Biologijos mokslus universitete pradėjęs studijuoti Tedas Laurinaitis vos po poros metų grįžo į savo gimtąją mokyklą – derindamas darbą su studijomis, Vilniau rajono Pagirių gimnazijoje pradėjo dirbti neformaliojo ugdymo mokytoju ir vadovauti meno būreliams, vėliau tapo ugdymo karjerai koordinatoriumi ir biologijos mokytoju.
Jo klasės auklėtiniais tapo vienuoliktokai – pelnyti vos keletą metų už jį vyresnių auklėtinių bei jų tėvų pasitikėjimą jaunam mokytojui buvo nemenkas iššūkis.
Šiandien Tedas studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesinėse pedagogikos studijose ir garsėja netradiciniu požiūriu į mokymą. Pamokas jis veda ne tik klasėje – su moksleiviais aktyviai tyrinėja gamtą parkuose, miškuose, vykdo eksperimentus ir įvairius projektus. Jo istorija – tikrai įkvepiantis jaunojo mokytojo pavyzdys!
Iš mokinių prezidento – į mokytojo kėdę
Apie mokytojo profesiją Tedas svajojo nuo pat mažumės, dar būdamas pradinėse klasėse. Kiek save mena, jį visad žavėjo mokyklos rutina, aplinka, o kai reikėjo žaisti vaidmenų žaidimus, pats nuolat rinkdavosi mokytojo rolę. Be to, kad lankė įvairius būrelius, buvo aktyvus muzikinių kolektyvų dalyvis, vyresnėse klasėse tapo ir moksleivių prezidentu – sprendė įvairius su mokykla ir mokinių interesais susijusius klausimus.
„Buvau aktyvus moksleivis, labai patiko organizuoti, asistuoti mokytojams, spręsti įvairius mokinių klausimus. Reikalų buvo tiek daug, kad, rodės, kiekviena diena atnešdavo vis ką nors nauja. Net jei pamokų ir veiklų tvarkaraštis būdavo tas pats, nebuvo nei vienos vienodos dienos.
Mokyklos aplinka mane tikrai nuoširdžiai žavėjo. Artėjant abitūros egzaminams jaučiau, kad nesinori palikti mokyklos – jau tuomet tikėjau, kad greitu metu grįšiu“, – apie pirmuosius planus tapti mokytoju ir grįžti dirbti į savo gimtąją mokyklą pasakoja T. Laurinaitis.
Baigęs mokyklą Tedas įstojo į Vilniaus universitetą, kur pasirinko studijuoti biologiją. Ir vos po dvejų metų sugrįžo į savo mokyklą – derindamas darbą studijomis, iš pradžių pradėjo vaikams vesti meninio ugdymo užsiėmimus.
„Atėjau į mokyklą norėdamas su vaikais muzikuoti. Tuomet jau buvau baigęs atitinkamus kursus, kurie leido man dirbti neformaliojo ugdymo mokytoju, be to, dar mokydamasis mokykloje priklausiau ne vienam muzikiniam kolektyvui – muzikavau pats, o ir akompanuodavau mokyklos dainavimo studijai“, – savo profesinio kelio pradžią Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje prisimena T. Laurinaitis.
Vienas jauniausių mokytojų ir auklėtojų
Pirmieji metai mokykloje, vedant meninius užsiėmimus vaikams, nebuvo iš lengvųjų – vos pradėjus dirbti, po poros mėnesių šalyje buvo paskelbtas karantinas ir prasidėjo nuotolinis ugdymas.
Štai tuomet, anot Tedo, prasidėjo liūdnos ir ilgos dienos namuose, kadangi gyvo bendravimo nei su kolegomis, nei su mokiniais beveik nebeliko. Iki pat mokslo metų pabaigos teko tūnoti namuose ir vesti pamokas žvelgiant į kompiuterio ekraną.
Nors, viena vertus, tai buvo puiki galimybė įvaldyti įvairias technologijas, su kuriomis Tedas iki tol nebuvo susidūręs, visgi buvo be galo ilgu gyvo bendravimo mokykloje.
„Tai buvo mano pirmieji metai mokykloje, o įsilieti į kolektyvo komandą net nebuvo progos. Juk kai susirinkimai ar posėdžiai vyksta tik ekrane, viskas visiškai kitaip, nei jie būtų vykę gyvai“, – prisipažįsta Tedas.
Antraisiais mokslo metais, pernai, jau sugrįžus į mokyklą, Tedas ėmėsi papildomos veiklos – tapo ugdymo karjerai koordinatoriumi ir vienuoliktokų auklėtoju. Šiemet jo auklėtiniai dvyliktokai: Tedas neabejoja, kad yra vienas jauniausių mokytojų, išlydėsiančių savo auklėtinius abiturientus.
Ar dėl nedidelio metų skaičiaus, kuris skiria auklėtoją nuo jo auklėtinių, kyla kokių nors sunkumų su mokiniais ar jų tėvais? Pašnekovas tikina, kad iš pradžių išties nebuvo lengva.
„Viena juokingiausių situacijų buvo, kai pirmoje mūsų klasės nuotraukoje vienuoliktokų tėvai negalėjo rasti, kuris mokytojas yra jų vaikų auklėtojas. Vienuoliktokai aukšti, brandūs, tad išties atrodome kone vienodai.
Dauguma mokinių mane pažinojo iš tų laikų, kai mokėmės kartu, o ir kai buvau mokinių prezidentas. Žinoma, kai toks jaunas ateini į mokyklą ir sakai, štai būsiu jūsų auklėtojas, nėra lengva – autoritetą ir pasitikėjimą reikia pelnyti. Teko investuoti nemažai laiko ir pastangų, kad vieni kitais patikėtume, pasitikėtume, užmegztume žmogišką ryšį, kuris šiame bendravime ir bendradarbiavime yra vienas esminių ir svarbiausių“, – sako Tedas.
Šiemet T. Laurinaitis pradėjo dirbti ir biologijos mokytoju. Pašnekovas pats prisipažįsta nesantis tradicinis pedagogas: per savo pamokas jis organizuoja išvykas į gamtą, vyksta su mokiniais į pažintines ekskursijas, dalyvauja renginiuose, atlieka eksperimentus ir laboratorinius darbus, įgyvendina įvairius individualius ir komandinius projektus.
„Organizuoju neformalius pasisėdėjimus, arbatos valandėles, kurių metu su mokiniais geriame arbatą, diskutuojame, dalijamės informacija apie iššūkius, sunkumus, pasiekimus, pasisakome apie savo jausmus. Stengiuosi išeiti iš to formalaus klasikinio formato, kuris iš tiesų yra ribotas ir nepadeda užmegzti artimesnio ryšio su mokiniais.
Su tėvais taip pat susitinkame, kalbamės, drauge ieškome būdų, kaip padėti ir motyvuoti dvyliktokus mokytis, kartu sprendžiame problemas. Toks darbas su klase ir tėvais neabejotinai atsiperka – tai leidžia pasitikėti vieniems kitais ir būti maksimaliai atviriems“, – įsitikinęs T. Laurinaitis.
Darbas su paaugliais – ypatingas
Nors mokytoju dirba dar labai neilgai, T. Laurinaitis sako puikiai suprantantis, kad darbas su paaugliais yra ypatingas: „Nors kartais patiems paaugliams atrodo, kad viskas, ko jie nori, yra tai, kad juos paliktų ramybėje, prie jų nelystų, nesikištų į jų gyvenimą, žiūrėtų į pamokų lankomumą po pirštus, visgi jiems reikia to nebylaus padrąsinimo, palaikymo, buvimo šalia.
Turiu mokinių, kurie yra uždari ir nėra linkę bendrauti, sunkiai eina į kontaktą, tad ieškau būdų, kaip juos prakalbinti – tam kartais pakanka parodyti iniciatyvą“.
Anot pašnekovo, jei anksčiau klasės auklėtojo vaidmuo labiau buvo susijęs su tvarka klasėje, kontrole dėl pamokų lankymo ar administraciniais klausimais, šis vaidmuo keičiasi.
„Jeigu penktokui namie pamirštas penalas yra didžiausia problema, tai dvyliktoko rūpesčiai nėra tokie paprastai išsprendžiami. Kalbamės apie gyvenimą, sunkumus, neretu atveju stengiuosi jiems būti ta pagalvė, kuri padėti pereiti per iškilusias kliūtis ir problemas.
Žinoma, jaunas žmogus turi išmokti to, kad kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes, bet mano pareiga yra būti šalia ir padėti. Klasės vadovas augina savo auklėtinius – auginti žmogų nėra lengvas procesas“, – sako T. Laurinaitis.
Svarbiausia tikėti savo idėjomis
Tądien, kai atsiėmė biologijos bakalauro diplomą, T. Laurinaitis skubėjo namo, kad galėtų užpildyti dokumentus, reikalingus stoti į pedagogikos studijas VDU Švietimo akademijoje. Tai buvo gerai apgalvotas ir ilgai lauktas žingsnis – nors jau dirbo mokytoju, Tedas buvo įsitikinęs, kad studijų metu įgytos žinios padės jam pilna koja įsitvirtinti mokyklos gyvenime.
„Labai nustebau, kai pačią pirmą paskaitą išvydau, su kuo mokysiuosi. Tarp studentų buvo daugybė žmonių iš kito profesinio lauko, kurie buvo pasiryžę keisti savo gyvenimus. Žavėjo jų pasakojimai apie savęs paieškas ir ilgai brandintą svajonę tapti mokytoju – šie pavyzdžiai tapo ir man tikru įkvėpimu.
Nepaisant visų stereotipų, kurie lydi mokytojo profesiją, jie tvirtai žinojo, kad nori būti mokytojais ir prisidėti prie pokyčių švietime“, – sako T. Laurinaitis.
Anot pašnekovo, vienas iš stereotipų, kurį norėtųsi paneigti apie mokytojo darbą, yra įsivaizdavimas, kad mokytojas yra tarsi nuo kojų nuvarytas arklys, švietimo sistemos vergas.
„Iš pačių mokytojų dažnai girdime skundus, kaip mokytojams dirbti sunku, kokie jie pavargę – patys mokytojai tokį pedagogo įvaizdį ir kuria. Dar vienas stereotipas – kad jaunas žmogus beveik nieko mokykloje neuždirba. Ir pačiam yra tekę girdėti mokytojus sakant savo mokiniams, kad neva, vaikeli, nesirink šios profesijos, nes pažiūrėk, kiek mažai mokytojas uždirba, o tau reiks šeimą išlaikyti. Netiesa!
Gali turėti pamokas, būrelius, įvairias mėgstamas veiklas, iš kurių taip pat gali gerai uždirbti. Turėtume patys būti pozityvesni – neįsprauskime savęs į negatyvumo rėmus, iš kurių vėliau patiems bus sunku ištrūkti“, – sako T. Laurinaitis.
Pašnekovas neneigia, kad mokytojo darbas sunkus. Tačiau, anot jo, kiekvienas iš mūsų esame patys atsakingi už tai, kad rastume balansą ir neperdegtume. Po darbų T. Laurinaitis mėgsta muzikuoti, leisti laiką gamtoje, važinėtis dviračiu, susitikti su draugais, šiltuoju metų laiku pluša darže – lauke bei šiltnamyje augina įvairias daržoves.
„Visur reikia balanso, o ir drąsos. Jei kiekvienas iš mūsų galvosime, kad mūsų idėjos nesvarbios, nereikšmingos, kad patys vieni nieko nepakeisime, taip ir bus – tik susitelkdami, siūlydami savo idėjas ir jomis tikėdami galime keisti savo aplinką, gyvenimus, švietimo sistemą. Svarbiausia nebijoti ir drąsiai eiti pirmyn“, – sau ir savo kolegoms linki T. Laurinaitis.
Informacijos šaltinis: https://ve.lt/gyvenimas/i-gimtaja-mokykla-grizes-mokytojauti-tedas-laurinaitis-lauzo-mitus-apie-mokytojo-darba
Palikti komentarą