GRETĖ KELPŠAITĖ jau antrus metus dirba edukacine psichologe viename Vilniaus darželių. Jos darbas apima tris laukus: vaikų, pedagogų ir tėvų konsultavimą. Pasak Gretės, viskas sukasi apie vaiką, tačiau kai ką pasiekti jo labui galima tik dirbant su ikimokyklinio ugdymo pedagogais ir tėvais. O į tokią naujovę kaip psichologas valstybinėje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje kol kas dar žiūrima nepatikliai, tad vienu svarbiausiu iššūkių tampa dar sovietmetyje įsišaknijusių nuostatų keitimas.
Kokių didžiausių problemų galėtum įvardyti pedagogų darbe su vaikais? Kaip sužinai apie jas?
Grupėje kyla emocijų ir elgesio problemų: nesilaikoma ribų, nepaklūstama grupės taisyklėms, kai pedagogas nebežino, kaip susitvarkyti su vaiku. Aišku, pirmiausia jis pats bando tą daryti, tačiau, jei sunkiai sekasi, ta žinia pasklinda pedagogų bendruomenėje. Direktorės pavaduotoja ugdymui, mūsų darželyje dirbanti jau gana ilgai ir turinti su kolektyvu kontaktą, paskatina auklėtoją pasitarti su manimi.
Ar pedagogai bendradarbiauja tarpusavyje?
Manau, kad taip, jie tariasi tarpusavyje. Atėjus naujam darbuotojui – psichologui, socialiniam pedagogui – labai svarbu įtikinti, kad jie gali klausti. Čia yra erdvė išsikalbėti be cenzo. Geriausia, jei tokia intencija kyla iš pačių pedagogų, nes tuomet jie nesijaučia kaltinami. Jei ji kiltų iš mano pusės, galėtų atsirasti priešprieša. Kartu mes galime į viską pažvelgti kitu aspektu ir paieškoti sprendimų. Mano misija yra švelniai prieiti prie pedagogo ir individualiai paaiškinti, kad, jei jis papasakos apie problemas grupėje, kartu lengviau galėsime rasti išeitį. Galbūt, aš galiu pasiūlyti kažką kitą, ko jis dar nėra bandęs. Būna, kad žmogus atsiriboja, tad reikia daug laiko ir kantrybės užmegzti tą ryšį. Kai sėkmingai užsimezga bendradarbiavimas su keliais pedagogais, per juos pasklinda žinia: „Viskas gerai su šia darbuotoja…“
O iškilus tam tikrai konkrečiai problemai patys pedagogai tarpusavyje tariasi, kaip ją spręsti?
Labai geras ir siektinas dalykas, bet gana sunkiai įgyvendinimas, yra atvejo aptarimo grupės. Sunkesnius atvejus svarsto Vaiko gerovės komisija. Dalyvauti atvejo aptarimo grupėje reikia didelės pedagogų motyvacijos, laiko išteklių, skiriant tam savo laiką po darbo ar vaikų pietų miego metu, kas nėra priimtina. Svajoju apie atvejo aptarimo grupę, nes Vaiko gerovės komisijų veikla dažnai yra gerokai formalesnė, pritrūksta gilesnio, atidesnio požiūrio į vaiko patiriamus sunkumus.
Valstybiniuose vaikų darželiuose vienam pedagogui tenka dirbti su 15–20 vaikų grupėje, tad nereikėtų stebėtis, kad žmonės pervargsta. Kas suteikia pagalbą ištiktam krizės ar „perdegusiam“ pedagogui? Kaip jie vertina psichologo pagalbą?
Darželyje auklėtoja atsakinga už ugdymą, o šeimininkutė padeda buityje. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai gali kreiptis į konsultavimo grupes, kurias organizuoja privatus sektorius arba Vilniaus pedagoginė-psichologinė tarnyba, į kurią jie gali kreiptis ir individualiai – ypač, kai darželyje nėra psichologo. Deja, bet pedagogai žvelgia į mane kaip į inspektorę, kuri pabars, kontroliuos, baus. Tą reikėjo atlaikyti, parodant, kad nesu baudžianti, kontroliuojanti. Tai buvo labai svarbus momentas. Šią nuostatą galima keisti per patirtį. Mes visi esame sužeisti, ir visai nesvarbu, kur ir ką dirbame. Kai tą pripažįsti, gali išsikalbėti, o tuomet pradėti sveikti. Tokia pozicija labai padeda mano darbe. Kai žmogus iškart pyksta ar puola kaltinti, tu supranti, kad jis sužeistas. Ir tada gali reaguoti į jo pyktį, bet gali reaguoti ir į asmenį: „Matau tave, girdžiu…“, ir per tai nukreipti dėmesį nuo agresijos, kad nevyktų tavo ego kova su kito žmogaus ego.
Ta nuolankumo, nusižeminimo pozicija man labai padeda. To reikėjo išmokti. Iš pradžių buvo keista: o tai kaip čia, neklauso, negirdi, nebendradarbiauja?! O kaip prieiti prie to žmogaus? Aš pripažįstu, kad nežinau, nepažįstu, kito pasaulis man paslaptis. Kažkiek galiu prisiliesti su savo žiniomis, labai švelniai, atsargiai, galiu pagelbėti… Žmogus pats turi priimti sprendimus. Bet gali susilaukti lūkesčių ir norų gauti galutinį atsakymą: „Tai jūs man pasakykite – kaip?“
Manau, kad pas mus dar labai gaji iš sovietmečio atėjusi nuostata: jei yra sunkumų, vadinasi, esu blogas pedagogas. Turiu pats susitvarkyti, viską gerai padaryti, o kažkas ateina ir klausia: „Kuo galiu padėti?“ Sovietmetis niekur nedingsta, jis gyvena žmonių galvose, tad turiu rasti sprendimą, kaip tas nuostatas pakeisti. Čia reikia lankstumo ir kantrybės, ir ne su visais man pavyksta. Tačiau sėkmės atveju aš sakau: „Šie žmonės bus mano bendradarbiai, čia telkiu savo jėgas, siekiu pokyčio.“ Aišku, šiame kelyje reikia daugiau patirties, gal po dešimties metų jau galėčiau apibendrinti savo sėkmę ar nesėkmę.
Ar tėvai linkę bendradarbiauti su tavimi vaikų ugdymo klausimais?
Vieni linkę, kiti – ne. Tai yra procesas: kartais tie, kurie nelinkę, vėliau tampa komandos nariais. Ir čia labai svarbus bendradarbiavimas su auklėtoja. Kai esu užmezgusi ryšį su auklėtoja, ji gali pasiūlyti tėvams mano pagalbą: „Matome, yra tam tikrų sunkumų, o pas mus darželyje yra psichologė, mes su ja tą ir tą veikiame…“, dar kokį gerą žodį pasako, tada tėvai ateina (dažniausiai mamos) ir sako: „Girdėjome apie jus gerų žodžių, tai dirbam kartu!“ Tai čia tas idealusis variantas. Bet yra tėvų, atsisakančių bendradarbiauti. Gal nelabai pasitiki psichologu, gal dar kokios priežastys…
O gal dalis tėvų linkę žvelgti į darželio darbuotojus savo vaikų akimis, pasikliauti jų nuomone?
Būna gynybiškų tėvų, kartais trūksta išsilavinimo, ir tuomet vaikas lieka be pagalbos. Dirbti kartu su tėvais yra visiškai įprasta tvarka, nes tik iš tėvų gali gauti visą giluminę informaciją apie tai, kaip vaikas gimė, kaip augo. Nepavykus užmegzti kontakto su tėvais vis tiek bandome jiems sakyti, kad galima konsultuotis ir už darželio ribų.
Kaip vertini Vaiko apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, uždraudusias visų rūšių smurtą prieš vaikus?
Labai juo džiaugiuosi. Man svarbu tai, kad jau atidarytos durys, įgalinančios kalbėti, pranešti apie smurtą. Kaip specialistė galiu pasakyti, kad įstatymas mus įpareigoja tą daryti. Gal reikės penkerių ar dešimties metų, kol pasieksime tą rezultatą, bet svarbu, kad tai vyksta.
Ar daug vilties tavo darbe?
Stengiuosi į savo darbą žiūrėti su viltimi. Jei neturi ar nematai jos, turi išeiti. Ir būna, kad psichologai išeina, nesusitaikydami su ta realybe, didžiuliais vaikų skaičiais grupėje. Užsienyje tose grupėse būna tik 8–10 vaikų. Jei grupės didesnės, dirba du pedagogai. O mūsų valstybiniuose darželiuose grupės per didelės, tačiau pats darželis to pakeisti negali.
Mano darbas man labai patinka. Gal jau praėjo tas sunkiausias krizinis laikas, kai atrodė, kad atsitrenkiu į sieną. Pirmas pusmetis nebuvo lengvas: teko formuoti supratimą, kad pokalbiams ir konsultacijoms reikia saugios erdvės – pirmiausia atskiro kabineto, o vaikams jaukaus, pritaikyto terapiniam darbui kampelio. Dabar tokias sąlygas jau turiu.
Palikti komentarą