Spalio 10-ąją kasmet minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena ypač aktuali Lietuvai. Mat psichikos sveikatai, ypač vaikų, Lietuvoje nėra skiriama pakankamai dėmesio. Statistika rodo, kad beveik pusė vaikų turi su psichikos sveikata susijusių sunkumų, savižudybių ar mėginimo žudytis atvejų skaičius, ypač tarp paauglių, kasmet didėja.
Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėjos, vaikų ir paauglių psichiatrės Jolantos Trinkūnienės teigimu, vaikai yra daug lengviau pažeidžiami nei suaugusieji, jie labiau priklausomi nuo emocinės aplinkos šeimoje, mokykloje, bendraamžių grupėje. Jų psichikos sveikatai didelę įtaką turi patyčios, smurtas, skurdas, nesėkmės mokykloje ir pan.
„Į mūsų Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrių patenka vaikai, išgyvenantys krizę, – mėginę žalotis, turintys suicidinių minčių, ir, kad ir kaip būtų gaila, tokių vaikų nemažėja, – sako gydytoja. – Į skyrių patenkantiems vaikams jau reikia intensyvios pagalbos. Galbūt situacija nebūtų tokia dramatiška, jei psichologinę pagalbą jie gautų anksti, jei šeimose, mokyklose būtų reaguojama, pastebėjus, kad vaikas tapo liūdnesnis, uždaresnis, pradeda praleidinėti pamokas. Auklėtojas, mokyklos psichologas turėtų pasidomėti, kas tam vaikui atsitiko, kokios mintys jį kankina, kas vyksta jo aplinkoje, kokiomis sąlygomis jis gyvena.“
Priežasčių, kodėl vaikai mėgina žalotis ar žudytis, J.Trinkūnienės teigimu, gali būti daug: tai ir tėvų skyrybos, mirtys, kokios nors kitos netektys, patyčios mokykloje, kai vaikas nuolat jaučia įtampą, diskomfortą, atsiranda savęs nuvertinimas. Nerasdami išeities iš susidariusios situacijos vaikai kartais ir imasi kraštutinių priemonių. Ir nors daugelyje bent jau sostinės mokyklų dirba psichologai, kurie turėtų būti pirmieji pagalbininkai, vaikai vengia į juos kreiptis, nes kentės dar labiau – bendraamžių bus paženklinti „psicho“ etikete.
Šiuolaikinis suaugusiųjų gyvenimo būdas, kai nuolat skubame ir vaikams nerandame laiko, modernios technologijos taip pat daro savo juodą darbą. Jeigu vaikas „gyvena“ tik virtualiame pasaulyje, sutrinka jo dienos režimas, jis nepailsi, pradeda neadekvačiai reaguoti į realybę. Todėl labai svarbu reguliuoti vaiko dienos režimą, tačiau jokiu būdu ne drausti naudotis technologijomis, o ieškoti, kokią jam galima pasiūlyti alternatyvą, kaip pagerinti kontaktą su paaugliu, kad jis gyventų ir draugų ieškotų ne virtualiame, o realiame gyvenime.
„Pakeisti vaiko požiūrį į tai, kas vyksta jo gyvenime, ypač jei tiek pats vaikas, tiek tėvai linkę bendradarbiauti, visada galima, todėl mes dirbame ne tik su vaiku, patekusiu į krizę, bet ir su jo aplinkos žmonėmis, – sako J.Trinkūnienė. – Mes padedame vaikui įveikti krizę, o toliau problemas jam turi padėti spręsti tėvai, psichologai, pedagogai. Kiek tai užtrunka, priklauso nuo to, kiek jis išbuvo toje traumuojančioje aplinkoje, – panašiai tiek pat laiko reikia skirti ir pagalbai, kad jis grįžtų į vėžes.“
Gydytoja teigia, kad specialistai, stengdamiesi padėti vaikui, neieško kaltų, net jei tėvai, kaip dažnai būna, ima kaltinti vienas kitą. Specialistai ragina tėvus atsiriboti nuo savo ambicijų, o jausti pareigą padėti vaikui, ir svarbiausia – matyti vaiką kaip asmenybę. Tik tėvams sugebėjus tai padaryti galima tikėtis greitesnės vaiko išėjimo iš krizės, geresnės jo emocinės būklės.
„Norint padėti mūsų vaikams, reikia daugiau visos visuomenės geranoriškumo. Jeigu matome, kad kažkieno vaikas verkia, reikėtų paklausti, kas nutiko. Juk kiekvienas suprantame, kad be priežasties niekas neverkia. Negalima palikti verkiančio vaiko vienumoje. Jeigu kiekvienas parodytume daugiau užuojautos, supratimo, dėmesio, esu tikra, suicidinių atvejų turėtume mažiau“, – sako J.Trinkūnienė.
© ELTA nuotr.
Aida VALINSKIENĖ
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Informacijos šaltinis: www.ve.lt
Palikti komentarą