Naujokėms įsiterpti kaskart vis sunkiau. Dažnai mūsų svečiai, smalsiai prikiūtinę prie spintos ir atidžiai skaitydami nugarėles, klausia: „Prašytume gražių, trumpų istorijų su paveikslėliais“, tą pat akimirką lentynoje pasistiebia Donaldo Biseto (Donald Bisset) ir Kęstučio Kasparavičiaus trumpų istorijų rinktinės, sudėtos greta. Pačios gražiausios ir trumpiausios, kiekviena gausiai iliustruota. Ir kaip tik tokio ilgumo, kad trys tinka vienam skaitymui prieš miegą.
Donaldas Bisetas – mylimas britų aktorius ir trumpų istorijų vaikams autorius. Jis net vedė laidą vaikams, kur gyvai kurdavo istorijas ir tuo pat metu šmaikščiai jas iliustruodavo mažais piešinėliais. Tos pasakojamos istorijos kasdien prie televizoriaus ekranų sukviesdavo daugybę mažųjų žiūrovų. Vėliau jos visos buvo užrašytos ir sudėtos į knygas. Kas gi nepažįsta varnos Albertinos, liūtų Semo ir Džeko, kurie saugojo karaliaus pilį ar istorijomis mintančio ilgo ilgo tigro. Jei nepažįsta, tada reikėtų pasakyti, kad Biseto istorijose susitinka netikėti veikėjai ir patiria pačių keisčiausių nuotykių. Vaikus tai džiugina ir išlaisvina vaizduotę. Ir jei ta vaizduotė – laki, tai veikėjų istorija niekada nesibaigs tašku – ji gyvuos vėl ir vėl, gali netgi netikėtai atsirasti tingiai tysant pajūryje ar keliaujant traukiniu. Lietuvių kalba turime išleistas beveik visas šio nepaprasto pasakotojo knygas: „Aukštyn kojom“ – net tris dalis (leidykla „Nieko rimto“, 2010 m. ir 2012 m.), „Istorijos kalbančiam tigrui“ (leidykla „Nieko rimto“, 2013 m.), „Tigras nori dar“ (leidykla „Nieko rimto“, 2014 m.). O žinote istoriją apie pypsintį žąsinėlį Vilį arba berniuką, kuris riaumojo ant tigrų? Būtinai jas perskaitykite. Štai Vilis jau kuris laikas gyvena mūsų namuose ir pradeda pypsėti vos pamatęs automobilį. O kodėl? Patys jo paklauskite.
Lietuvoje mes turime Kęstutį Kasparavičių – panašų į Donaldą Bisetą, bet ir labai savitą. Kęstučio vaizduotė – labai laki. Ji sukuria gatve tipenančius marsiečius, garaže perintį automobilį, naktimis išdykaujančius obels vaikus – obuoliukus, berniuką, kuris išnarplioja užkibusį debesį, o paskui juo parskrenda namo. Tokios istorijos dažniausiai kaip žaidimas – palieka vietos kurti tęsinius. Bet esama istorijų, kurios pašiepia ydas, o jų turi net patys mažiausi: vinutės, kurios maištaudamos cypia tol, kol būna tiesiog sukaltos, vaisiai lėkštėje, bandantys vienas kitam įrodyti, jog be jo visa pražūtų, arba muzikos instrumentai, kurie tol triukšmauja, kol pagaliau supranta, jog darna atsiras, kai jie pradės groti vienas kitu ir klausys vienas kito. Galop Kęstutis atskleidžia, kodėl kai kurie sūriai taip smirda. Atsakymas – vaikiškai paprastas ir netikėtas.
Visas šias džiuginančias ir mokančias istorijas smalsūs ras visai neseniai leidyklos „Nieko rimto“ išleistoje Kęstučio Kasparavičiaus knygoje „Apie šį bei tą“. Tai jau trečioji serijos „Trumpos istorijos“ dalis. Knygoje gausu malonių kvapų: obuolių pyrago, daržovių troškinio, grybų. Jautresnis pajaus, kaip sodas įkvimpa rudeniu. Štai ką autorius pats sako pratarmėje: „Skiriu šias istorijas savo daiktams, gyvūnams ir, žinoma, Jums. Kad nebijotumėt ir nesislapstytumėt pamatę kokių keistų dalykų, nesvarbu, kad jie atrodo ir elgiasi truputį kitaip nei mes.“
Tad jei pritrūksite trumpų, gražių istorijų, ieškokite išdidžiai pasistiebusių D. Biseto ir K. Kasparavičiaus knygelių. O perskaitę visas, trumpam pasidėkite, sukurkite tęsinius, duokite veikėjams vardus, ieškokite jų, pasislėpusių sode ir mieste. Nes geros istorijos, net ir pačios trumpiausios, niekada nesibaigia tašku ir vienu paveiksliuku.
AGNĖ SKUČAITĖ-LEONAVIČIENĖ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą