Esame įpratę nuolat skatinti vaikus mokytis, tobulėti ir net ikimokyklinio amžiaus vaikų tėveliai kaip įmanydami stengiasi suteikti jiems kuo daugiau žinių. Neretai pirmokai ateina jau mokėdami skaityti ir rašyti, tad pirmaisiais metais tiesiog nuobodžiauja.
Pradinės mokyklos mokytoja Emily Kaplan tinklalapiui Washingtonpost.com pasakoja apie tai, ar intensyvus vaikų ugdymas išties atsiperka.
Sėkmė ankstyvose klasėse
Daugelis mokyklų yra tiesiog apsėstos sėkmės siekimu, o aukščiausi mokinių egzaminų įvertinimai prilyginami mokyklos prestižui. Nors pažymiai tikrai nėra menkavertis dalykas, jie neatskleidžia visko, kas svarbiausia.
Nors griežtų taisyklių ir intensyvaus mokymosi skatinimo mokyklose besimokantys mokiniai anksčiau pasiekti tam tikrą žinių ir išsilavinimo lygį nei tie, kurie mokosi ten, kur kiek daugiau laisvės, kūrybiškumo ir žaidimų, galutinis rezultatas yra ne toks, kokio galima būtų tikėtis. Tokie vaikai nebūtinai tampa sėkmingesni vyresnėse klasėse ar baigę mokyklą.
Paauglystės kovos
Tyrimai rodo, kad tie vaikai, kurie jau priešmokykliniame amžiuje buvo nuolat skatinami mokytis, tobulėti ir siekti ilgalaikių tikslų, tokių kaip sėkmė ir tobulumas, sulaukę paauglystės laikotarpio neretai susiduria su mokymosi problemomis ir žemais pažymiais.
Kyla klausimas, kodėl vaikai, išmokę skaityti anksčiau nei jų bendraamžiai, vėliau nėra tokie sėkmingi, kaip iš jų buvo tikimąsi.
Kaplan kelia hipotezę, kad skiriant tiek daug dėmesio vaikų akademiniam išsilavinimui, pamirštamas jų socialinis-emocinis lavinimas. Jos nuomone, vaikai, bent jau tam tikro amžiaus, turėtų kur kas daugiau laiko skirti veikloms, kurios atitinka jų raidą: mokymasis susirasti draugų, menas, eksperimentavimas, aplinkos tyrinėjimas bei savo interesų ir identiteto pažinimas.
Veikla pagal vaiko amžių
Įsitikinimas, kad vaikas visko turi išmokti „anksčiau, greičiau ir giliau“, pritaikytas mokymosi proceso metu, dažnai duoda neigiamas pasekmes.
Spaudimas išmokti tai, ką vaikas įgis anksčiau ar vėliau, tuo pačiu apribojant kitas jo amžiui tinkamas veiklas, yra tarsi „trumparegystė“. Kaplan teigia, kad daugelis pedagogų ir net gi tėvų pamiršta vieną paprastą dalyką – tai, kad jūsų vaikas išmoks skaityti būdamas septynerių, nereiškia, kad jis bus prastesnis už tą, kuris skaityti mokėjo sulaukęs vos ketverių.
Vaikai, kuriems leidžiama džiaugtis vaikyste ir visais jos atradimais, užauga kur kas sėkmingesni.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą