Vienas didžiausių iššūkių auginant ypatingąjį Luką – eiti su juo į lauką. Viskas buvo gerai, kai jis buvo visai kūdikėlis. O štai kai paaugo ir pradėjo viskuo domėtis – tada prasidėjo reikalai. Lukui labai patinka žaidimų aikštelės. Smėlio dėžėje galėtų kapstytis kelias valandas. Lukas kapstosi, aš sėdžiu šalia. Ateina kitos mamos su savo vaikais, kurie žaidžia, laksto aplink, šokinėja, čiuožia ir supasi. Ir kažkuriuo metu, gal kai vaikai pradeda kalbinti Luką, o šis neatsako, o gal kai paaiškėja, kad Lukas neįprastai ilgai vienoje vietoje sėdi, žaidimų aikštelės mamos suvokia, kad JAM KAŽKAS NEGERAI. Būtent tą akimirką paaiškėja, kuriam iš 4 tipų priklauso žaidimų aikštelės mamos.
1. Bėgikės. Jų akys išsiplečia ir prisipildo tokios paniškos baimės, lyg būtų sužinojusios, jog smėlio dėžėje yra maliarijos, ebolos ir geltonojo drugio užkratai. Visi kartu. Jos kosminiu greičiu čiumpa savo vaikus ir nutįsia tolyn nuo aikštelės. Nes OMG, gal to vaiko negalia užkrečiama?! Ačiū, žaidimų aikštelėje liko daugiau vietos.
2. Gelbėtojos. Šis tipažas prieina, greituoju būdu išsiaiškina diagnozes ir apiberia super patikimais patarimais apie gydymą žolelėmis / akmenimis / eteriniais aliejais / akupunktūra / užkalbėjimais / švęstu vandeniu, kuris jau yra išgydęs ne vieną, sirgusį vėžiu / epilepsija / cerebriniu paralyžiumi / raumenų atrofija / autizmu ir duoda telefono numerį nuostabaus osteopato / žolininko / mediumo / refleksologo / chiropraktiko, kuris kartą per mėnesį atvažiuoja iš Baltarusijos į kažin kokį butą Viršuliškėse. Belieka mandagiai šypsotis, nes mamytė gero nori. Ačiū labai, turėsiu keliais nereikalingais telefono numeriais daugiau nei dienos pradžioje.
3. Išsipildymo akcijos gerbėjos. Jos labai švelniai ir kantriai klausinėja: kas buvo, kada prasidėjo, kaip jautėtės, turbūt buvo labai sunku? Kažkurioje vietoje pradeda graudintis. Bet toliau klausinėja. Tada ašaroja. Bet klausinėja. Jau verkia kaip reikiant, aš jas guodžiu „viskas gerai, mes gyvenam, mes laikomės puikiai“. Jos spinduliuoja tokį didžiulį gailestį, kad jei juo galima būtų pakeisti elektrą, visą Pilaitę galima būtų apšviesti bent mėnesį. Jei tądien visai smagiai nusiteikusi į tą žaidimų aikštelę nuėjau, tai iš jos einu namo vilkdama kojas, užsikrėtusi ta lipnia savigaila. Ačiū už priminimą, kad neįgalių vaikų mamos turi nieko daugiau neveikti, tik apsikabinusios savo atžalas verkti.
4. Adekvačiosios. Šios dažniausiai nedaro nieko. Įkyriai nespokso, neklausinėja ir nieko nesiūlo. Nelenda į dūšią, tačiau jei aplinkybės palankiai susiklosto, užmezga ramų pokalbį. Net sužinojusios daugiau apie Luką, randa pozityvių žodžių „fainas vaikas“ arba „Jam čia smagu ir gera, o tai svarbiausia“. Jei jų vaikas pribėga ir kažko paklausia, pavyzdžiui „o kodėl šitas berniukas nebėga suptis?“, nepasimesdamos ir nemikčiodamos atsako „berniukas bėgti negali, bet jis gali žaisti su smėliu ir jam tai patinka daryti! Gal jam paskolinkime savo kastuvėlį?“ Jaučiu milžinišką dėkingumą už tą atvirą požiūrį, už priėmimą ir pastangas surasti šviesias spalvas. Tą akimirką pasijaučiu… normali! O labiausiai įkvepia tai, kad adekvačiosios mamos ir savo vaikams skiepija tą adekvatų požiūrį į kiek kitokius bendraamžius. Esu tikra, užaugę jie bus šaunūs draugai ir kolegos!
Nėra nei vieno vadovėlio, kuriame būtų parašytos frazės, derančios sakyti mamai, auginančiai ypatingą vaiką. Bet turbūt geriausias patarimas būtų „atsistokite į jos batus“. Ar saulėtą šeštadienio popietę, išėjusios į lauką su vaiku norėtumėte gauti gausybę patarimų alternatyvios medicinos klausimais? O gal norėtumėte apverkti savo ypatingai sunkų ar nepavykusį gyvenimo etapą? Ne? Aš irgi! Bendromis pastangomis suraskime kitų temų pokalbiui. Esu tikra, kad po kurio laiko visos baimės ir nesmagūs jausmai pradings. O gal žaidimų aikštelėje atsitiks puikus dalykas – užsimegs nauja graži moteriška draugystė?
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą