Vaiko nepriima bendraamžiai: kaip padėti?

Vaikų kolektyvas turi savus įstatymus, dažnai gana griežtus. Tai nebūtinai vaikų darželio grupė; kolektyvas – bet kokia vaikų kompanija, stichiškai susibėganti parkuose, kiemuose ir pan. Paprastai mamos ir močiutės, įsišnekusios tarpusavyje, neseka vaikų žaidimo eigos, nebent kas susižeidžia ar susipeša.

Vaikas, stovintis nuošalyje, jas tik erzina (neleidžia normaliai pasikalbėti), sukelia diskomfortą (visi vaikai kaip vaikai, o tas, matai, kitoks, ypatingas! negali mat gražiai žaisti, jam reikia individualaus dėmesio!). Ir labai retai kokia nors geraširdė mama ar močiutė bando mažyliui padėti… nuvesti jį nuo žaidžiančios kompanijos (na, ir tegu sau! tegu žaidžia – jie dideli.

O mes eisim gėlyčių pasiskinsim, paskui į parduotuvę… namie aš tau knygelę paskaitysiu, kompiuterį įjungsiu, ir žaisliukų mes visokių turime…)

Vaikas, tempiamas už rankos, pamažu traukiasi, vis atsigręždamas. Jam gelia širdelę. Taip, namie žailsliukai, kompiuteris, knygelės… Namie – mama. Tik nėra ten draugų ir niekada nebus taip linksma kaip jiems dabar ant tos pievelės – džiugiems, sukaitusiems, svarbiausia – žaidžiantiems kartu.

Kodėl jį atstumia?

Kodėl vieni greitai ir natūraliai įsilieja į kompaniją, o kiti – amžinai nuošalyje?

Beje, sunkiausia tokiems mažyliams vaikų darželyje, kur grupės sudėtis pastovi, o jei ir ateina koks naujokas, vargu ar jis ims žaisti ne su visais, o būtent su atstumtuoju.

Tokia situacija veikia ne tik vaiko nuotaiką, charakterio formavimąsi, bet gali nulemti ir jo būsimą gyvenimiškąją poziciją, o galų gale – likimą.

Priežasčių yra keletas.

Pavyzdžiui, vaikas gali būti atstumtas bendraamžių dėl paprastos priežasties – išorinio nepatrauklumo (nešvarus, nesišluosto nosies, turi kokių nors įgimtų ar įgytų fizinių defektų).

Kaip bemaištautų prieš tokią vaikų nuostatą humaniškos pedagogų ir tėvų širdys, objektyvūs duomenys liudija, jog be specialaus, ilgo, organizuoto suaugusiųjų darbo tokio vaiko kiti nepriima, ir ne tik į žaidimą, bet ir į bendruomenę apskritai.

Bet koks „ne toks“ bendraamžis kitiems vaikams sukelia negatyvius jausmus, o humaniškas ir tolerantiškas požiūris į „kitokius“ žmones nėra labai prigijęs ir suaugusiųjų pasaulyje.

Tačiau dažnesnė ir labiau paplitusi priežastis yra ta, kad vaikas nežino visuomenės stereotipų ir nerašytų vaikiško bendravimo taisyklių. Vaikai, augantys tik tarp suaugusiųjų, praleidžiantys tarp jų praktiškai visą savo laiką, kartais net nežino bendraamžių terminologijos, ir sunkiai su jais susikalba.

Jų „protinga“ kalba, tokia miela tėvelių ausiai, – sudėtingi žodžiai, įmantrūs posakiai, tarp bendraamžių geriausiu atveju sukelia tik pašaipius juokelius.

Dar svarbesnė priežastis yra vaiko dezorientacija socialiniuose jo ir kitų vaikų tarpusavio santykiuose.

Jis nesupranta socialinių kolektyvinių vaidmenų pasiskirstymo, jam neaišku, kodėl ne visada galima pasakyti savo nuomonę, jis nemato priežasties atlikti lyderio vaidmens ir svarbiausia – neįsivaizduoja, kas dėl viso to jo laukia.

Ir kai ant jo galvos pasipila pašaipos arba agresija, jis nepagauna ryšio tarp savo veiksmų ir kitų vaikų reakcijų.

Tai paprasčiausias socialinės patirties trūkumas: vaikas, mokantis susitarti tik su suaugusiaisiais, neturi tokios galimybės vaikų bendruomenėje. Ir kažin ar jie norėtų su juo dėl ko nors tartis: juk lengviau jį paprasčiausiai nuvyti.

Socialinės patirties trūkumas bei kai kurios charakterio savybės, trukdančios ją kaupti (drovumas arba agresyvumas), veda prie žaidimų patirties deficito.

Tokiu atveju vaikui sunku:

* išskirti vaidmenis ir pasirinkti kurį nors sau;

* vaidinti šį vaidmenį visą žaidimo laiką;

* derinti vaidmenis pagal siužetą;

* suprasti partnerį, turint omenyje ir jo vaidmenį, ir jo asmenines savybes, poreikius, norus ir t.t., ir sugebėti susitarti su juo pagal vaidmenį ir siužetą, sykiu neįžeidžiant jo kaip asmenybės.

Štai ir pasirodo, kad vaikas žaisti nemoka, nesupranta partnerio, vis „iškrenta“ iš savo vaidmens, kad duotų kam nors naudingą, jo požiūriu, patarimą, painioja žaidybinius ir realius santykius, pasisakymus, įsižeidžia.

Sąvoka „taip tyčia“, kuria jis šiaip taip naudojasi individualiame žaidime, staiga pamirštama, ir jis rimtai reaguoja, pavyzdžiui, į pyktį, kurį demonstruoja jo žaidimo draugas, vaidinantis rūstų tėvą.

Jis pasitraukia iš žaidimo ir skundžiasi suaugusiajam, neva Petriukas ant jo šaukia ir dėl to jis negalįs žaisti.

Čia akivaizdi žaidybinė ir socialinė nebranda, nepasirengimas bendram žaidimui.

O juk kiti vaikai jo neauklės, jų įstatymas griežtas: nemoki – eik iš čia. Ir eina nelaimėlis, rydamas ašaras.

Kaip padėti tokiam vaikui?

Pirma – nuo pat mažų dienų vaiką reikia skatinti žaisti vaidmenimis.

Antra – jeigu vaikai jo nepriima į savo būrį, reikia sugalvoti kokį nors kitą žaidimą, kuris jam seksis labiau, ir tuomet pakviesti kitus vaikus žaisti kartu (kažkodėl čia geriausiai sekasi tėčiams).

Beje, nepatartina įsilaužti į jau įsibėgėjusį žaidimą, į kurį jūsų vaikui nepavyko įsitraukti, reikia suorganizuoti naują (galbūt kokias nors sportines rungtynes), svarbiausia – reikalaujantį laikytis konkrečių taisyklių, jau žinomų jūsų vaikui.

Kaip bebūtų keista, tikslių taisyklių žaidimo organizacija padeda vaikui, nemokančiam siužetinių vaidmenų žaidimų, bet būna sunkiai įkandama tiems, kurie pripratę būtent prie jų.

Įvairūs principai: fantazijos, siužeto, socialinių ir žaidybinių tarpusavio santykių arba griežtų taisyklių pasitelkimas yra įvairių tipų vaikų sėkmės pagrindas.

O kadangi žaidimus su tam tikromis taisyklėmis žaidžia vyresni vaikai, tai ir didesnį autoritetą turi tie, kurie juos jau įvaldę.

Be sportinių žaidimų, tai gali būti bet kokia kita vaikiška veikla, kurią jūsų atžala yra perpratus.

Galbūt jis puikiai piešia? Suteikite jam galimybę tai pademonstruoti: į kiemą išneškite kreidelių, ir netrukus visas būrys susispietęs žiūrės, kaip jis meistriškai jomis naudojasi. Negali vienas to daryti – pieškite kartu, bet visą laiką pabrėžkite jo pagrindinį vaidmenį šitame procese.

O gal jūs kartu padarėte aitvarą?

Dabar tai mažai kas moka, ir išgarsėti bei išsikovoti visuotinę pagarbą galima nesunkiai.

Kraštutiniu atveju leiskite išsinešti į kiemą naują žaislą ar konstruktorių – tik jums teks stebėti, kad vaikai jo nelaužytų.

Erdvė jūsų kūrybai bei fantazijai – neribota.

Svarbiausia – nepalikite vaiko, neturinčio bendravimo įgūdžių, vieno su bendraamžiais. Būkite šalia, padėkite, ginkite, tik neperlenkite lazdos.

Nebūtina iš karto lįsti į vaikų būrį su savo idėjomis, iš pradžių pakanka suorganizuoti vaikui kontaktą su vienu dviem bendraamžiais.

Kuo anksčiau – tuo geriau

Vaikai skirtingi, nevienodas ir jų poreikis bendrauti. Kitam užtenka ir vieno gero draugo, su kuriuo susitiktų kartą per savaitę ir nesijaustų vienišas, o kažkam būtina, kad nuolat aplink klegėtų visas būrys, ir kiekvienas klausytų jo komandų.

Jeigu šios svitos nėra, tai ir karalius jaučiasi vienišas, nuobodžiauja, nes užsiimti kuo nors vienas nemoka.

Paprastai skaudūs išgyvenimai prasideda tuo atveju, kai vaikas jaučia poreikį bendrauti ir žaisti, tačiau dėl kokių nors priežasčių negali to daryti.

Arba pripažintas lyderis pasikeitus aplinkybėms praranda galimymę būti pirmas – pavyzdžiui, patenka į naują kolektyvą, kuriame yra ir „kietesnių“ vadų.

Iš principo kiekvieną vaiką reikia mokyti pačiam užsiimti įdomia veikla ir skatinti perprasti tuos bendravimo ir žaidimo būdus, kurie būtini norint nelikti atstumtam.

Jeigu matote, kad jūsų atžalos nekviečia žaisti į kiemą, niekas jam neskambina, neatsako į jo drovų pasisveikinimą, – metas užsiimti šiuo reikalu patiems.

Ankstyvi vaikų, turinčių silpną nervų sistemą, emociniai sutrikimai dažniausiai yra jų socialinės izoliacijos rezultatas. Jeigu vaikas pats nesugeba susirasti bent vieną draugą, nedalyvauja vaikų žaidimuose, be tėvų pagalbos ši padėtis tik blogės.

Būtina pasirūpinti, kad vaikas turėtų su kuo bendrauti.

Užrašykite jį į kokį nors būrelį, kuriame jo sugebėjimai būtų vertinami, eikite pasivaikščioti į kitą vietą, jeigu įprastoje kompanija jį ignoruoja.