XXI a. keičia vaikų ugdymo erdves

Birželį Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vykusiame forume-diskusijoje „Vaikų ugdymas. Architektūra. Dizainas“ šeši žinomi užsienio architektai dalijosi savo patirtimi ir idėjomis, kaip modernizuoti seniai pastatytas ugdymo įstaigas. Pristatyti ir sumanymai, kaip galėtų atrodyti vaikų ir tėvų poreikius bei šiuolaikinį ugdymo turinį atitinkančios būsimos ugdymo įstaigos. Architektė Kadri Klementi iš Estijos architektų komandos „b210“ pristatė pernai Estijoje vykusią parodą „Žaidžiantis žmogus. Aštuonios šiuolaikinio vaikų darželio architektūros versijos“. Viena iš architektų vizijų, išeitis tėvams neturintiems galimybės vežioti vaikų – mobilieji darželiai arba darželiai ant ratų, kurie veiktų tarsi autobusai ir ne tik surinktų vaikus, bet ir būtų pritaikyti visos dienos ugdymui.

Vilniuje vykusiame forume buvo aptarta ne tik profesionalų kūryba, bet ir kaip į architektūrinių transformacijų procesą įtraukti visą darželių bendruomenę, tėvus ir ypač vaikus. Architektas Nilsas Rufas iš Vokietijos biuro „Die Baupiloten Architektur“ pristatė, kaip ugdymo įstaigose įgyvendinami projektai. Visų pirma, surenkama iniciatyvinė grupė, kuri bendradarbiaudama vysto idėjas: kokių erdvių (pvz., poilsio) norėtų, kaip jos turėtų atrodyti, norint gerai jaustis ir atsipalaiduoti. Tada sukurtos idėjos perkeliamos į koliažus. Į kūrybinį procesą stengiamasi įtraukti visą įstaigos bendruomenę – koliažai eksponuojami viešai. Ieškoma rėmėjų, kad idėjos virstų realybe. „Svarbu lavinti vaikų vaizduotę, o architektūra gali tai paskatinti, leisdama jiems patiems kurti savo aplinką“, – pabrėžė Jure’as Kotnikas („Arhitektura Jure Kotnik“, Slovėnija). Lavinti vaizduotę galima įvairiai, kartais tam pakanka išradingesnių dekoracijų, kviečiančių aktyviai žaisti ir išlaisvinti fantaziją.

Diskusijoje pabrėžta, kad ugdymas(is) yra neatsiejamas nuo dinamikos, kurią įgalina aktyviam veiksmui kviečianti aplinka. Architektė Jette Cathrin Hopp iš Norvegijos biuro „Snøhetta“ parodė, kaip jų biuro filosofija, kurios viena iš kertinių idėjų yra pasiekiamumas visiems, atsispindi architektų kuriamuose pastatuose. Architektas J. Kotnikas pažymėjo, kad darželiai yra paskutiniai, kurių architektūros ir mokymosi pokyčiai dar nepasiekė, o diskusija apie tai gerokai vėluoja. Anot jo, norėdami tiksliau atsakyti į klausimą, kokio mums reikia darželio, turime paklausti, kokia yra šiuolaikinė visuomenė? Reikia galvoti ne vien apie tai, kaip pastatas atrodo, bet ir apie tai, kaip jis funkcionuoja, kokias problemas išsprendžia, kaip papildo visuomenės žinias. Vaikai yra skirtingi, todėl ir mokosi nevienodai: vieni individualiai, kiti grupėse. Lankstumas – labai svarbus šiuolaikiniams darželiams, nes ugdymo(si) erdvės turi būti pritaikytos nevienodiems mokymosi būdams.

Pasak architekto Flemmingo Kaaso Svendseno iš Danijos „Cebra“ biuro, anksčiau ugdymo įstaigose pažinimas buvo tarsi už stiklo, saugiai griežtų formų įkalintas. Nauji šiuolaikiniai darželiai atviresni, leidžiantys lengviau vienas kitą matyti ir įkvėpti. „Supratome, kad vaikai daugiau išmoksta bendraudami tarpusavyje ir aptardami tai, ką mokėsi, negu tiesiog sėdėdami ir klausydamiesi pedagogo“, – dalijosi patirtimi architektas F. K. Svendsenas. Šiai minčiai pritarė J. Kotnikas sakydamas, kad vaikai geriausiai mokosi ugdydami vienas kitą.

Pasak F. K. Svendseno, ankstesnės mokyklų ir darželių erdvės buvo griežtai atskirtos pagal paskirtį, o dabartinės yra lanksčios ir gali bei turi būti pritaikytos skirtingoms veikloms – net nuobodus koridorius gali tapti dar viena mokymosi erdve.

Svarbu derinti įvairias veiklas tiek lauke, tiek viduje. Darželiuose, kuriuose didesnę dalį laiko praleidžia lauke, vaikai yra sveikesni. Tyrimais įrodyta, kad tokioje aplinkoje vaikai ilgiau išlaiko dėmesį, įdėmiau klausosi pedagogų, natūraliai juos seka. Aktyvumo ir pasyvumo derinimas yra naudingas – kai vaikai yra fiziškai aktyvūs, jie geriau mokosi. F. K. Svendsenas priminė, kad per valandą reikia bent 5 minutes būti fiziškai aktyviam. „Tai nėra daug, bet pagreitina pulsą, o kai abu smegenų pusrutuliai susijungia, mokytis sekasi geriau“, – apibendrino architektas.

F. K. Svendsenas paminėjo Lietuvoje galbūt šiek tiek prieštaringai vertintiną vaikų ugdymo šaltinį – kompiuterinius žaidimus. Jie turi būti nei per sunkūs, nei per lengvi, kad vaikams būtų įdomūs, todėl, anot architekto, į tai svarbu atsižvelgti kuriant vaikus ugdančią aplinką. Taip vaikas visada galėtų įsitraukti ir aktyviai kas kartą atrasti naujas patyrimo galimybes. Taigi reikia pasiūlyti tarsi tam tikrą vedlį, bet nesufleruoti visų atsakymų. Įkvėpimo šaltinis buvo Lewiso Carrollo pasaka „Alisa stebuklų šalyje“, nes Alisa, keliaudama po įvairius pasaulius, mokosi to pati nežinodama. Tokiam pažinimui, kai nepaisant amžiaus visi gali patirti naujų įspūdžių, turėtų būti pritaikytos tiek vidaus, tiek lauko erdvės. Kuriamos erdvės, kuriose tinkamomis oro sąlygoms vaikai gali laisvai žaisti su vandeniu ir smėliu, o lauko erdvė nesunkiai pakeičiama į poilsio (nebūtinai miego – aut. past.) zoną. Bendros erdvės nėra įprastas kambarys, o tarsi su kišenėmis, kuriose kiekvienas vaikas gali pabūti vienas. J. Kotnikas pademonstravo pavyzdį, kai ugdymo pastate dominavo ne sienos, o užuolaidos. Taip tiek ugdytojai, tiek patys vaikai gali pagal poreikius (atsiskirti ar būti kartu) keisti aplinką.

Dinamiška darželių architektūra gali būti pritaikyta ne tik ugdymui, bet ir naudojama platesnių bendruomenės poreikių tenkinimui. Kai nevyksta ugdymo veikla ir norima sumažinti darželio išlaikymo kaštus, funkcionalus dizainas leidžia vaikų ugdymo erdves pritaikyti suaugusiųjų poreikiams, tapti susirinkimų ar koncertų vieta ir kt. Girsle Løkkeno manymu, puikiu hibridinės architektūros pavyzdžiu galėtų tapti darželiai sujungti su senelių globos namais. „Tai – daug potencialo turinti idėja, kuri vis dar nėra tinkamai įvertinta“, – sakė jis.

Atvirose erdvėse vaikai taip pat atviresni. „Vaikai drąsesni, nebijo žmonių. Lyginant su praeitimi, tai labai skiriasi“, – pastebėjo F. K. Svendsenas.

Kuo anksčiau investuojama į vaikus, tuo labiau šios investicijos atsiperka. Dabar valstybėms nebūtina turėti daug įvairių išteklių, kad galėtų vystytis, užtenka investuoti į ateitį – į vaikus.

Forumas-diskusija „Vaikų ugdymas. Architektūra. Dizainas“ – tai viena iš projekto „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra (IPUP)“ veiklų. Gegužę vykusiame forume-diskusijoje „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo erdvių modernizavimas“ pedagogai, mokslininkai diskutavo, kaip ugdymo procesas yra pakitęs šiandien ir su kokiais iššūkiais susiduriama darželių erdvėse.

Kauno lopšelio-darželio „Vaikystė“ direktorė Regina Beinorienė pristatė vaikų nuomonės tyrimą, kuriame dalyvavo apie 70 ikimokyklinio ir 58 priešmokyklinio amžiaus vaikai. Tyrime buvo klausiama, kokioje aplinkoje nori augti šio amžiaus vaikai. R. Beinorienė pristatydama tyrimo rezultatus išskyrė keletą tendencijų. Ikimokyklinio amžiaus vaikai nori erdvės, kurioje galėtų aktyviai judėti, suptis, bėgioti, čiuožti ar net šokinėti (hamakas, batutas, čiuožykla su labai dideliu baseinu). Čiuožyklos – populiariausias visų grupių atributas. Vaikai, kaip vėliau architektai rodė savo pavyzdžiuose, nori erdvių, kuriose galėtų būti ir kartu, ir atskirai. Erdvės turėtų būti jaukios, primenančios namus, bet kartu spalvingos, dinamiškos, įvairios konstrukcijos tarsi pasakiški motyvai („palietus siena pati atsidarytų“, „vanduo iš sienos pradėtų bėgti“, „laiptai važiuotų“ ir pan.).

Tiesa, priešmokyklinio amžiaus vaikai išsakė norą, kad erdvės būtų atskirtos pagal veiklas (žaidimų, miego, persirengimų, gimtadienių, labirintų kambariai, svetainė, virtuvė, dirbtuvės ir kt.), ir kad būtų galimybė pabūti nuo kitų atskirai. Šie vaikai atkreipė dėmesį į saugumą ir privatumą („reikia rūbinių su durimis ir raktu“, „tualete durų, kurios užsirakintų“, „stogo virš tualeto, kad berniukai nežiūrėtų“, „laiptų su tais, kur laikytis“, „supynės su atlošu, kad nenukristų“ ir kt.).

Modernus darželis turi būti pritaikytas visiems. 2014 m. Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė daugiau negu 97 tūkst. vaikų. Iš jų daugiau negu 14,5 tūkst. (t. y. daugiau negu 15 proc.) buvo nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai. Beveik 12,5 tūkst. vaikų turėjo kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, sulėtėjusi raida nustatyta 826 vaikams, 464 vaikai turėjo kompleksinių negalių ar kompleksinių sutrikimų.

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro (SPPC) Psichologijos skyriaus vadovė Sigita Kemerienė gegužę vykusiame forume pabrėžė, jog „tam, kad „darželis visiems“ virstų realybe, daug įtakos turi veiksniai, susiję su ugdytojais“. Savo pristatyme ji aptarė visiems vaikams tinkančios aplinkos reikalavimus. Anot S. Kemerienės, skirtingi vaikų specialieji ugdymosi poreikiai gali kelti nevienodus reikalavimus aplinkai, todėl planuojant erdves yra svarbus jų dinamiškumas, t. y. galimybė keisti, modeliuoti aplinkos elementus pagal vaikų poreikius. „Aplinka turi būti saugi, mobili, funkcionali, patogi. Tai, kas tinka vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, tinka ir jų neturintiems“, – apibendrino ji.

Ketinama sukurti architektūros ir aplinkos dizaino rekomendacijas ir projektinius sprendinius sovietmečiu pastatytiems ikimokyklinio ugdymo tipiniams pastatams. Projektą inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), vykdo Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC), o šią veiklą įgyvendina Vilniaus dailės akademijos (VDA) Interjero dizaino katedra. Šios katedros vedėjas architektas doc. Rokas Kilčiauskas sako, kad architektūros profesionalai su esamais ir jau baigusiais VDA studentais vykdo tiriamojo pobūdžio kūrybines dirbtuves bei situacijos ir poreikių analizę penkiuose atrinktuose skirtingo architektūros tipo darželiuose. Atrankos kriterijai: statybos metai, tipiškumas, pastatų fizinė būklė ir tokio tipo statinių skaitlingumas, atrenkami nerekonstruoti ir nerenovuoti pastatai. Atsižvelgta ir į demografinius rodiklius. Pasirinktos ir tos įstaigos, kuriose vaikų yra daugiau nei vietos, ir tos, kuriose yra atvirkščiai. Tai leis nagrinėti pastatų kitimo galimybes: vienu atveju reikia ugdymo erdves plėsti, kitu – esamas erdves papildyti naujomis funkcijomis. Vykdyti projektą buvo pakviestos sėkmingai projektavimo sferoje veikiančios įmonės, kurių kūrybinei veiklai labai svarbus socialumas ir bendruomeniškumas. Kiekvienam darželio pastato projektui suformuotos atskiros komandos: architektų kompanijos „Do architects“, „Wall“, „Inblum“, „AEXN“ bei architektūros, interjero dizaino ir dizaino esami ir buvę studentai. Per sesijas norėta išsiaiškinti darželių bendruomenės lūkesčius.

R. Kilčiausko teigimu, per sesijas aiškintasi ne tik, kokie tėvų ir įstaigų personalo poreikiai, tirtas įstaigų bendruomenės gyvenimas, bet ir naudojantis specialia poreikių, remiantis vaizduote ir emocijomis, tyrimo metodika, kuriamas ateities darželis su 3–6 metų vaikais.

Po sesijų rezultatai apibendrinami. Jų pristatymai švietimo įstaigoms, savivaldybėms vyks spalį-lapkritį. „Galutinis projekto tikslas – rekomendacijos. Jos bus tarsi dviejų dalių: viena – bendresnio pobūdžio, kita – konkretesnė, skirta tam tikram pastatų tipui“, – pasakojo R. Kilčiauskas. Pasak architekto, dar vienas iš šio projekto tikslų – gerosios projektavimo praktikos viešinimas. Ketiname projektą tęsti, o visą informaciją skelbti internete – www.projektas-aikstele.lt. „Pavadinome „aikštele“ dėl dualistinės reikšmės, kuri mums aktualiausia: viena vertus, vaikų žaidimo aikštelė, kurioje mokomasi per žaidimą, antra vertus, tai reiškia statybų aikštelę, svarbią architektams, simbolizuojančią šio projekto orientaciją į architektūrinę aplinką, pastatų modernizavimą. „Žaidimo“ naratyvas atspindi pagrindinę šio projekto idėją“, – pabrėžė VDA Interjero dizaino katedros vedėjas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad architektai modernų darželį įsivaizduoja ir kuria atsižvelgdami į tuos pačius kriterijus (lankstumas, atvirumas), kaip ir pedagogai. Į vaiką žvelgiama kaip į asmenybę, kuri mokosi žaisdama.

VDA dėstytojai ir studentai tai pat dalyvaus 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų projekte „Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų, pagrindinių mokyklų) modernizavimas ir šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas“. Septynioms atrinktoms mokykloms, pastatytoms pagal 5 tipinius pastatų projektus, bus ne tik sukurtos vizijos, kaip galėtų atrodyti šiuolaikinės mokyklos edukacinės erdvės, bet ir dalis sumanymų bus įgyvendinta. Tariantis su mokyklų bendruomenėmis ir atsižvelgiant į minėto projekto lėšas, bus modernizuota dalis edukacinių erdvių kiekvienoje iš 7 mokyklų.