Mažyliai pirmos klasės laukia su dideliu noru ir nekantrumu. Tėveliams vaiko perėjimas iš vienos ugdymo pakopos, darželio, į kitą – mokyklą – neretai sukelia daug streso. Savo vaikuose mes matome savo pačių neišsipildžiusias viltis ir mažam žmogui užkraunama didžiulė atsakomybė. Jis turi būti gudriausias, skaityti knygas, skaičiuoti iki tūkstančio ar daugiau… Ypač, jeigu mamos išgirsta iš draugių, kad jų sūnus ar duktė jau savarankiškai skaito, o jos atžala nelabai domisi knygomis ir pažįsta tik keletą raidžių, tada namuose visa šeima pajungiama mokyti būsimą pirmokėlį skaityti ir skaičiuoti. Būsimasis pirmokėlis po tokių mokslų ir į mokyklą eiti nebenori…
Kaip padėti vaikui pasiruošti mokyklai, kad streso visiems būtų kuo mažiau?
Džiugu, kad kasmet į pirmą klasę ateina vis daugiau pirmokėlių, kurie pažįsta raides, skiemenuoja ar net skaito knygas. Jeigu vaikas pats domisi knygomis, tai tą jo norą būtinai reikia išnaudoti ir jį skatinti, tačiau prievartos čia neturėtų būti. Iš nemažos darbo praktikos galiu pasakyti, kad yra buvę įvairiausių atvejų: Donatas pirmą klasę pradėjo lankyti mokėdamas gana gerai skaityti, tačiau knygos jo nedomino ir skaitymo įgūdžiai, kad ir kaip stengėmės, netobulėjo. Kitas berniukas Rokas, atėjo į pirmą klasę pažindamas tik keletą spausdintinių didžiųjų raidžių. Tačiau jo noras mokytis, buvo toks didelis, kad nugalėjo viską – jis išmoko skaityti ir po keleto mėnesių skaitė neblogiau už Donatą, o dar vėliau savo pasiekimais jis aplenkė daugelį klasės vaikų.
Neatgrasykim vaikų nuo mokyklos, kišdami ,,mokslą“ per prievartą, kai vaikas dar nerodo noro. Tegul jis žaidžia. Stenkimės, kad motyvacija eiti į pirmą klasę, mokytis, būti suaugusiu, išliktų kuo ilgiau.
Kas sunkiausia mokykloje dabartiniam pirmokui?
Apsirengti, susitvarkyti savo daiktus.
Didžioji dalis pirmokėlių ateina į mokyklą nemokėdami užsirišti batraiščių, užsisagstyti sagų. Nemoka iš kuprinės išsiimti reikalingų daiktų. Tokie vaikai patiria daug sunkumų kai reikia persirengti kūno kultūros pamokoms, apsirengti einant į lauką.
Tėveliai turėtų išmokyti būsimą pirmoką susitvarkyti savo rūbus, apsiauti, užsirišti batus, užsisagstyti sagas. Mamai daug greičiau pačiai vaiką aprengti, sudėti daiktus, tačiau nepatingėkite tam skirti laiko. Pažaiskite su vaiku, kas greičiau (gražiau, tvirčiau) suvarstys batuką, kas pirmas susagstys sagas ar pan. Taip lavinsite vaiko pirštukus, vėliau jam bus daug lengviau laikyti parkerį, seksis dailiau rašyti.
Susikaupti, bent trumpam išlaikyti dėmesį.
Jeigu prieš keletą metų vos ne visą pamokos laiką mokytojas galėjo sudominti vaikus skaitydamas pasaką (o jeigu pasaką sekdavai vaikai net ,,išsižioję“ klausydavosi), tai dabar vis sunkiau
sutelkti juos bet kokiai sudėtingesnei, dėmesio reikalaujančiai veiklai. Kai kurie vaikai neišlaiko dėmesio ilgiau kaip 3 minutes ir viskas jiems atsibosta. Dirbant kolektyve, tokie vaikai trukdo kitiems.
Tėveliai turėtų pamokyti, kad darbą reikia užbaigti: pradėjai spalvinti paveikslėlį, visiškai nuspalvink nors vieną veikėją, tada imkis kito darbo. Ėmei rašyti – parašyk bent eilutę.
Atsirinkti iš gausybės priemonių.
Pirmokėlis ant suolo išsikrauna net porą penalų, dar dėžę flomasterių ir nebežino, kuriais naudotis. Tuoj sužiūra ir kiti vaikai. Priemonės pradeda byrėti, kristi… Susikaupti pamokai jau nebegalima.
Kiekvienai pamokai užtenka turėti vieną pieštukinę, kurioje telpa parkeris, 3-4 flomasteriai, pieštukas, liniuotė. O visos kitos priemonės bus naudojamos dailės pamokose. Jeigu reikės daugiau priemonių, mokytoja iš anksto įspės.
Visi tėveliai (patikėkit, ir mokytojai) nori, kad vaikui mokykloje būtų gera. Pamokose jau nereikia visą laiką sėdėti suole ir rašyti ar skaityti. Pamokose yra daug žaidybinių situacijų, tačiau nereikia vaiko nuteikti, kad mokykla vien tik žaidimai – jis nusivils, nes taip nėra. Mokymasis yra ir darbas. Pamokoje, kaip ir darbe, kartais reikia padaryti tai, ko nelabai norisi. Pirmokėliai labai nori būti suaugę, tai ir skatinkime tą jų norą. Mokykime po truputį prisiimti atsakomybę: susidėti daiktus, prisiminti, kokių priemonių reikės sekančią dieną, pasitikrinti, ar visos priemonės tvarkingos, gal reikia padrožti pieštuką ar pan… Nepulkime kaltinti, kad pamiršo, bet priminkime ,,Tu jau didelis, kitą kartą prisimink. Mama negali visko sudėti ir patikrinti“.
Dabar ypač dažnai kalbame apie patyčias. Jau namuose reikėtų aiškinti, kas yra tik pajuokavimas, o kas ne. Klasėje paklausus vaikų, ar iš tavęs tyčiojai? Didžioji dalis atsakys teigiamai. Paklausus, ar Tu tyčiojiesi iš kitų? Beveik visi atsakymai – ne. Tada kyla klausimas: tai kas tyčiojasi?
Vaikai yra labai pastabūs. Kartais mes, suaugusieji, visiškai to nenorėdami, sukuriame situacijas, kad iš mūsų vaikų kiti pasityčioja. Pavyzdžiui. Nupirko mama sūnui marškinėlius su blizgančiu užsienietišku užrašu. Pati nepaskaitė ar nesuprato, kas ten parašyta, o vaikai tuoj juokiasi ir vadina ,,mergaite“. Nereikia pirmokėlio lydėti į klasę, nurengti, išimti iš kuprinės knygų, sudėti ant suolo. Jūs taip sukuriate sąlygas, kad iš Jūsų vaiko pradės kiti juoktis.
Kuo dažniau kalbėkitės su vaiku, tarkitės su juo, kartu pirkite kuprinę, kitas mokyklai reikalingas priemones. Tegul išsirenka pats.
Rodykite asmeninį pavyzdį. Pradinių klasių mokytojai galėtų pasakyti, ar Jūsų šeima rūšiuoja atliekas, koks Jūsų požiūris į naminius (valkataujančius) gyvūnėlius ir pan. Tad jeigu norite, kad Jūsų vaikas domėtųsi knygomis, skaitykite jas patys (ir nereikia atsikalbinėti, kad viską perskaitote internete). Kuo dažniau vaikas matys Jus su knyga, žurnalu, laikraščiu rankose, tuo didesnė tikimybė, kad ir pats ims į rankas knygą.
O jeigu norite, kad Jūsų vaikas būtų laimingas, mylėkite jį tokį, koks yra ir padėkite jam augti. Pasitikėkite mokytoju, tarkitės, diskutuokite. Kai visi trys (mokinys, tėveliai ir mokytojas) priimsime bendrus sprendimus, stresų visiems bus mažiau.
Informacinio švietimo projekto www.vaikodiena.lt informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško www.vaikodiena.lt sutikimo draudžiama.
Palikti komentarą