimo_tyrimu_gaires_biopsichosocialinio_modelio_prieiga
Kaip sakoma minėtame straipsnyje, ne viską lemia genai. Genai paaiškina tik 25 procentus gyvenimo trukmės ir ilgaamžiškumo įvairovės. O net 75 procentus lemia fizinės ir socialinės aplinkos bei individo gyvensenos kaupiamasis poveikis.
Vadinasi, būtina suprasti, kad gydymas yra reikalinga, bet tai ne absoliuti laimingo senėjimo sąlyga ar aplinkybė. Jei tik gydytojai ir farmacininkai rūpinsis žmonijos senėjimu, ateityje geriausiu atveju galima gauti tik raminančių vaistų. Nesu pernelyg didelis gerontologijos specialistas, todėl paminėsiu tik vieną, jau žinomą ypatybę. Žmogaus pažintinio ir galvos smegenų funkcionavimo silpnėjimas senatvėje sąlygojamas tuo, kaip tos funkcijos buvo puoselėjamos brendimo ir brandos laikotarpiais. Mokyklinis ugdymasis ir vėlesnės studijos, aktyvi protinė veikla atitolina smegenų degeneracinių procesų pradžią ir sumažina jų greitį. Todėl senatve reikia pradėti rūpinti nuo pat mokyklinių laikų, nors ir labai keistai skamba. Jei asmuo nori ilgai išlikti protiškai sveiku, jis turi nuolatos versti veikti savo mąstymo mechanizmus, treniruoti smegenis. Tam tinka bet kurios meninės veiklos, todėl vaistai vaistais, o bendravimas ir kūrybinė veikla yra labiau naudingesni, nei gydomosios procedūros.
Galutine pastaba turėtų būti išvada apie lėšas ir kitus visuomenės išteklius, skirtus šios amžiaus grupės naudai. Ligoninės ar senelių namai jiems yra reikalingi. Bet ypatingai jiems reikia klubų, specialių renginių ir dėmesio iš visų visuomenės grupių: valstybinių, religinių, socialinių ir nevyriausybinių organizacijų. Profesionalių sportininkų iš jų nepadarysi, bet šimtamečių bėgimo čempionatas galėtų papuošti bet kurį save gerbiantį miestą.
Vytautas VALEVIČIUS
Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą