Gana dažnai pasitaiko, kad vaikas, regis, visiškai nesupranta žodžių „ne“ ar „negalima“ reikšmės. Pagal visas raidos teorijas „ne“ turėtų būti suprastas / išmoktas dar neatšventus pirmojo gimtadienio, bet auga daugybė 1,5 m., 2 m., 3 m. ar net 5 m. vaikų, kuriems šis žodis su visomis jo reikšmėmis pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, o kartais atrodo, kad net ir neįeina pro nei vieną ausį.
Tėvams sunku. Rikteli – išgirsta, klauso, atsižvelgia. Kalbi gražiai – rezultato jokio. Tokių vaikų tėvai, tikiu, problemai spręsti yra išbandę visą eilę visokiausių veiksmų: kalbėti gražiai, tartis, aiškinti, kalbėti garsiai, riktelti, nubausti ir t.t. Ir niekas neveikia.
Bet yra dar keli niuansai, kuriuos reikėtų rimtai pergalvoti.
Rudenį su drauge vaikščiojom po kiemą, ji guodėsi, kad 1 m. 9 mėn. sūnus visiškai neklauso žodžių „ne“ ir „negalima“, sakė „nežinau ką daryti ir kaip su juo kalbėti“. Šyptelėjau. Sakau: „Linute, tu tą „ne“ sakai taip, kad tavęs niekas neklausytų, jis neskamba taip, kad jo reikėtų klausyti“. Pasijuokėm, apkalbėjom situaciją kaip ji atrodo iš šono. Po kelių savaičių draugė pranešė – vaikas klauso!
O prieš Kalėdas gavome Alvydos laišką, kuriame ji klausia patarimo bei guodžiasi, kad 1 m. 4 mėn. sūnus visiškai neklauso žodžių „ne“ ir „negalima“, t.y. klauso tik tuomet, kai ant jo rikteli. Mama dėl to jaučiasi kalta ir bloga, žinoma, nelaiminga, praradusi kantrybę, nepatenkinta savimi ir vaiku.
Pirmas dalykas, kurį norisi pasakyti – nusiraminkite, nieko čia tokio kartais pakelti balsą, tėvai yra gyvi žmonės su tam tikro dydžio emocijų kibirėliu ir ribota kantrybe. Nuo kelių balso pakėlimų nieko neatsitiks nei vaiko psichikai, nei raidai, nei ryšiui su tėvais ar pasauliu. Netikim, kad yra tokių, kurie geba visada išlikti ramūs ir mandagūs. Po kelių tokio mandagumo metų vis tiek pratrūksta
Pagalvokime, kodėl vaikas neklauso žodžių „ne“ ir „negalima“:
1. Jis nesupranta ko negalima. Kad ir kaip keistai tai, skambėtų, bet tai yra dažnai pasitaikantis atvejis. Jei vakar sukti skalbimo mašinos būgną buvo galima, o šiandien jau sako, kad „ne“, arba jei vakar vakare, tam, kad nezirstų pavargęs galėjo žaisti TV pulteliu, o atsikėlęs iš ryto nebegali, vakar tepė sausainiu langą, o šiandien negalima, vakar murzinom rankom terliojo tėčio mašiną, o šiandien negalima………… ir t.t. ir t.t. Normalu, kad esant situacijai kai tam tikrus dalykus kartais galima, kartais ne, vaikas renkasi gyventi palankesnėje jam situacijoje, t.y. traktuoja, kad galima ir negirdi žodžio „ne“.
2. Skirtingi žmonės vaikui (ne)leidžia skirtingus dalykus. Pasitaiko, kad tėvams ilgai „dirbus“ vardan tam tikrų tvarkų bei taisyklių, vienas savaitgalis pas senelius lyg cunamis visą įdėtą darbą nuneša. Pasitaiko ir kai mama su tėčiu leidžia skirtingai. Tuomet vaikas klauso to, kurio leidimas palankesnis ir net nesvarbu, kad tėčio tuo momentu nėra namuose, pakanka žinoti, kad jis tą leidžia ir mamos „ne“ liks neišgirstas.
3. Vaikas jaučia, kad „ne“ yra neužtikrintas. Vaikų, ypač mažų, tokių, kurie nemoka kalbėti, emocinis intelektas labai aukštas. Jie jaučia viską – emocijas, jausmus, tai, kas liko nutylėta, pagalvota, jaučia kam liūdna, smagu, kas geras, kas blogas, jaučia saugumą, ramybę, jaučia mamos baimę ar džiaugsmą. Lygiai taip vaikas jaučia, kad „ne“ yra neužtikrintas ir jei tokių neužtikrintų „ne“ yra dauguma, vaikas juos visus priskiria prie neužtikrintų, tokių, kurių nereikia klausyti, nes tėvai iš tikro nėra galutinai ir neginčijamai apsisprendę. Pvz.:
– neliesti rozetės – galutinis apsisprendimas;
– neimti adatų – galutinis apsisprendimas;
– nežaisti su WC valikliu – galutinis apsisprendimas;
– netepti lango sausainiu – gal geriau būtų, kad neteptų, reikės valyti, bet širdyje juk taip žavu kai tepa;
– neleisti padėti plauti indų – būtų paprasčiau jei nepadėtų, bet juk žinome, kad vaikui bus gerai jei padės;
– neimti košės rankomis – taip, reikės valyti, bet tegu pažįsta pasaulį;
– netampyti užuolaidos – bet mes žinom kaip jam smagu ir smalsu ir tai tikrai nepavojinga;
– nelipti į balą – reikės džiovinti, gal net batų naujų, bet širdyje suprantame, kad vaikui pats smagumas į balą lipti;
– nevalgyk žolės – o iš tikro juk na ir kas jei paragaus pienės;
– ….
– …
Taigi ką daryti ir kaip įvesti žodį „ne“ į suprantamų žodžių žodyną? Nesvarbu ar turite 7 mėn. mažutėlį ar jau įgudusį neklausyti trimetį, veiksmų planas visiems tas pats.
1. Derėtų apgalvoti, apsvarstyti ir apsispręsti kas vaikui galima, o ko negalima. Apsisprendus viskas, kas galima – galima visada, ko negalima – negalima visada (šitą pakeisti ir sąlygas bei išlygas mokytis galima tik tuomet kai žodis „ne“ bus kuo puikiausiai naudojamas pagal paskirtį). TV pultelis, kompiuteris, balos, knygų lentyna, košės valgymas rankomis, vandens pilstymas, lipimas ant stalo ir t.t. Arba galima arba ne. Ir kas dieną tuos pačius dalykus galima, tų pačių negalima.
Taip griežtai viską suskirsčius į galutinius bei nekintamus „taip“ arba „ne“ per dieną vaikas žodelį „ne“ išgirs kelis kartus mažiau nei anksčiau. Girdės rečiau, labiau atkreips dėmesį. Be to, kai „ne“ taps galutiniai, šitai jūsų balse pajus ir vaikas.
2. Kas dieną pasitaiko nenumatytų vienkartinių situacijų namuose, kieme, svečiuose, parduotuvėje ar dar kažkur. Prieš ištariant „ne“ stabtelti ir pačiam sau atsakyti „kodėl ne?“. Ar iš tikro? Dažnai atsakymas bus tokio lygio: vaikas susiteps, sušlaps, kažką išteps, reikės tvarkyti, plauti, šluostyti ar šiaip kas nereikšmingo nutiks. Jei situacija nepavojinga nei gyvybei, nei sveikatai (iš tikro pavojinga sveikatai, ne taip, kad jei paragaus pienės gal užsikrės kirmėlėm), o yra tiesiog nelabai patogi tėvams – vadinasi tą daryti galima. Tokias situacijas dažniausiai net kažkaip sušvelninti įmanoma, pvz.: jei metų mažylis nori pats valgyti košę gal galima jam duoti kitą lėkštę, į kurią įdėsim vieną šaukštą košės, tokį kiekį gali minkyti rankutėmis nepadarydamas didelės žalos virtuvei. Jei norisi piešti ant žemės rankomis gal praverstų nupirkti didžiulę klijuotę ar celofano gabalą – lai piešia, grindys ar kilimas liks švarūs, o paskui iš karto į dušą.
3. Švelnios prigimties tėvams galima net prieš veidrodį parepetuoti „ne“ veido išraišką ir balso toną
Būna tokių tėvų, kuriems užtenka pasižiūrėti ir vaikams viskas aišku. Toks jau jų žvilgsnis išraiškingas ir viską pasakantis taip, kad klausimų daugiau nebekyla. Būna tokių romantiškai švelnių, kurie gal net patys ne visada tiki tuo, ką sako. Ir kaip jų pasakymu tikėti vaikams?
4. Bent kelias savaites išlikti ramiems, pasiryžusiems, tikintiems savo sėkme. Pasakėme, neklauso, pernešam neklaužadą į kitą vietą toliau nuo neklausymo objekto. Po truputį, po truputį imsite susišnekėti.
5. Kai „ne“ yra išmoktas, o mažylis jau ūgtelėjęs (artėja link dvejų), galima mokytis sąlygas:
– į balą lipti galima su kiemo rūbais, o kai būni pasipuošęs į svečius, negalima;
– ant stalo lipti galima kai mama arba tėtis šalia, o vienam negalima;
– puodų lentyną kraustyti galima, o lėkščių ir kruopų negalima;
– TV pultelį galima imti kai reikia perjungti laidą, o ne bet kada žaisti.
Palikti komentarą