Meilė, gimdanti neapykantą

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina su juo elgiasi.

Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas (hipergloba) ir nepripažinimas. Šį kartą – apie nepripažįstančią motinystę, kuri taip gali padėti pamatus depresiškai asmenybei.

Čia turimos galvoje šykščios, mažai motiniškai mylinčios, griežtos moterys.

Paprastai jos pačios vaikystėje būna patyrusios per mažai motiniško švelnumo, todėl neturi pavyzdžio ir mažai nutuokia apie vaiko poreikius. „Programiškos“ motinos dėl netikrumo ir nepakankamo įsijautimo vaiką žindo ir auklėja pagal sustingusią schemą, neatsižvelgdamos į jo individualius poreikius.

Jos per anksti iš vaiko reikalauja prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, kelia jam per didelius reikalavimus.

Jeigu kūdikis, nekantriai ir skubiai (ir būtinai nustatytą valandą) pažindytas, iškart paguldomas į lovelę ir jam mama neskiria daugiau dėmesio, jam pamažu formuojasi nuostata, kad iš šio pasaulio nėra ko laukti.

Būtent iš to kyla daugelio depresiškų žmonių pagrindinė gyvenimiška jausena – beviltiškumas.

Ankstyvo nepripažinimo pasekmės vaikui būna dvejopos.

Pirma, jis per anksti išmoksta rezignuoti, todėl tampa suvaržytas visose srityse, kuriose reikia ką nors pasiimti, reikalauti ir būti iniciatyviam.

Tačiau kas yra pasiryžęs atsisakyti ir nesugeba tinkamai pasiimti, ko jam reikia, sunkiai galės išvengti pavydo, kai pamatys, kad kiti nesivaržydami ima sau tai, ko jis net nesvajoja pasiekti.

Dėl pavydo vėl kyla kaltės jausmas, žmogus pats sau atrodo blogas.

Tada bandoma šių jausmų išvengti trūkumą paverčiant dorybe: savęs suvaržymas paverčiamas vertybe, kuklumo ir nereiklumo ideologija, ir tada lieka bent jau viena paguoda – moralinis pranašumas.

Gyvenk dėl kitų

Kita anksti patirto nepripažinimo pasekmė yra ta, kad dėl jo vaikas pradeda manyti nesąs vertas meilės.

Tai paprastai sukuria pagrindą stipriems menkavertiškumo jausmams – kad galėtum save laikyti vertu meilės, juk reikia kada nors patirti, jog esi mylimas.

Tokio amžiaus vaikas dar neturi galimybės palyginti, todėl jis negali suprasti, kad nesugeba mylėti būtent jo tėvai.

Jo pasaulis jam yra „pasaulis apskritai“, ir kokie yra jo tėvai – tokie yra žmonės apskritai.

Kai žmogus jaučiasi itin menkavertis, jam gali atrodyti, kad jis neturi teisės gyventi, kad šią teisę jis privalo užsitarnauti, ir teisėta egzistencija yra tik tuomet, kai gyvenama dėl kitų.

Tai gali sukelti kaltės kupiną fiksaciją ties tėvais, nuolat siekiant išpirkti kaltę prieš juos.

Taip savas gyvenimas aukojamas ant tėvų egoizmo altoriaus, ir tai laikoma visiškai normaliu dalyku.

Atsisakyk

Hiperglobos ir nepripažinimo poveikis pagal savo baigmę yra panašus: ir dėl vieno, ir dėl kito dažniausiai ima vystytis depresiška asmenybė.

Lepinamas vaikas tiesiog gerokai vėliau nei nepripažįstamas patiria baimę ir krizes – tuomet, kai gyvenimas taip nebelepina, kaip vaikystėje, ir kai neberandama jokių „pakaitinių motinų“.

Žmogus pasirodo nesąs pribrendęs gyvenimo sunkumams bei reikalavimams, ir prasiveržia depresija.

Vaikas, kuris augo trūkumo ir nepripažinimo sąlygomis, per anksti išmoksta atsisakyti. Jis tampa nereiklus, „patogus“ tėvams, kurie už šių elgesio būdų nepastebi depresijos požymių.

Vaikas įpranta orientuotis į kitus, vykdyti jų lūkesčius, jis per mažai yra subjektas, todėl tampa kitų objektu.

Kadangi jis galų gale viską išgyvena kaip reikalavimą, jam kaskart vis sunkiau visus tuos tariamus reikalavimus įvykdyti, dėl to jam kyla vis nauji kaltės jausmai, o po jų – ir depresijos.

Kai kurie randa išeitį siekdami kitiems duoti tai, ko patys nėra gavę: jie bando patirtą meilės trūkumą kompensuoti pasiaukojama meile.

Bet ir jie nori būti už tai mylimi, kitaip tai viršija jų jėgas.

Tokie žmonės atsiduria neišsprendžiamoje situacijoje: jeigu jie bando vis labiau atsisakyti savęs ir vykdyti kitų reikalavimus, jie nesidžiaugia gyvenimu; o jeigu jie bando išvengti reikalavimų – juos apima kaltės jausmas.

Taigi jie nesąmoningai kartoja savo vaikystės situaciją.

Gero nelauk

Depresiškos struktūros žmonės nesugeba tikėti ateitimi, taip pat savimi pačiais, jie yra išmokę prisitaikyti. Jie stiprūs tik iškęsdami ir atsisakydami.

Užuot puoselėję šviesias viltis, jie vis laukia to, kas blogiausia, yra kategoriški pesimistai ir sunkiai gali įsivaizduoti, kad kada nors gyvenimas galėtų suteikti ko nors džiugaus.

Ir jeigu vis dėlto taip nutinka, juos vėlgi apima kaltės jausmas, nes jie mano nesą nusipelnę.

Jie nesugeba džiaugtis.

Savo galimybes džiaugtis jie sugriauna savo nusivylimų profilaktika: kadangi jie mano, jog jiems niekas negali pasisekti, jie ir nebando reikiamai intensyviai siekti sėkmės, nes tada nepasisekimas būtų tik dar skausmingesnis.

Jeigu iš pat pradžių nesitiki nieko gero – nusivylimas bent jau nebus toks nemalonus.

Jauskis kaltas

Priešiška, neigianti, per daug reikli motina kartais tampa giliausa savižudybės kaip paskutinės galimos rezignacijos priežastis.

Ji tampa vidine dvasine vaiko instancija, dėl kurios jis nepripažįsta savęs iki neapykantos sau ir savigriovos.

Neišvengiama neapykanta motinai sukelia tokius sunkius, tokius nepakeliamus kaltės jausmus, kad jis mieliau ją nukreipia į patį save.

Tokie neapykantos, kaltės jausmų, introjikuotos neigiamai žiūrinčios motinos ir neapykantos sau ryšiai yra sunkių melancholijų psichodinaminis fonas.

Čia iškylantys polinkiai į savižudybę yra į save patį perkeltos žmogžudystės tendencijos ir kartu savęs nubaudimas už neapykantą motinai.

Išvenk savęs…

Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad pagrindinė depresiško žmogaus problema yra nenusisekęs „sukimasis aplink save“, nepakankamas jo kaip subjekto vystymasis.

Kadangi pasaulio akivaizdoje jo Aš yra labai silpnas, jis viską priima kaip reikalavimą.

Dėl savojo Aš silpnumo jis neleidžia sau išreikšti stiprių impulsų, turėti norų ir tikslų, jis sunkiai gali pasakyti „ne“ – dėl praradimo baimės ir dėl vėliau apimančių kaltės jausmų.