Žiauriai nužudyto 13-mečio mama: „Verčiau būčiau leidusi sėdėti prie kompiuterio“

Nuo žiauriai Vilkpėdės miškelyje praėjusių metų birželio 30 d. nužudyto trylikamečio Danieliaus S. mirties praėjo 9 mėnesiai, bet jo motina Ksenija (33 m.) kasdien lieja ašaras. Ji jaučia didžiulį skausmą ir kaltę, kad kažką padarė blogai, o taip pat pyktį dėl to, kad policijos ir vaiko teisių apsaugos pareigūnai nereagavo tinkamai – juk nelaimei buvo galima užkirsti kelią.

Trylikametį nužudžiusiam anksčiau ne kartą teistam septyniolikmečiui D. Š. skirta 10 metų, septyniolikmečiui R. R. – 9 metų laisvės atėmimo bausmė. Kad jie gaus didesnę bausmę, aukos mama nesitikėjo – advokatas ją buvo įspėjęs, kad ilgesnės nei 10 m. bausmės nepilnamečiams neskiriamos.

Savo kankintojus Danielius pažinojo. Pasak mamos, jie buvo jaunimo grupuotės, į kurią buvo įtrauktas ir jos sūnus, vadeivos. Kad tokia grupuotė egzistuoja, buvo žinoma ir policijai. Danielius davė policijai parodymus apie grupuotės vykdytą nusikalstamą veiklą, ir, jo mamos žiniomis, būtent dėl to buvo užmuštas.

Motina pati sūnų įkalbėjo, kad duotų parodymus apie tai, ką žinojo apie grupuotės narių daromus nusikaltimus, prieš tai tyrėjos atsiklaususi, ar niekas apie tai nesužinos. Toji patikino, kad apie tai žinos tik pareigūnai ir vaiko mama. Deja, informacija kažkaip nutekėjo ir gaujos vadeivos Danieliui žiauriai atkeršijo.

Ksenija pyksta ant policijos atstovų ir dėl po nusikaltimo žiniasklaidai pateiktos informacijos apie tai, kad nužudytasis taip pat nebuvo be nuodėmių, kad jis policijoje buvo fiksuotas apie 30 kartų.

„Iš tų 30-ies kartų 27 – tai atvejai, kai aš kreipiausi į policiją, kad būtų paskelbta mano sūnaus paieška, nes jis negrįžta namo nakvoti. Likę keli kartai – alkoholio vagystės iš parduotuvių. Jų jis ėmėsi, verčiamas vyresnių grupuotės narių. Joje įprasta jaunesniesiems sakyti, neva jie skolingi 100 ar 150 eurų, ir juos turi sugrąžinti, vogdami iš parduotuvių, o jei skolos negrąžins – bus sumušti. Mano sūnus tiesiog nematė išeities“, – įsitikinusi motina.

Pasak jos, po nusikaltimo ta grupuotė, besirinkdavusi prie Baltojo tilto, išskaidyta – kai kurie jos nariai išsiųsti į socializacijos centrus, kiti patys išsigando to, kas nutiko, ir nurimo. Tik aukos mamai tai menka paguoda.

Nuo kompiuterio – pas blogus draugus

Su netinkama kompanija, mamos pasakojimu, Danielius susidėjo 2017 m. vasarą, būdamas dvylikos metų. Jis per bendrus pažįstamus iš savo mokyklos susipažino su vyresniais jaunuoliais. „Jis visą laiką buvo geras, ramus vaikas. Vienu metu buvo labai įnikęs į kompiuterį, ir aš jį vis raginau nuo jo atsitraukti, eiti pasivaikščioti. O dabar galvoju – verčiau būčiau jam leidusi sėdėti prie kompiuterio“, – susigraudino mama, pokalbio metu nuolat verkusi.

Susidėjęs su vyresne kompanija, Danielius pradėjo bėgti iš pamokų ir negrįžti namo nakvoti. Prieš negrįždamas pirmą kartą, jis mamai paskambino ir paklausė, ar gali likti nakvoti pas draugą. Mama atsakė, kad ne, nes to draugo ji nepažįsta – gal vėliau, su juo susipažinusi, pasišnekėjusi su jo tėvais, ir leis. Sūnus dar paprieštaravo: „O kitiems vaikams tėvai nakvoti pas draugus leidžia…“ – ir tiesiog negrįžo namo, o mama suprato, kad negali nieko padaryti.

Tų negrįžimų vis daugėjo, ir Ksenija nežinojo, ko griebtis. „Bandžiau su sūnimi kalbėtis griežtai, jį barti, atimti telefoną ir kompiuterį. Taip pat bandžiau kitą taktiką – žadėjau nupirkti jam brangų jo norimą pirkinį, jei gražiai elgsis. Tačiau niekas nepadėjo“, – pasakojo mama.

Ji pabrėžė, kad su sūnumi bei jaunesniąja dukra kartu leisdavo nemažai laiko, keliaudavo, daug kalbėdavosi ir buvo tikrai artimi. „Net ir tada, kai jis jau bėgdavo iš namų, jis buvo mielas vaikas. Kaip ir būdavo pratęs, kai žiūrėdavome televizorių, padėdavo galvą man ant kelių. Arba sakydavo: „Pakasyk nugarytę“, – vėl susigraudino pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad ir būdamas su draugais sūnus niekšybių nekrėsdavo, o kelis kartus vogė iš parduotuvių vyresniųjų verčiamas. Kartą sūnus mamai net sakė, kad tie vyresni vaikinai jam sakė, kad žino, kada jo sesutė grįžta iš mokyklos, o mama – iš darbo. Grasino, kad jei jis paliepimų neklausys, jos nukentės.

Taigi mama įsitikinusi, kad vaikas bijojo nepaklusti vyresniesiems ir nežinojo, kaip ištrūkti iš susiklosčiusios situacijos. Dėl to paskutiniu metu jis, iki tol buvęs labai linksmas, beveik nesišypsodavo, grįžęs namo eidavo į savo kambarį, o į visus mamos klausimus atsakydavo: „Mama, nesvarbu.“ Kartą grįžo sumuštas, su mėlynėmis bet ir tuomet į visus mamos klausimus atsakė: „Nesvarbu.“ Ksenija ragino sūnų kreiptis į policiją, kuri nusikaltėlius nubaus, o šis jai atsakė: „Mama, tu nežinai, ką jie gali.“

„Jis tikrai buvo geras vaikas – virš mūsų gyvenančiai kaimynei padėdavo laiptais užnešti pirkinių krepšius, taip pat juos panešdavo ir man, kai grįždavau iš parduotuvės. Kartą žiemą pro langą pamatė, kaip kieme paslydęs pargriuvo senukas, tai su šlepetėmis bėgo į lauką jam padėti. Ir tada, kai aš jį bardavau, kai blogai elgiasi, jis nuleidęs galvą klausydavo. O kiti paaugliai juk savo tėvus gali ir pasiųsti toliau. Ir kai tie banditai jį daužė, jis netrenkė atgal, tik prašė, kad nemuštų…“ – graudinosi pašnekovė.

Miegodavo apleistuose pastatuose

Kai prasidėjo bėdos su sūnumi ir Ksenija pajuto, kad pati negali su juo susitvarkyti, ji kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos specialistus, tačiau realios pagalbos nesulaukė. Jie buvo atėję į šeimos namus patikrinti, ar vaikai turi lovas, ir įstikino, kad namai tvarkingi, vaikai turi ne tik lovas, bet ir atskirus kambarius.

Vaiko teisių specialistų Danielius buvo prašytas rašyti pasižadėjimą, kad nebėgs iš pamokų, bet tai nieko nepakeitė. Mamą jie nusiuntė į pozityvios tėvystės kursus, bet jokių naudingų patarimų ji ten negavo.

„Vaiko teisių specialistai man sakė: „Jūs privalote užtikrinti, kad vaikas lankytų mokyklą, privalote užtikrinti, kad vėlai vakare būtų namie“. Taip, privalau, bet kaip man tą padaryti? Negalėjau juk mesti darbo ir visur vedžioti vaiko, pririšto grandine“, – sakė mama.

Ir pridūrė, kad kartą sūnų užrakino namie, atėmusi raktus – viena specialistė buvo patarusi taip daryti. Kai grįžo namo, duris rado užrakintas, o balkonas buvo praviras. Vaikas išlipo per kaimynų balkonus į lauką, nors jie gyvena ketvirtame daugiabučio aukšte! Vėliau mamai prisipažino, kad buvo labai baisu.

Ką sūnus darydavo, išėjęs iš namų? Mamos įsitikinimu, tiesiog bastydavosi gatvėmis. Likus keliems mėnesiams iki mirties, pradėjo vartoti alkoholį. Nakvodavo pas draugus, apleistuose pastatuose ir apleistame automobilyje.

Jeigu vaikas negrįždavo namo iki 21.30, mama suprasdavo, kad tąnakt jis namie nenakvos. Netrukus pranešdavo apie tai policijai, o pati sėsdavo į automobilį ir važinėdavo po miestą, jo ieškodama.

Sūnų ir dukrą moteris augina viena. Su vaikų tėvu ji kartu negyvena kelis metus, o oficialiai išsiskyrė, likus kelioms savaitėms iki sūnaus mirties. Gal sūnui trūko tėčio, dėl to jis elgėsi netinkamai? Ji sakė sūnaus ne kartą klaususi, ar jam tėčio netrūksta, ir tas patikindavo, kad ne. Jis su tėčiu bendraudavo per skaipą, ne kartą vyko pasisvečiuoti pas jį į Švediją.

Norėjo sūnų atiduoti į socializacijos centrą

Galiausiai Ksenija sutarė, kad sūnus nuo rugpjūčio išvyks pas tėvą į Švediją ir apsigyvens su juo, kur jam grasinę vaikinai jo nepasieks.

„Kadangi viskas ėjo blogyn, norėjau, kad iki išvykimo likusį laiką vaikas praleistų specialiojo ugdymo mokykloje ar socializacijos centre. Gal tai ir prastos reputacijos įstaigos, bet būčiau žinojusi, kad sūnus ten saugus ir grupuotės nariai jo nepasieks. Tačiau vaiko teisių specialistai sakė, kad mano vaiko ten nusiųsti negali, ir patarė kreiptis į policiją. Kreipiausi, o policijoje man pasakė, kad reikia kreiptis į vaiko teisių specialistus. Taip ir buvau siuntinėjama nuo vienų pas kitus“, – prisiminė mama.

„Paskutiniame Vaiko gerovės komisijos posėdyje gegužės 30 d. sakiau, kad tai nesibaigs geruoju, o man atsakė: „Jūs perdedate“, – sakė mama, kurios sūnus netrukus po to buvo nužudytas.

Nelaimės diena

Lemtingą praėjusių metų birželio 30 d. mama išėjo iš namų, kai sūnus dar miegojo. Kai po kelių valandų ji grįžo namo, sūnaus namie nebuvo – sesuo pasakė, kad jis išėjo į lauką.

Apie 17 val. Ksenija sulaukė gydytojo iš Santariškių ligoninės skambučio. Jai buvo pasakyta, kad jos sūnus ligoninėje ir jai reikia kuo greičiau atvažiuoti.

Ligoninėje gydytojas anesteziologas mamos paklausinėjo apie vaiko būklę ir pasakė, kad jį reikės operuoti dėl kraujo išsiliejimo į smegenis, operacija truks labai ilgai. Sakė, kad smarkiai sužalotam vaiko veidui vėliau reikės daug rekonstrukcinių operacijų, bet kol kas svarbiausia, kad jis išgyventų. Į sūnų pažiūrėti mamai neleido – sakė, kad žiūrėti nėra į ką.

Grįžusi namo mama 23 val. skambino į ligoninę paklausti apie vaiko būklę ir išgirdo, kad jis dar operuojamas. 2 val. nakties išgirdo, kad jo būklė labai sunki, smegenys jau mirusios ir jis gyvas tik todėl, kad turi stiprią širdelę. Paskambinusi 5 val. ryto, išgirdo, kad 8 val. galės atvažiuoti į ligoninę.

Maždaug po 20-ies minučių sulaukė skambučio ir žinios, kad sūnaus širdis sustojo. Jai sakė, kad jei nori, gali atvažiuoti pažiūrėti į jį, o po valandos jį išveš. Kai ten nuvyko, sūnaus veidas buvo užklotas – medikai sakė, kad mamai geriau jo nematyti.

Šarvojimo salėje berniuko galva buvo su kepuraite, veidas uždengtas rankšluostėliu.

Policija galėjo padėti

Tik vėliau mama sužinojo, kad tą dieną dėl mušamo jos sūnaus policija buvo kviečiama du kartus – pirmą kartą jie būtų galėję užkirsti nelaimei kelią. Pasak teisme liudijosios mergaitės, nusikaltėliai D. Š. ir R. R., Danielius, dvi mergaitės ir dar vienas berniukas susitiko Gerosios Vilties gatvėje ir patraukė į netolimus kiemus. Ten D. Š. ir R. R., kurie buvo apsvaigę, ėmė Danieliui priekaištauti, kad jis pasakė tai, ko nereikėjo, ir pradėjo jį mušti.

Pirmą kartą policiją iškvietė Vandentiekio gatvės gyventoja, pamačiusi kieme mušamą vaiką. Ji sakė, kad jam koja spyrė į galvą, bet jis liko stovėti. Atvykus pareigūnams visi incidento dalyviai buvo įvykio vietoje, nesimušė ir pareigūnams pasakė, kad muštynės nevyksta. Danielius patvirtino, kad ant jo veido matomi sumušimai yra iš anksčiau. Tuomet pareigūnai paliepė nepilnamečiams skirstytis ir išvažiavo.

Ksenija tuo labai pasipiktinusi: „Suprantama, kad prie vyresniųjų Danielius nenorėjo prisipažinti, kad buvo mušamas. Bet juk policininkai patys buvo maži berniukai ir turėjo suprasti, kad prisipažinti būtų negarbinga! Liudininkė mergaitė sakė, kad ant Danieliaus veido buvo kraujo – negi policininkai nematė, kad sumušimai švieži? Negi jie nematė, kad nusikaltėliai buvo apsvaigę? Kodėl jie nieko nepaklausė moters, kuri juos iškvietė? Kodėl neiškvietė greitosios pagalbos, nepaskambino man, kodėl nieko nepadarė… Teismo posėdžio metu jie sakė, kad nematė pagrindo. Kaip tokie pareigūnai gali dirbti tokį darbą?“

Po to mergaitės nuo kompanijos atsiskyrė, o vaikinai patraukė į gretimą miškelį. D.Š. ir R.R. Danieliui pasakė, kad „reikia pasikalbėti“, ir tame miškelyje jį žiauriai kankino dvi valandas. Jie jį daužė kumščiais, kojomis, ant kūno mėtė betono gabalus. Vienas laikė, kitas – mušė, nes mušti gulintį – neįdomu. Jis kartais prarasdavo sąmonę, po to vėl ją atgaudavo ir vėl buvo kankinamas. Dar vienas berniukas visa tai matė, bet jam buvo pasakyta, kad nebandytų skambinti policijai. Tą jis galiausiai padarė, kai buvo per vėlu.

Danieliaus motinos žiniomis, D.Š. ir R.R. prisipažino, kad nusikaltimą padarė, apsvaigę nuo narkotikų ir išgėrę alaus. Kai teisme prokurorė skaitė apie aukai padarytus sužalojimus, nusikaltėliai sėdėjo ir juokėsi.

Informacijos šaltinis: