2002 m. gegužę lankiausi viename vietiniame valstybiniame darželyje, vaikščiojau po žaidimų aikštelę – tiesiog slampinėjau. Kai pavakare vaikai ėmė laukti juos pasiimančių tėvų, paklausiau vieno priešmokyklinuko: „Ko labiausiai lauki, kai kitais metais pradėsi lankyti pirmą klasę?“
„Namų darbų“, – atsakė šis. Šalia stovėjusi mergaitė tarė: „Aha!“, o kiti netoliese buvę vaikai taip pat šypsojosi ir pritariamai linkčiojo.
Tai dalis įdomaus nediduko mano tyrimų projekto, kurį vykdau nuo tada, kai uždaviau šį klausimą vienam darželinukui prieš trisdešimt penkerius metus.
Tačiau kai praėjusį rugsėjį paklausiau Emilės, kaip jai sekėsi pirmą savaitę darželyje, ji atsakė: „Vaikų darželis yra nesąmonė. Negaliu skaityti. Negaliu rašyti. O dar ir kalbėti man neleidžia.“ Remdamasis tuo, kas vyksta pastarąjį dešimtmetį, nemanau, kad į mano klausimą apie kitų metų pirmą klasę ji atsakys ką nors apie namų darbus.
Vaikai iš prigimties yra aktyvūs besimokantieji, tačiau jų meilė mokymuisi gali būti sužlugdyta.
Žmonės yra besimokantys sutvėrimai, kurių prigimtinis smalsumas skatina piešti pasaulio vaizdą savo smegenyse. Žmonių siekis žinoti, suprasti, būti kūrybingais ir kurti naudą yra, ko gero, neišsemiamas.
Tačiau kai kurios sistemos įrodo, kad taip nėra. Vaiko meilę mokymuisi nužudyti įmanoma. Kaip? Paprastai – imkite juos valdyti. Elkitės su jais taip, tarsi meilė mokymuisi yra kažkas, ką turime jiems „įdiegti“.
Gausybė tyrimų įrodo, kad apdovanodami žmones už tai, ką jie natūraliai mėgsta daryti, nužudysite jų meilę tam dalykui. Džonis buvo ką tik pramokęs skaityti. Jis jau pabaigė vieną knygą ir štai griebia kitą. Po kurio laiko pasakote jam, kad duosite picą už kiekvieną perskaitytą knygą. Kiek vėliau pasakote, kad programa „pica už knygą“ nutraukta. Ar jis vėl darys tai, ką mėgo? Ne, jis daugiau nebeskaito.
Daugybė Danielio Pinko surinktų ir jo knygoje „Drive“ cituotų įvairaus pobūdžio eksperimentų su skirtingo amžiaus žmonėmis atskleidžia, kaip išorinė motyvacija – žmonių skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus už atlygį – sunaikina vidinę motyvaciją. Šeimos, kur padėti susitvarkyti yra tai, ką daro visi – nes suaugusieji tiki, kad padėti kitam yra natūralus noras – paprastai neturi bėdų ugdydamos socialinę vaikų atsakomybę. Tose šeimose, kuriose vaikai yra „mokomi“ atsakomybės skiriant jiems atlygį ar apdovanojimus (pavyzdžiui, pinigų) už namų ruošos darbus, vaikai išsiugdo neapykantą namų ruošos darbams.
Galiu kažko „tikėtis“ iš žmogaus dviem skirtingais būdais. „Tikiuosi, kad kaip įmanydamas stengsiesi“ gali reikšti, kad aš tave pažįstu ir žinau, kad visada pasistengi pasiekti geriausio rezultato. Tačiau frazę „tikiuosi, kad stengsiesi kaip įmanydamas“ galima išgirsti ir taip: „Tu esi atskaitingas man už tai, kad būtų padaryta kiek įmanoma geriau“ ir „išauš atpildo diena, jei nebus padaryta“. Pirmuoju atveju jaučiatės vertinamas ir gerbiamas kaip bendruomenės narys, kur galime pasitikėti vienas kitu. Kitu atveju tas jausmas sunaikinamas.
Ne tiek svarbu, kas sakoma, kiek tai, ką suaugusieji mąsto ir jaučia. Kai suaugusysis rūpinasi kuo nors labiau nei vaikas, jis atleidžia vaiką nuo atsakomybės.
Vaikai mėgsta sekti paskui, tačiau jie nemėgsta būti valdomi. Jie žino, kad jie turi sekti, nes, savaime aišku, vyresnio amžiaus žmonės žino daugiau nei jaunesni. Tačiau vaikai nekenčia būti valdomi, nes tai reiškia, kad jais nepasitikima. Tokiomis valdymo sąlygomis jie išmoksta nepasitikėti savimi ir nekęsti to, kas suteikia pagrindą nepasitikėjimui – namų, ruošos darbų, rūpinimosi kitais. Jie net gali išmokti nekęsti matematikos, nors matematika yra toks nesudėtingas ir akivaizdžiai reikalingas dalykas šiame pasaulyje.
Natūrali save gerbiančio žmogaus reakcija į valdymą yra neapykanta viskam, už ką jis „laikomas atskaitingu“, o gal net ir pačiam žmogui, kuris dalija komandas.
Visiems žmonėms patinka dirbti, kol jie nesijaučia valdomi.
Vertė ir adaptavo Jolanta AUGUSTAITĖ
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą