Labai dažnai vyrauja itin neteisinga nuomonė, kad vadovaujantis šiuolaikiniais auklėjimo principais t.y. be fizinio ir psichologinio smurto auginti vaikai, auga kaprizingi ir nesavarankiški, taip pat, neva, vaikui leidžiama viskas, tad paskui jis „lipa visiems ant galvų“. Tai tikrai absoliuti netiesa. Ribų nustatymas yra vienas pagrindinių atsakingos tėvystės principų, taip pat ir kryptingas savarankiškumo ugdymas, tik tai vyksta kiek kitaip nei įsigalėjusioje klasikinėje (drįsčiau pasakyti – stagnacinėje) auklėjimo sampratoje. Tikrai laikas būtų griauti šiuos mitus, tad nuo šiol stengsiuosi reguliariai publikuoti postus su konkrečiomis situacijomis, iliustruojančiomis kaip, vadovaujantis šiuolaikiniais auklėjimo principais, galima ugdyti norimas ir sėkmingam egzistavimui sociume reikalingas vaiko savybes. Galbūt rasite šiuose pavyzdėliuose kažką naudingo sau.
Taigi šį kartą apie savarankiškumą ir tvarką:
Vakar sūnus eilinį kartą pametė distancinį mašinėlės valdymo pultą ir, žinoma, iš karto kreipėsi pagalbos ieškant. Kadangi tai jau tikrai ne pirmas kartas kai pametamas žaislas ir visa šeima „statoma ant blakstienų“ jo ieškoti, nusprendžiau, kad pats laikas taisyti situaciją. Ramiai pasakiau vaikui, kad jis tikrai gali susirasti pamestą daiktą pats. Sūnus kiek paieškojo ir pradėjo verkti. Žinoma, pirmas noras buvo pulti į pagalbą, bet tuomet taip ir neišmoktume pamokos, todėl tik apsikabinau ir pasakiau, kad suprantu, kad liūdna, kad ieškojimas tikrai labai sunkus reikalas, kad ir aš labai nervinuosi kai kažko ilgiau nesurandu. Tokiu būdu atspindėjau vaiko jausmus ir parodžiau, kad jie yra visiškai priimtini tokioje situacijoje – juk ir mama kažko neranda ir dėl to pyksta/liūdi. Tačiau, taip pat pridūriau, kad jis tikrai gali surasti žaisliuką pats, o taip pat pabrėžiau, kad kitą kartą pasidės pultelį į vietą ir jo nereikės taip sunkiai ieškoti. Tokiu būdu, išreiškiau pasitikėjimą vaiku ir akcentavau tvarkos svarbą.
Ieškojimo „drama“ tęsėsi geras 10 min., per tą laiką guodžiau ir drąsinau vaiką. Galiausiai sūnus įbėgo į kambarį net švytėdamas iš laimės, rankoje laikė prapuolėlį pultelį. Visi padžiūgavom kartu, pasakiau, kad sūnus gali savimi didžiuotis, nes stengėsi, nepasidavė ir rado ieškomą daiktą, ir tą padarė pats. Taip pat priminiau, kad kitą kartą pasidėjus žaisliuką į vietą, jo nereikės ieškoti. Taigi esminiai momentai šioje situacijoje buvo aiškiai išsakytas pasitikėjimas vaiku (tu gali), jo neigiamos reakcijos į nesėkmę priėmimas (suprantu, kad tau liūdna (pikta), užjaučiu tave), savivertės ugdymas (gali savimi didžiuotis), pastangų (o ne tik rezultato) įvertinimas (stengeisi, ieškojai, nepasidavei), tvarkos svarbos akcentavimas (pasidėk į vietą ir nereikės ieškoti).
Žinoma analogiška situacija turi begalybę variacijų ir pirmiausia tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažyliams, be abejo reikės pagalbos, tačiau svarbiausia, kad būtų ieškoma ne už vaiką, o kartu su vaiku, tokiu būdu vaikutis kartu su mama mokysis ieškojimo „meno“.
Tiek trumpai šiam kartui. Kitame poste apie ribas ir kitų šeimos narių interesų gerbimą.
Informacijos šaltinis: ertoda.lt
Palikti komentarą