Lapkričio 16–22 dienomis, kurias Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė Pasauline supratimo apie antibiotikus savaite, nuvilnijo akcijų ir straipsnių banga apie augančią atsparių antibiotikams bakterijų grėsmę žmonijai. Pagrindinė priežastis, lemianti šių bakterijų atsiradimą ir plitimą – besaikis ir neatsakingas antibiotikų vartojimas. Įspėjamoji savaitė baigėsi, tačiau problema išlieka ir žmonių sąmoningumas turi būti nuolat žadinamas. Be to, esama ir kitų priežasčių, kurios prisideda prie atsparių antibiotikams bakterijų įsigalėjimo, apie kurias kalbama mažiau, tačiau jos taip pat neturėtų būti nustumtos į pakraštį. O jų – visas spektras: pradedant menko rankų higienos paisymu ir baigiant savarankišku naminių gyvulių gydymu antibiotikais, dažniausiai nelegaliai įsigytais turguje.
Tobulėjant antibiotikams tobulėja ir bakterijos
Sunku įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų pasaulis, jei nebūtų buvę atrasti antibiotikai, ir kokio lygio būtų mūsų medicina. Nuo 1928-ųjų, kai britų biologas ir farmakologas Alexanderis Flemingas atrado pirmąjį antibiotiką – peniciliną, dar nepraėjo nė šimtmetis, tačiau dėl šio atradimo medicina padarė stulbinamą šuolį, išgelbėdama gyvybes milijonams žmonių, kurie be antibiotikų mirę.
Antibiotikai – tai medžiagos, naikinančios bakterijas arba slopinančios jų dauginimąsi. Jie neveikia virusų ir grybelinių infekcijų, tačiau paprastam žmogui, ne medikui neretai tai sunkiai suvokiama, todėl antibiotikai nereta vartojami be reikalo. To pasekmės – ne tik norimo efekto nebuvimas, bet ir pažeista žarnyno mikrofloros pusiausvyra, kuri labai svarbi žmogaus organizmui pačiam dorojantis su „blogosiomis“ bakterijomis, taip pat antibiotikų veiksmingumo mažėjimas. Bakterijos yra labai „gudrios“, atsirandant naujiems „ginklams“ – antibiotikams, tobulėja ir jų prisitaikymas: randasi genas, lemiantis bakterijos atsparumą antibiotikams, kuris perduodamas kitoms, dar neatsparioms bakterijoms. Tačiau tą lemia ne tik besaikis antibiotikų vartojimas, tačiau ir gydymo kurso nutraukimas anksčiau laiko. Taip bakterijos tarsi „užsigrūdina“ ir įprasti antibiotikai jų gali nebeveikti. Be to, atspariąsias bakterijas mes galime perduoti ir savo artimiesiems bei kitiems, ypač menkesnio imuniteto žmonėms.
Visuotinai antibiotikai medicinoje buvo pradėti naudoti po Antrojo pasaulinio karo. Taigi realiai antibiotikų era dar trumpesnė ir, panašu, kad ji eina į pabaigą. Gali nutikti taip, kad teks vėl sugrįžti į laikus prieš 1928-uosius. Ar įmanoma tam užkirsti kelią?
Lietuva „pirmauja“ pagal antibiotikų suvartojimą ligoninėse
Oficialiais duomenimis Lietuvoje antibiotikų suvartojama tiek pat, kiek vidutiniškai Europoje, tačiau ypač daug jų skiriama ligoninėse – pagal tai esame antrieji Europos Sąjungoje. Pasirodo, čia Lietuvą lenkia tik Suomija, tačiau ji tokį didelį antibiotikų vartojimą pateisina tuo, jog į šį skaičių patenka ne tik ligoninės, bet ir globos namai. Taigi, atmetus antibiotikų vartojimą Suomijos globos namuose, Lietuva, ko gero, atsidurtų pirmoje vietoje. Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vadovės dr. Rolandos Valintėlienės svarstymu, tokia situacija Lietuvos ligoninėse galbūt yra ir dėl to, kad apskritai čia esama labai didelio lovų skaičiaus lyginant su kitomis šalimis. „PSO duomenimis, ne paslaptis ir tai, kad ligoninėse apie trečdalis antibiotikų vartojama neteisingai“, – dar vieną didelio antibiotikų kiekio suvartojimo Lietuvos ligoninėse priežastį bando įvardinti specialistė.
Lietuvos ligoninėse atsparių antibiotikams bakterijų daugėja. Kai kurių bakterijų rodikliai netgi gerokai viršija Europos Sąjungos vidurkį. Taigi Lietuvos ligoninėse perduodamos infekcijos pasižymi gan dideliu atsparumu antibiotikams. „Tiesa, sveikam žmogui, pavyzdžiui, atėjusiam aplankyti ligonio, šios bakterijos nėra tokios pavojingos, kadangi mūsų organizmas yra pasiruošęs gyventi bakterijų apsuptyje ir natūraliai su jomis sugyvena“, – ramina R. Valintėlienė. Tačiau priduria, kad ligoninėse esančių žmonių imunitetas dėl ligų ar chirurginių intervencijų, taip pat ilgai gulinčiųjų imunitetas yra silpnesnis. Taigi ligoniams atsparios antibiotikams bakterijos yra kur kas pavojingesnės nei sveikiems lankytojams. „Tačiau, be abejo, kur mes bebūtume, dalį bakterijų „parsinešame“, jomis keičiamės – tiek autobuse, tiek poliklinikoje, tiek kitur. O ligoninėse, kur daugiau silpnesnio imuniteto žmonių, atsparių antibiotikams bakterijų koncentracija, iš tikrųjų yra didesnė nei bet kur kitur – kad ir kokia tobula higiena joje būtų“, – sako specialistė.
Viena esminių bakterijų atsparumo priežasčių – nepakankama diagnostika
Pasak R. Valintėlienės, dar daugiau netikslingai antibiotikų skiriama ambulatorinėje grandyje. To priežastis, taip pat ir stacionaruose, – mažas diagnostikos naudojimas. „Gydytojas ne visada yra tikras, kokia tai infekcija, koks jos sukėlėjas, kam jis jautrus, todėl iš pradžių gydo vienu antibiotiku, jei tai nepadeda – kitu“, – teigia R. Valintėlienė.
„Kalbant apie ligonines, kur plinta antibiotikams atsparios bakterijos, svarbu ne tik diagnozuoti, jog žmogui yra infekcija, tačiau reikia žinoti ir sukėlėją bei jo jautrumą antibiotikams. Kadangi pacientui jau vieną parą pabuvus ligoninėje, jo mikroflora pasikeičia, jis įgyja bakterijų. Todėl nesaugu gydyti nenustačius infekcijos sukėlėjo“, – priduria visuomenės sveikatos specialistė.
Vis dėlto ambulatorinėje grandyje, kur ateina žmogus ne iš ligoninės, bet susirgęs visuomenėje, pasirodo, tokie tyrimai nėra kiekvienu atveju reikalingi. Tačiau, pasak R. Valintėlienės, kraujo tyrimas (C reaktyvaus baltymo nustatymas – CRB), padedantis atskirti, ar infekcija yra virusinės ar bakterinės kilmės, prieš skiriant antibiotikus turėtų būti atliekamas. Nors šis tyrimas turėtų būti atliekamas nemokamai, pasirodo, medikai taupydami lėšas, jį ne visada siūlo. „Tačiau pacientai apie tokį tyrimą turėtų žinoti ir paprašyti gydytojo jį atlikti“, – sako R. Valintėlienė.
Specialistės teigimu, jei pirminis gydymas neduoda efekto, prieš keičiant antibiotikus net ir gydantis ne ligoninėje, o poliklinikoje jau reikėtų atlikti ir konkretų ligos sukėlėją nustatantį tyrimą. Pavyzdžiui, jei sergama tonzilitu (angina), gali būti nuo tonzilių imamas pasėlis, jei šlapimo takų infekcija – atliekamas šlapimo tyrimas ir pan.
Pasak R. Valintėlienės, vis dėlto jei pacientui yra skiriamas antibiotikas, gydytojas turėtų jam paaiškinti, kodėl. Pasirodo, apie 90 proc. bronchitų yra virusinės kilmės, apie 50 proc. tonzilitų – taip pat. Taigi atitinkamai proporcingai turėtų būti ir skiriama antibiotikų šių ligų gydymui. „Tačiau gydytojas yra profesionalas, kuris žinodamas ligonio amžių, jo kitas ligas, gali priskirti jį rizikos grupei arba nepriskirti. Taigi nors apie 90 proc. bronchitų yra virusinės kilmės, bet pacientas rūko, dažnai serga bronchitais, lėtinėmis plaučių ligomis, jis patenka į tą 10 procentų ir gydytojas gali jam skirti antibiotikus. Tačiau gydytojas turi tai pacientui argumentuoti, o pastarasis prašyti atlikti kraujo tyrimą, padedantį atskirti, ar tai – bakterinė, ar virusinė infekcija“, – pataria visuomenės sveikatos specialistė.
Gydytojai patiria ir pacientų spaudimą skirti antibiotikų
Kaip dar vieną problemą, susijusią su piktnaudžiavimu antibiotikais ir atsparių jiems bakterijų atsiradimu, R. Valintėlienė įvardijo klaidingą žmonių įsitikinimą, ypač vyresnio amžiaus, kad antibiotikai jiems padės visais atvejais. Taigi gydytojams tokie pacientai daro savotišką spaudimą, o šie neretai jam pasiduoda ir išrašo receptą antibiotikui. 2013 m. Eurobarometro atliktos apklausos duomenimis, paaiškėjo, kad „Lietuvoje labai mažai žmonių žino, jog antibiotikai neveikia virusų, dėl to jie nepadės sergant peršalimu, gripu bei kitomis virusinėmis infekcijomis. Taigi pas gydytoją ateina karščiuojantis pacientas, jis prašo antibiotikų, tačiau diagnostika yra brangi bei atimanti laiko, todėl gydytojas neretai antibiotiką ir skiria“, – situaciją iliustruoja visuomenės sveikatos specialistė.
Pasak jos, Lietuvoje taip pat didelė problema yra ir antibiotikų skyrimas vaikams. Nors, anot specialistės, didžioji dalis vaikų ligų yra virusinės kilmės, gydytojai neretai jiems skiria antibiotikus. „Tačiau ši situacija labai varijuoja tarp atskirų apskričių bei pirminių sveikatos priežiūros centrų. Galbūt vienas tą lemiančių veiksnių yra skirtingos medikų žinios“, – svarsto R. Valintėlienė.
Tačiau ji perspėja apie kitą kraštutinumą ir blogybę – vengimą vartoti antibiotikus, kai jų tikrai reikia. „Kai kurios mamos netgi giriasi, jog gydytojas jų vaikui išrašė antibiotikų, tačiau šios jam jų neduos. Tai rodo ir dialogo su gydytoju nebuvimą. Jei mama nežino, kodėl jos vaikui paskyrė antibiotiką, ji tą turėtų su gydytoju išsiaiškinti. Neduoti vaikui skirto antibiotiko yra labai drąsu, nes esama tam tikrų ligų, kurios kelia riziką ne tik vaiko sveikatai, bet net ir gyvybei“, – pabrėžia R. Valintėlienė.
Ar reabilituosime paprastą peniciliną?
Dar viena problema, kalbant apie atsparių antibiotikams bakterijų plitimą, pasak R. Valintėlienės, paties antibiotiko pasirinkimas. „Skirtingi antibiotikai daro skirtingą poveikį atsparių bakterijų selekcijai. Kuo platesnio veikimo spektro antibiotikas, tuo didesnę žmogaus mikrofloros dalį jis paveikia ir tuo lieka didesnis spektras atsparių bakterijų, – aiškina specialistė. – Kodėl švedai siekia, kad 80 procentų visų kvėpavimo ligoms gydyti skiriamų antibiotikų sudarytų paprastas penicilinas, kuris Lietuvoje iš esmės visiškai neskiriamas? Pas mus jis sudaro tik apie 4 procentus visų skiriamų antibiotikų. Galbūt taip yra todėl, kad jis tiesiog „nemodernus“, nereklamuojamas, tačiau jis tebėra veiksmingas. Galbūt jį nepatogu dozuoti – reikia vartoti 4 kartus per parą, tačiau pagal žalingą poveikį žmogui ir visuomenei turint omenyje atsparias bakterijas, jis yra puikus vaistas.“ Specialistės teigimu, plataus spektro antibiotikai, kurie intensyviai reklamuojami, yra taip pat viena ydų tiek ligoninėse, tiek pirminėje sveikatos apsaugos grandyje. Nors iš tiesų labai patogu, kai per dieną pakanka išgerti vieną tabletę ir vaistą reikia gerti tik porą dienų. „Tačiau tokio vaisto poveikis išlieka dar iki šešių mėnesių, t.y, mūsų žarnyno mikroflora tokį laiką patirs disbalansą. Tačiau prieš tokią galingą reklamą nelabai ką padarysi. Taigi dar viena žinutė visuomenei būtų: nebūtina orientuotis vien į naujus vaistus“, – tikina .Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vadovė dr. R. Valintėlienė.
„Jau prieš dešimtį metų, kai bakterijų atsparumas pradėjo augti, pradėta kalbėti ar mes negrįšime į ikikarinį laikotarpį, kai nebuvo antibiotikų ir su infekcijomis buvo bandoma kovoti kitomis priemonėmis“, – pasakoja specialistė. – Kalbant apie bakterijų atsparumą – kadangi naujų antibiotikų nelabai pavyksta atrasti, tiek Europos Komisija, tiek Pasaulinė sveikatos organizacija kelia klausimus apie senųjų vaistų naudojimą ir grąžinimą į rinką kaip išsigelbėjimą kovojant su bakterijų atsparumu“. Pasirodo, nuo 1970-ųjų buvo atrastos tik 3 ar 4 naujos antibiotikų grupės, o visa kita buvo padaryta iki to laiko. „Tad sukurti naują antibiotiką, kuris žudytų bakterijas, tačiau drauge ir nekenktų žmogui, labai sunku. Taigi arba teks išsiversti su senaisiais antibiotikais, arba apsieiti be jokių“, – sudėtingą padėtį komentuoja specialistė. Žinoma, taip pat ieškoma ne tik naujų antibiotikų, bet medžiagų, veikiančių bakterijas, alternatyvių jiems.
Tolerancija sergantiems darbovietėje ar ugdymo įstaigose per didelė
Kita vertus, kalbant apie antibiotikų vartojimo mažinimą, taip pat ir jiems atsparių bakterijų plitimą, pasak R. Valintėlienės, labai svarbu apskritai mažinti sergamumą. „Jei mes mažiau sirgsime infekcinėmis ligomis, mums rečiau reikės ir antibiotikų. Ir tą lemia ne tik skiepai, bet ir elementari higiena.“ Specialistė akcentavo perpildytų vaikų darželių bei į juos atvedamų sergančių vaikų problemą, taip pat panašią situaciją mokyklose ir darbovietėse, kai čia atėję sergantys žmonės užkrečia vieni kitus. „Mūsų tolerancija sergantiems darbovietėje, darželyje, mokykloje yra per didelė. Yra atlikti tyrimai, kad tose šalyse, kur žmogus gali neiti į darbą pirmąją ligos dieną, apie tai pranešęs darbdaviui, jog serga, antibiotikų vartojimui tai turi įtakos.“ Taigi, pasak R. Valintėlienės, būtų idealu, jei susirgus paprastu „peršalimu“ žmogui nereikėtų pulti į polikliniką nedarbingumo lapelio, o jis galėtų bent dieną ar dvi likti namuose. „Juk paprastai reikia 2 dienų, kad išryškėtų, ar tai virusinė, ar bakterinė infekcija. Taigi jei žmogus ateina pas gydytoją tos dienos ar dviejų neišlaukęs, antibiotikų skyrimas yra dažnesnis. Vadinasi, netgi nedarbingumo lapelių išdavimo sistema taip pat atsiliepia antibiotikų vartojimo mastams, o savo ruožtu, ir atsparių bakterijų daugėjimui“, – aiškina specialistė.
Gydyti ar negydyti tuberkulioze sergančius neatsakingus asmenis?
Antibiotikams atsparios bakterijos atsiranda ir plinta ne tik dėl per didelio ir netikslingo antibiotikų vartojimo, bet ir dėl to, kad esama žmonių, kurie juos vartoja nereguliariai, nepakankamomis dozėmis arba nebaigia viso gydymo kurso. Ši problema ypač opi kalbant apie atsparios formos tuberkuliozės paplitimą Lietuvoje. Pasirodo, me čia taip pat vieni „pirmaujančių“ Europos Sąjungoje. Pasak R. Valintėlienės, gydant tuberkuliozę labai svarbu paisyti visų vaistų vartojimo nurodymų. „Tačiau šios ligos gydymas yra labai ilgas bei sudėtingas, ypač jei nustatyta atspari tuberkuliozės forma, be to šie vaistai turi toksinį poveikį, sukeliantį nemalonius šalutinius reiškinius, tad net atsakingiems žmonėms sunku su tuberkulioze kovoti, jiems reikalinga parama iš šalies, priminimas, nes mintis nutraukti gydymo kursą kyla labai dažnai“, – sako R. Valintėlienė. Tačiau, anot jos, ne paslaptis, kad Lietuvoje tuberkulioze dažniausiai serga asocialūs žmonės, kurie nutraukdami gydymą kelia didelę riziką visuomenei. Dėl to kartais kyla diskusijos, ar apskritai verta pradėti gydymą tokiems žmonėms, ypač jei tuberkuliozė nėra atsparios formos, kuri nėra tokios pavojingos aplinkiniams, nes jei neatspariosios tuberkuliozės gydymas bus nutrauktas, paprastos bakterijos taps atspariomis ir tada kels kur kas didesnį pavojų visuomenei. Dėl tos pačios priežasties taip pat vis pasigirsta kalbų apie priverstinį tuberkuliozės gydymą.
„Esama ir kitų panašaus pobūdžio ligų, todėl mes turime neprarasti budrumo ir laikytis higienos. Plauti rankas, ypač važiavus visuomeniniu transportu, jomis neliesti veido“, – pataria visuomenės sveikatos specialistė.
Medikų rankų higienos įgūdžiai taip pat dar per menki
Ligų sukėlėjus, taip pat ir antibiotikams atsparias bakterijas gali ligoniams pernešti ir gydytojai, jei jie prieš kiekvieno ligonio apžiūrą, apžiūrėję ankstesnį pacientą, nedezinfekuoja savo rankų. Pasak R. Valintėlienės, remiantis higienos norma, gydytojai tą privalėtų daryti. „Deja, mūsų medikams šių įgūdžių dar trūksta. Remiantis Lietuvos ligoninių duomenimis, pagal rankų antiseptiko suvartojimą mes esame tarp mažiausiai jo sunaudojančių šalių. Netgi ligoninėse, jau nekalbant apie ambulatorinę grandį“, – padėtį vertina specialistė. Pasirodo, laikantis higienos normatyvų, medikai darbo metu neturėtų nešioti ir žiedų, kadangi jie trukdo dezinfekuoti rankas, po jais kaupiasi mikroorganizmai, taip pat ir atsparios antibiotikams bakterijos, kurios gali pakenkti ne tik pacientui, bet medikas jų gali parsinešti ir į savo namus. „Mes bandome apie tai kalbėti medikams. Rankų higienos įgūdžiai tarp jų šiek tiek gerėja, tačiau iš tiesų čia esama dar daug problemų, – sako R. Valintėlienė. – Kitas dalykas, mes dar neišdrįstame paprašyti mediko, kad jis dezinfekuotųsi rankas prieš pradėdamas apžiūrą, tačiau reikėtų tą išdrįsti jei ne dėl savęs, tai bent dėl savo vaiko.“
Saviveiklinis gydymas antibiotikais praktikuojamas ir veterinarijoje
Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) teigimu, per maistą ir tiesioginį sąlytį su gyvūnais, atsparumas antibiotikams gali išplisti nuo gyvūnų – žmonėms. Todėl VMVT kasmet atlieka antimikrobinių medžiagų stebėsenos programą mėsoje, piene ir kiaušiniuose. Mėginiai tyrimams imami smulkiuose ir stambiuose ūkiuose, tikrinama, ar gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose nėra neleistinų medžiagų likučių. VMVT taip pat organizuoja įvairius renginius veterinarijos gydytojams ir ūkininkams, vykdo švietėjišką veiklą antimikrobinio rezistentiškumo klausimais.
Lietuvoje antibiotikai gyvuliams parduodami tik su gydytojo veterinaro receptu veterinarinėse vaistinėse. VMVT duomenimis, Lietuvos veterinarijos ir žemės ūkio sektoriuose jau daug metų pastebimas antimikrobinių medžiagų pardavimų mažėjimas. Lyginant su bendru Europos Sąjungos valstybių vidurkiu Lietuvoje šių preparatų sunaudojama 73 proc. mažiau, vadinasi ir kenksmingų medžiagų likučių maisto produktuose atsiradimo galimybė ar atsparumo šių medžiagų poveikiui pasireiškimo galimybė yra mažesnė.
Tačiau Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vadovė dr. Rolanda Valintėlienė įspėja, kad vis dėlto Lietuvoje tebeegzistuoja praktika turguje pirkti nelegaliai pardavinėjamus antibiotikus ir jais gydyti savo naminius gyvulius. Vėliau kai tų gyvulių produktai yra valgomi, žmonės gauna ne tik antibiotikų likutį, tačiau plinta ir atsparios bakterijos. Specialistė šį reiškinį traktuoja kaip gan rimtą problemą, į kurią reikėtų pažvelgti atidžiau.
JURGA ŽIUGŽDIENĖ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą