Agresyvumas labiau būdingas berniukams, nes būtent vyrams gamtos skirta ginti savo teritoriją, šeimą, o agresija – tai reakcijos į išorės pavojus forma.
Visi žino frazę: „Tu gi vyras, turi mokėti apsiginti pats“.
Berniukai, kurie bando konfliktus spręsti pasikviesdami pagalbon mokytojus arba tėvus, gali išprovokuoti savo draugų pasmerkimą, o kartais ir tėvo, kuris stengiasi išauklėti „tikrą vyrą“.
Jeigu mažylis paėmė svetimą kibirėlį, žinoma, nereikia jo už tai bausti. Jis paprasčiausiai pažįsta pasaulį, tenkina savo poreikius.
O štai kai jis muša bičiulį per galvą, meta jam į veidą įvairius daiktus arba – kraštutinis, bet galimas variantas – kėsinasi sužaloti jaunesnį broliuką ar sesutę, – būtina įsikišti.
Agresija smėlio dėžėje – reiškinys, būdingas patiems mažiausiems. Jie dar nemoka gudrauti ir savo jausmus reiškia nepaisydami aplinkinių reakcijos.
Vėliau mažyliai susidurs su „visuomenės nuomone“, kuri draudžia atvirą „aš“ pasireiškimą. Aišku, kad dėl to agresija nedingsta, ji tik pasireiškia kitomis formomis.
Kaip išreiškiama agresija, priklauso nuo auklėjimo, mažylio polinkių, jo gyvenimo sąlygų. Bet – bendras dėsnis – kuo vaikas didesnis, tuo jos pasireiškimas labiau užmaskuotas.
Įsivaizduokime, kad vaikas įsižeidė dėl kokio nors mamos poelgio. Greičiausiai jis nereikš jai pretenzijų, nuoskaudą užgniauš, o paskui išsilies susimušęs su kuo nors vaikų darželyje, rėkaudamas ir būdamas šiurkštus.
Yra vaikų, kurie renkasi tik agresyvias elgesio formas.
Jie ardo žaislus ne tam, kad pasižiūrėtų, iš ko jis padarytas, jiems tiesiog patinka laužyti, naikinti.
Tokie vaikai reikalingi ypatingo pedagogų dėmesio, nes čia esama pavojaus, jog formuosis patologinė asmenybė.
Kur agresijos šaknys?
Čia psichologai kol kas nesutaria. Vieni sako, kad agresija – priešiška reakcija, reikalinga apsaugoti savo teritoriją. Kiti mano, kad ji ne tiek biologinės, kiek socialinės kilmės – tai siekimas viešpatauti kitų žmonių atžvilgiu.
O galbūt tai atsakomoji reakcija į priešišką realybę arba kokio nors noro slopinimą…
Iš esmės net nesvarbu, kodėl pasireiškia agresija. Svarbiausia, kad ji tikrai išlįs – anksčiau ar vėliau vaikas su ja susidurs.
Beje, manoma, jeigu žmogus neturi nė grūdelio agresyvuvo, jis tampa per daug pasyvus, patiklus ir nesugeba pasakyti „ne“, apginti savo nuomonę.
Todėl negalima teigti, jog šis bruožas absoliučiai žalingas. Svarbu, kokia forma jis reiškiasi.
Tarp agresyvumo ir aktyvumo nėra lygybės ženklo. Jeigu vaikas negatyvius jausmus reiškia rėkdamas, atsikalbinėdamas (verbalinė agresija) arba puola santykių aiškintis kumščiais (fizinė agresija), ir tai vyksta gana dažnai arba nuolat, tai ženklas rimtai susirūpinti.
Įsižeidimas, kaip bebūtų keista, taip pat laikomas agresijos forma. Dažniausiai ji pasireiškia įsiučio ašaromis. Jeigu vaikas įširsta dėl menkiausio nieko, tai jau nebe pedagogikos, o medicinos reikalas.
Pagrindinės agresijos priežastys
NUOVARGIS. Vaikų, augančių nedarniose šeimose, nervų sistema dažnai išbalansuota: kai tokie vaikai pavargsta, jų susijaudinimas ima augti.
Nuo to jie pavargsta dar labiau, ir viskas baigiasi protrūkiu. Jeigu vaikas linkęs greitai susijaudinti, visus judrius žaidimus reikia baigti prieš dvi tris valandas iki miego.
Naudingas šiltas dušas ir poilsis dieną (ypač vasarą).
NEGATYVI SAVIMONĖ: aš blogas, todėl ir elgiuosi blogai. Tačiau blogai elgdamiesi tokie vaikai labai skausmingai reaguoja net į menkiausią kritiką, kuri jiems reiškia „tu esi blogas“.
Tokiems vaikams reikia sakyti ne „tu trukdai“, o „žinai, visiems vaikams blogai, kai tu triukšmauji“.
Tai yra reaguoti ne į asmenybę, o į konkrečius poelgius.
BAIMĖ („gynybinė agresija“).
Jeigu vaikas turi negatyvią bendravimo su žmonėmis patirtį, jis gali iš anksto gintis nuo situacijos, kuo nors jam primenančios jau buvusią.
REAKCIJA Į DRAUDIMUS, į asmeninės laisvės apribojimą, į situaciją, kai nepatenkinami vaiko poreikiai.
Paaiškinkite vaikui draudimų priežastį. Jeigu vaikas ko nors pageidauja nelaiku, pasiūlykite jam kompromisą („mes tai padarysime vėliau“).
DĖMESIO REIKALAVIMAS. Vaikams, į kuriuos nekreipiamas dėmesys, kurie patiria tėvų meilės stoką (tai būna ir darniose šeimose), svarbus bet koks dėmesio ženklas, netgi negatyvus.
RIBŲ REIKALAVIMAS, kai agresija – signalas suaugusiesiems: „Aš negaliu savęs suvaldyti, sustabdykite mane!“ Vaikas dar nesugeba susigaudyti savo sudėtinguose jausmuose, jis patiria stiprų vidinį konfliktą ir jaučia poreikį šiuos vidinius prieštaravimus išlieti.
Giliai širdyje vaikas supranta, kad elgiasi blogai, ir iš tikrųjų ieško, kas jį sustabdytų.
Vaikams labai svarbu, kad suaugusieji suvaldytų jų agresiją, nes tas, kuris tave apgynė nuo tavęs paties, sugebės apsaugoti ir nuo išorinių pavojų.
SOCIALINĖ PATIRTIS (suaugusiųjų pavyzdys, kino herojai…) Vaikas, su kuriuo buvo žiauriai elgiamasi, gali kartoti šį elgesio modelį: „Kaip jie su manimi – taip ir aš su jais“.
Jeigu vaikas gyveno šeimoje, kurioje nuolat mušėsi, rėkavo, jis darys tą patį ir kai bus kitoje aplinkoje.
Jeigu vaikas dažnai žiūri kovinius filmus, jis įsisąmonina supermeno nugalėtojo, kuriam neegzistuoja jokie įstatymai, pavyzdį.
VALDŽIOS TROŠKIMAS. Čia kalbama apie vaikus, kurie išmoko išgyventi puldami kitus ir laužydami taisykles, kurie pajuto malonumą būti svarbiausiam, stipriam, kai tavęs visi klauso ir bijo.
Darbui su tokiais vaikais visų pirma reikia išsikovoti autoritetą.
Jiems reikšmingi yra teisingumas ir jėga. Kai jūsų autoritetas įrodytas, reikia tvirtai pasakyti vaikui: „Aš tau neleisiu šito daryti“.
Pradėkime nuo savęs
Bet kokio vaiko psichologinio diskomforto priežastis slypi šeimoje.
Pažvelkime bent į vieną iš dažniausiai daromų klaidų. Paprastai jeigu vaikas daro ką nors negero, tėvai ima ant jo rėkti. Arba plekšteli per sėdynę.
Taigi suaugusysis tarsi sakytų: tu neturi būti agresyvus, nors pats tuo metu yra agresyvus. Trejų – penkerių metukų mažylis tiesiog apstulbsta, susidūręs su tokia dilema.
O vyresnis vaikas iš to padaro tik tokias išvadas: arba tai vis dėlto galima, tik tyliai, arba dabar negalima, o kai užaugsiu – prašom. Pati blogiausia galima traktuotė – galima tiems, kurie stipresni.
Tuomet savo įniršį jis išlies ant silpnesniųjų.
Dabar mažieji skatinami ne išvengti konflikto, bet ginti savo interesus. Kokias būdais? Atsikirsti? Duoti grąžos? Vis dėlto mokykime vaikus savo nepasitenkinimą visų pirma išsakyti.
„Man nepatinka, kad tu mane stumdai.“ Jeigu šeimoje praktikuojamas panašus elgesys, vaikas nesunkiai jį perims.
Tik šilti, glaudūs vaiko ir tėvų santykiai (ypač mergaičių su motinomis ir berniukų – su tėčiais) moko jį būti humanišką kitų atžvilgiu.
Suaugusiųjų emocinio bendravimo ir aktyvaus geranoriško dėmesio stoka skatina vaikų neurozę, nerimą ir per didelę agresiją.
Pabaigoje reiktų pridurti, kad netinkamas požiūris į agresiją gali privesti prie įvairių psichopatologijų. Visuomet atminkime biologinį aspektą: agresijos nebuvimas pavojingas gyvybei.
Kada reikalinga specialistų pagalba:
– vaikas nuolat žiauriai elgiasi su gyvūnais;
– po agresijos akto džiūgauja, yra susijaudinęs;
– reikalauja patenkinti poreikius tik agresyviais būdais.
Informacijos šaltinis: https://ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/vaiku-agresija-arba-karas-smelio-dezeje
Palikti komentarą