ŽYBSINTIS MUZIKINIS TELEFONAS AR EKOLOGIŠKA MEDINĖ DĖLIONĖ?

Žybsintis muzikinis telefonas ar ekologiška medinė dėlionė? Psichologai aiškinasi, kokie žaislai palankiausiai veikia mažų vaikų raidą.

Dainuojančios plastikinės knygelės, šviečiantys žaidimų staleliai ar kalbantys pliušiniai vienaragiai: jei šeimoje yra vaikų, per Kalėdas po eglute greičiausiai buvo padėtas bent vienas elektroninis žaislas. Nebent tėvai, seneliai ir kiti artimieji iš anksto vieningai susitarė nedovanoti žybsinčių, grojančių ir panašiomis funkcijomis viliojančių žaislų.

Tačiau ar tikrai mediniai geležinkelio bėgiai, ant pirštų užmaunamos lėlės ir mediniai kubeliai palankiau vaiko raidai nei baterijomis varomas vėžlys, kuris paspaudus mygtuką dainuoja vaikiškas daineles? Šiuo tikslu JAV Šiaurės Arizonos universiteto mokslininkai, vadovaujami Annos Sosos, neseniai atliko stebėjimą: 26 dešimties-šešiolikos mėnesių mažyliams ir jų tėvams tyrėjai išdalijo po vieną iš trijų žaislų rinkinių. Vienos šeimos gavo po žaislinį kompiuterį, garsus skleidžiančią gyvulių fermą ir žaislinį mobilųjį telefoną. Antrąjį rinkinį sudarė medinė dėlionė, guminiai statybiniai kubeliai su piešinėliais bei rūšiuoklė, į kurios vidų pro skirtingų formų ertmes reikia sudėti atitinkamas detales. Trečiajame rinkinyje buvo penkios knygelės apie naminius gyvūnus, spalvas ir formas.

Išbandyti žaislus šeimos galėjo namie. Paties žaidimo proceso tyrėjai tiesiogiai nestebėjo, tik garso įrašymo įranga fiksavo žaidimo metu skleidžiamus garsus. Pasirodo, rezultatai vienareikšmiški: elektroniniais žaislais užsiėmę vaikai vartojo mažiau „tikrų“ žodžių, rečiau vartojo išsireiškimus, kurie būtų galėję įtraukti į pokalbį greta esančius asmenis, ir rečiau ištardavo tiesiogiai su žaidimo turiniu susijusius žodžius (angl. content-specific words); suaugusiųjų atsakymai taip pat buvo skurdesni, nei vaikams žaidžiant su tradiciniais žaislais be baterijų.

Vis dėlto nustebino, kad dar didesnis atotrūkis išryškėjo tarp elektroninių žaislų ir paveikslėlių knygų. Vartydami knygas vaikai ištardavo gerokai daugiau žodžių nei žaisdami su elektroniniais gaminiais ar dėlionėmis bei kubeliais. Atsivertus paveikslėlių knygą pasikeisdavo ir tėvų elgesys. Jie daugiau kalbėdavo ir dažniau įsitraukdavo į turinį, nei žaisdami su „tradiciniais“ žaislais.

Moksliniame žurnale „Jama Pediatrics“ skelbiami šio nedidelės apimties, bet įdomių išvadų pateikiančio tyrimo rezultatai, pasak vaikų kalbos raidą tyrinėjančių mokslininkų, galėtų padėti tėvams apsispręsti nepirkti elektroninių žaislų, kurie dažnai be jokių įrodymų reklamuojami kaip turintys didelę ugdomąją naudą.

Tuo tarpu tyrimo rezultatus lydinčiame komentare vaikų gydytojai Jenny Radesky iš Mičigano medicinos universiteto ir Dimitris Christakis iš Sietlo Vaikų ligoninės išreiškia lūkestį, kad skaitmeninių žaislų gamintojai ateityje labiau orientuotųsi į vaiko bendravimą su kitais. Švilpiantys ir pypsintys žaislai neturėtų įtraukti kūdikių ir mažų vaikų į „uždarą ratą“ ir atriboti nuo supančio pasaulio – juolab kad tokiame ankstyvame amžiuje bendraudami su kitais vaikai mokosi ne vien kalbos, bet ir įgyja tokių kompetencijų kaip skaitymo ir prasmės suvokimas bei kalbinės abstrakcijos gebėjimas, dažnai apibendrinamų sąvoka „raštingumas“ (angl. literacy). Be to, tik aktyvus bendravimas su vaiku leidžia tėvams stebėti ir suprasti vaiko vystymąsi bei pastebėti raidos sunkumus.

Parengė Dangė Vitkienė