Žemdirbiai seniai laukia dienos, kai valstybinis viešojo maitinimo sektorius – nuo vaikų darželių iki kareivinių, socialinės globos įstaigų ir ligoninių – valgį pradės virti iš lietuviškų produktų. Neblėsta viltis, kad pirmiausia pavyks pralaužti ledus į vaikų darželius, kurių skaičius artėja prie tūkstančio, ir bendrojo lavinimo mokyklas – jų turime per 1,2 tūkst.
Dėl maitinimo organizavimo problemų ietys laužomos jau ne pirmus metus, tačiau iš esmės niekas nesikeičia. Baigiantis metams visi, kam rūpi vaikų maitinimas, nusprendė suremti pečius. Premjero potvarkiu pradžiai bus sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė. Šiandien tuščia spėlioti, kokio galima tikėtis rezultato, nes ir dabar akivaizdu, kad nuomonės daug kur išsiskiria.
Aplink stalą – septynios auklės
Maitinimo paslaugą vaikų darželiuose ir bendrojo lavinimo mokyklose organizuoja savivaldybės. Nemokamą maitinimą jos administruoja ir savo teritorijoje įsteigtose nevalstybinėse mokyklose. Mitybos kokybė priklauso nuo daugelio valstybinių institucijų.
Paslauga organizuojama per Viešųjų pirkimų tarnybą (būtent čia prasideda nesklandumai). Vaikų mityba, kuri yra pamatinė sveikatos sąlyga, rūpi Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM), Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT), kuri nuo šių metų liepos derina ugdymo įstaigų valgiaraščius. Atsakomybės dėl augančios kartos mitybos nesikrato Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). O štai pačios mokyklos neturi galimybės tiekiamo maisto kontroliuoti, ir pačios dažnai neturi kasos aparatų. Prie sveikos mitybos įgūdžių formavimo prisideda ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), įgyvendinanti nemokamų pieno produktų, vaisių ir daržovių tiekimo programas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) rūpinasi, kad būtų sotūs vaikai iš nepasiturinčių šeimų.
Tėvai taip pat nenori likti už borto, kai kalbama apie vaikų maitinimą švietimo įstaigose. Beveik visi vienbalsiai sutinka, kad dabartinė padėtis nėra gera.
Nesklandumai nuo viešųjų pirkimų
Daugiau nei 64 mln. Lt – tiek valstybės biudžeto lėšų, skirtų socialinei paramai mokiniams – nemokamam maitinimui – pernai panaudojo šalies savivaldybės. Pasigilinus, kaip naudojamos šios lėšos, Valstybės kontrolė pripažino: daugiausia trūkumų – viešųjų pirkimų srityje. Kai pirkimai centralizuoti, nustatomi tokie reikalavimai, kad konkurse gali dalyvauti tik stambios įmonės. Už borto lieka mažesni tiekėjai bei ūkinininkai, kurie galėtų tiekti atskiras produktų grupes (daržoves, mėsą, pieno produktus) ar teikti mažesnės apimties paslaugas – pvz., aprūpinti seniūnijos ar rajono švietimo įstaigas. Auditorių įsitikinimu, mažesnės apimties sutartys būtų naudingos – atsirastų daugiau pasiūlymų, savivaldybės įsigytų labiausiai vaikų poreikius atitinkančių maisto produktų ir paslaugų.
Švietimo įstaigų pirkimų procedūros neretai grynai formalios, siekiant sudaryti sutartį su jau esamu tiekėju. Tuo išsiskyrė Vilniaus miesto savivaldybės 115 ikimokyklinių švietimo įstaigų viešieji pirkimai, kurie pernai atlikti skubos tvarka, apklausiant vienintelį jau žinomą tiekėją.
Auditoriai turi priekaištų dėl pirkimo dokumentų parengimo – neaiškiai ir netiksliai aprašomos perkamos paslaugos, parengiamos abstrakčios techninės specifikacijos. Kai nėra maisto produktų ir maitinimo paslaugų kokybės reikalavimų, tiekėjai gali tiekti savo nuožiūra.
Kita vertus, pasigendama tiekėjų veiklos kontrolės. Daugelis savivaldybių nesinaudoja teise inicijuoti tiekiamų maisto produktų ar pagamintų patiekalų kokybės patikrinimus, nepateikia pretenzijų. O pasitaiko, kad į mokyklą atvežami kotletai sveria ne 100 g, bet 80 g, sviesto gabalėliai – ne 50, bet 30 g. Gramas prie gramo, žiūrėk, jau ir kilogramas susitaupo…
Stinga aiškios pozicijos
VMVT direktoriaus pavaduotoja Daiva Švelnienė į problemą mėgina žvelgti iš esmės: aiškios pozicijos nėra valstybės lygmeniu. Ji kviečia visus iš naujo pažvelgti į vaikų maitinimo organizavimą ir kontrolę.
Viešųjų pirkimų įstatyme turėtų atsirasti pataisa, kad nepatikimos įmonės negali dalyvauti konkursuose, o patekus į nepatikimų įmonių sąrašą sutartis nutraukiama. Maisto produktų, žaliavų kokybės reikalavimus būtina aiškiai reglamentuoti. Savivaldybės viešuosius pirkimus turėtų organizuoti per centrinę perkančiąją organizaciją. VMVT, kontroliuodama tiekiamų produktų ir patiekalų saugą bei kokybę (tikrinimuose gali dalyvauti tėvų komiteto atstovai), 2016 m. planuoja į viešojo maitinimo įstaigų reitingavimo schemą įtraukti vaikų ugdymo įstaigoms maitinimo paslaugas teikiančias įmones.
Linkėjimas ŽŪM – aktyvinti ugdymo įstaigas dalyvauti programose „Pienas vaikams“, „Vaisiai ir daržovės“, skatinti vartoti liesesnius ir mažiau cukraus turinčius produktus, o vaisiai ir daržovės turėtų būti 80 proc. vietinės kilmės. ŠMM turėtų ugdyti mitybos kultūrą, numatyti vaikų švietimo programas visose amžiaus grupėse. SAM – suformuluoti aiškesnius ir konkretesnius reikalavimus maisto produktams, žaliavoms, patiekalams, valgiaraščiams. SADM siūloma numatyti galimybę socialiai remiamiems vaikams patiems rinktis patiekalus.
Paprasčiau ir… skaniau
VMVT pasisako už vaikų maitinimo reikalavimų supaprastinimą. Šiuo metu valgiaraščiai sudaromi pagal 1999 m. rekomendacijas, atsižvelgiant į produktų mitybinę vertę bei kaloringumą, ir privalomai derinami su tarnybos specialistais. Valgiaraščių derinimo daugelyje ES šalių nėra. Pvz., Latvijoje patvirtinti minimalūs pagrindinių produktų kiekiai, kurie turi būti įtraukti į vaikų savaitės meniu.
Šiaulių miesto savivaldybės iniciatyva suburta specialistų (savivaldybės Švietimo skyriaus, ikimokyklinių ugdymo įstaigų ir VMVT) grupė, kuri įpareigota parengti valgiaraštį ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Mieste veikia 47 ikimokyklinio ugdymo įstaigos (5 privačios), daugelyje jų maistas gaminamas vietoje. Nuo individualių viešųjų pirkimų ketinama pereiti prie centralizuotų, kuriais užsiims profesionalai, bus sutaupyta laiko, pasiektas didesnis efektyvumas, išsiderėta geresnė kaina. Maistas bus ruošiamas pagal standartizuotą valgiaraštį, suderintą su VMVT. Valgiaraštyje numatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai gautų produktų iš 5 pagrindinių grupių: grūdų, daržovių, vaisių ir uogų, liesos mėsos ir paukštienos, kiaušinių, pieno produktų.
Žiūrima, kad maistas vaikams būtų ne tik visavertis, bet ir skanus. Užuot pasiūlius gryno pieno porciją, patiekiamas pieno ir vaisių kokteilis. Jį mažyliai daug noriau suvalgo nei pieną.
Iš kitos ministerijos – kitoks matymas
SAM viceministrė Jadvyga Zinkevičiūtė pritaria, kad vaikų mityba būtina susirūpinti, nes visos ligos prasideda nuo mitybos, taip pat kad ir ugdymo įstaigoms turėtų būti tiekiami ne bananai, o obuoliai ir kitos vietinės gėrybės.
Tačiau ji nemano, kad 1999 m. vaikų ugdymo įstaigų valgiaraščiams nustatytos rekomendacijos yra pasenusios ir jų reikėtų atsisakyti, nes nepasikeitė nei angliavandenių, nei baltymų ar kalorijų poreikis. Viceministrė svarsto apie auklių skaičių aplink vaikų stalą – ar jų ne per daug, gal pernelyg kišamės į mokyklų, tėvų bendruomenės, vaikų parlamento reikalus? Nuogąstauja: kuo daugiau bus rekomendacijų, tuo daugiau bus ir nusiskundimų.
Socialiai remtini – prie atskiro stalo?
Praėjusiais metais nemokamai buvo maitinami 90,48 tūkst. (23 proc.) darželinukų ir moksleivių. Šiemet jų skaičius sumažėjo – apie 80 tūkst. Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis tvirtina, kad lėšos šioms reikmėms nesumažėjo – priešingai, jų buvo skirta daugiau. Tad socialiai remiamiems vaikams pasiūlomas sotesnis ir geresnis maistas.
Bet problema kita – vaikai iš nepasiturinčių šeimų sodinami prie atskiro stalo, tampa išskirtiniai, jie supriešinami.
Išeitį būtų galima rasti perėmus kai kurių užsienio šalių patirtį: visi moksleiviai turi korteles, ir niekas nežino, kokiomis lėšomis atsiskaito. SADM kreipėsi į savivaldos organizaciją ir kitas atsakingas institucijas, prašydama įvertinti nemokamo maitinimo organizavimo tvarką, kad paramą gaunantys vaikai nebūtų stigmatizuojami.
Yra ir kita išeitis – nemokamus pietus pasiūlyti visiems, bent jau jaunesniųjų klasių, vaikams. Panašu, kad šis kelias prie širdies daugeliui. Kliūtis tik viena – ribotas biudžetas.
Informacijos šaltinis: alfa.lt
Palikti komentarą