Beveik niekas nežino, kad vienas iš mokslininkų ir gydytojų, daugiausia prisidėjusių prie moteriškų hormoninių kontraceptinių tablečių kūrimo, buvo daktaras Johnas Rockas, uolus praktikuojantis katalikas. Kaip ir bendradarbiams, jam atrodė labai neteisinga, kad seksualinio gyvenimo padariniai tokie skirtingi vyrams ir moterims: praktiškai, dėl to, kad niekaip negalima pasidalyti paties nėštumo, gimdymo, žindymo, kurie gali smarkiai sujaukti moters gyvenimo ar karjeros planus, bet taip pat ir socialiai, dėl to, jog tuometinėje visuomenėje taip stipriai galiojo dvigubi standartai, kad netikėtai pastojusios ypač netekėjusios moterys būdavo taip žiauriai smerkiamos ir atstumiamos, nors vyrams net ir tikras seksualinis palaidumas galėdavo būti šaunumo ir vyriškumo įrodymas.
1968 m. paskelbtoje enciklikoje Humanae vitae popiežius Paulius VI nusprendė, kad hormoninė kontracepcija katalikams nėra priimtina. Daktaras Rockas tuo labai nusivylė ir gyvenimo pabaigoje netgi pasitraukė iš Bažnyčios. Kadangi kaip tik šią vasarą minėjome Humanae vitae penkiasdešimtmetį, buvo progos dar kartą įsitikinti, kad Pauliui VI tai irgi nebuvo lengvas sprendimas, ir nemažai katalikų juo toliau abejojo net ir po enciklikos pasirodymo.
Kita vertus, atjaučiant daktaro Rocko nusivylimą savo Bažnyčia ir Pauliui VI kliuvusią ginčų ir priekaištų laviną, negalima nepastebėti, kad moterų padėtis visuomenėje ir šeimoje, ne tik platesnės Vakarų kultūros, bet ir pačios Bažnyčios požiūris į moteris apskritai ir į seksualinio gyvenimo padarinius joms konkrečiai – pavyzdžiui, į vienišas motinas – labai smarkiai pasikeitė. Būtų galima išvardyti daug veiksnių, kurie prie to prisidėjo, bet rimtai žvelgiant į XX a. socialinę istoriją, sunku nematyti, kad kontraceptinės tabletės turėjo didelės įtakos daug įvairesniems kultūros veiksniams negu vien medicina ar seksualinis gyvenimas.
Nėra tokio dalyko, kaip katalikiškos politinės, visuomeninės ir net kultūrinės pažiūros.
Šią istoriją pasakoju ne tam, kad pasisakyčiau „už“ ar „prieš“ Humanae vitae. Bet kaip tik todėl, kad klausimas toks jautrus ir iki šiol įnirtingai diskutuojamas, ši istorija man atrodo puikus pavyzdys to, apie ką Lietuvoje labai retai kalbame, o kartais atrodo, kad ir apskritai gerai nesuprantame. Katalikai gali – ir netgi turi – nesutarti dėl to, ką žemiškais klausimais laikyti siektinu gėriu ir kokiomis priemonėmis jo pasiekti. Nėra tokio dalyko, kaip katalikiškos politinės, visuomeninės ir net kultūrinės pažiūros. Kai kokia nors pozicija konkrečiu žemišku klausimu pateikiama kaip vienintelė „katalikiška“, tai beveik visada yra manipuliacija ir galios troškimas.
Bet kaip tuomet Bažnyčios vienybė? Argi gražu katalikams peštis tarpusavyje? Man atrodo, atsakymas tas, kad vieni kitus vadiname broliais ir seserimis. Tas, kas turi brolių ar seserų – arba, dar geriau, kas augina brolius ir seseris – puikiai žino, koks naivus yra tas šventas paveiksliukas, kuriame jie, susiėmę už rankučių, pamaldžiai kalba „Tėve mūsų“. Dažniausiai kalbėdami „Tėve mūsų“, broliai ir seserys paslapčia žnaibosi ar bent jau kutenasi. Visą kitą laiką jie pešioja vieni kitiems plaukus, kandžiojasi, atiminėja žaislus ir skundžia vieni kitus mamai ir tėtei. Taip jie elgiasi ne todėl, kad būtų priešai ar vieni kitų nekęstų. Priešingai, taip jie elgiasi todėl, kad vieni kitus myli. Broliais ir seserimis nereikia tapti, jais esame savaime, be jokių savo nuopelnų ar pastangų. Bet taip pat neįmanoma nustoti būti broliais ir seserimis už jokias pražangas ar skriaudas. Todėl taip ramu muštis ir prasivardžiuoti išgalvotais keiksmažodžiais.
Ir tik jau nesakykite, kad suaugusieji taip nedaro. Kai katalikai prasivardžiuoja „liberastais“ ar „propatrijonimis“, jie lygiai taip pat nesusimąstydami, savaime yra visiškai tikri, kad negali sugriauti savo vienybės, nes jos negalėtų ir sukurti. Broliais ir seserimis ne mes pasidarome, o mūsų Tėvas mus padaro. Todėl nesutarti netgi dėl to, kas mums, mažučiams, atrodo svarbūs ir patys svarbiausi žemiškojo gyvenimo reikalai, yra visiškai saugu. O jei pažiūrėtume į Bažnyčios istoriją, pamatytume, kad kandžiojimasis ir žnaibymasis iš tikrųjų dažnai yra geriausias, o gal net vienintelis būdas vis geriau suprasti savo Tėvo Apreiškimą ir vis labiau juo gyventi.
Aišku, būtų gražu nors per Kūčias visiems susėsti prie bendro stalo taip, kad niekas neišlietų ant baltos staltiesės spanguolių kisieliaus ir nesimėtytų kūčiukais, nes dar netyčia niekuo dėtai močiutei į kaktą pataikys. Bet net jeigu truputį apsispardysime po stalu, plotkeles vis tiek laužysime visi, ir bus aišku, kad visiems šventė.
Informacijos šaltinis: http://www.bernardinai.lt
Palikti komentarą