IRINA DYBOVA
Tas balsas, kokiu dabar kalbamės su savo vaiku, pasiliks su juo per visą gyvenimą. Ar jis sugebės įkvėpti sau drąsos, ar jaus besąlygišką pasitikėjimą savo jėgomis, kiek bus geras sau ir ar apskritai sugebės būti sau geras, priklauso nuo to, ką dabar jam kalbame.
Tas balsas, kokiu dabar kalbamės su savo vaiku, pasiliks su juo per visą gyvenimą. Būtent tokiu balsu jis kalbėsis su savimi suaugęs. Visi dabar reiškiami priekaištai, pamokslavimai, nepasitenkinimas taps pamatu, kuriuo vaikas grįs požiūrį į save.
Ar jis sugebės įkvėpti sau drąsos, ar jaus besąlygišką pasitikėjimą savo jėgomis, kiek bus geras sau ir ar apskritai sugebės būti sau geras, priklauso nuo to, ką dabar jam kalbame.
Mamos balsas, mamos santykis su vaiku, mamos reikalavimai ir lūkesčiai – visa tai tampa ta iš tėvų paveldėta savastimi, kuriai visą gyvenimą teks „sąžinės balso“ vaidmuo ir kuri žmogui suaugus taps tuo „vidiniu kritiku“. Nuo mūsų priklauso, tas kritikas vaiką palaikys ar smerks.
Tėvų žodžiai ir jų susikurtas įsivaizdavimas apie vaiką jam yra besąlygiška tiesa. Tarsi pats Dievas kartą ir visiems laikams būtų pasakęs, koks jis yra ir kaip save turi matyti.
Tėvų paklotą asmenybės pagrindą pakeisti ar perdažyti kita spalva ypač sunku. Ir kuo daugiau jame paslėptų minų ir juodų, tuščių, bedugnėn traukiančių kiaurymių, tuo sunkiau žmogui atsiremti į save.
Mamos tikėjimas dukterimi, palaikymas, tėvo žavėjimasis, pripažinimas, kad dukra besąlygiškai graži, yra būtina sąlyga, kad išaugtų vidinę ramybę ir pasitikėjimą savimi jaučianti moteris.
Tėvo vaidmuo mergaitės gyvenime – palaikyti ir pripažinti jos savarankiškumą. Mergaitėms tėtis – tai vyro idealas. Nepasiekiamas idealas. Tėvas turi išdrįsti mylėti savo žmoną ir dukrą, tačiau skirtingai. Vyras ir žmona turi būti partneriai, mylimieji, du vienas kitą mylintys žmonės. Vaiksytėje matyti tėvų santykiai užduoda toną būsimajai mergaitės šeimai.
Mergaitei tėvas turi įskiepyti tikėjimą, kad ji yra nuostabi. Įskiepyti tai žodžiais. Dukra žvelgia į savo moteriškumą tėvo akimis. Jo nuomonė jai perteikia visos vyriškosios giminės nuomonę. Jos grožio ir moteriškumo pripažinimas, taip pat besąlygiškas palaikymas sudaro pamatinį saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmą.
Motinos tikėjimas sūnumi, jo vyriškumu ir savarankiškumu, be to, besąlygiškas palaikymas, kai jam reikia pagalbos, tėvo pagarba ir pripažinimas – visa tai sudaro berniuko asmenybės šerdį. Pamatinį jausmą, kad esi stiprus, visateisis, autentiškas. Tai suteikia atramą ir nurodo kryptį. Įskiepija nepajudinamą tikėjimą tuo, kad pasaulis tave myli ir visada palaiko.
Kas pasiliks mūsų vaikuose, kai mūsų nebebus?
Mūsų balsai, tie žodžiai, kuriuos sakėme jiems vaikystėje.
Mūsų pamėgtos frazės. Tai, ką kartojome diena iš dienos. Tai, ką kalbėjome pykdami ir nusivylę, iš didelės meilės ir noro apsaugoti.
Tai, ką kalbėjome iš savo pačių bejėgiškumo. Tai, ką kalbėjo mums, o mes kartojame, nė nesusimąstydami, nesuprasdami, tik todėl, kad taip reikia, taip visi auklėja.
Būtent į šias frazes, kurias sakome pagauti įkarščio, visiškai įsitikinę savo teisumu, atsispirs mūsų jau suaugęs vaikas.
***
Kartą, būdama aštuonerių, mano dukra užtruko po pamokų. Antroji pamaina, jau tamsu, o telefoną pamiršo namie. Dukros draugė, su kuria kartu išėjo iš mokyklos, paliko ją prie namo įėjimo laukti kažkokio berniuko.
Pamenu, bėgiojau po naktinį mikrorajoną, tikėdamasi vaikų žaidimų aikštelių gilumoje pastebėti boluojant jos striukės rankoves. Atstumas nuo namų iki mokyklos šiaip nedidelis, bet tą akimirką rodėsi neįveikiamas, kaip vandenynas, kuriame niekad nesugebėsiu rasti savo dukters.
Kai grįžau, namie manęs laukė išsigandusi dukra. Vyresnysis sūnus, gavęs nurodymą mestis į paieškas, susitiko ją kitoje namo pusėje.
Manau, tas įvykis dukrą išgąsdino ne mažiau nei mane. Ji buvo pasirengusi prisiimti visas mirtinas pasaulio nuodėmes, sukarti ant savęs visus šunis – kaip žmogus, kuris niekada nesitikėtų sulaukti atleidimo.
Man kainavo daug pastangų, kad, rinkdama kiekvieną žodį, paaiškinčiau jai, kas gi mane taip išgąsdino ir ko aš iš tikrųjų bijau. Paaiškinti be baisybių ir tėviškų pamokslavimų, o taip, tarsi kalbėčiausi su savimi.
Sakiau jai, kad ji protinga ir kad viskas jai gerai, tačiau mane išgąsdino jos veiksmai. Labai tikiuosi, kad mudviejų pokalbis padės jai labiau subręsti, o kai vėl ateis laikas priimti sprendimus, ji sugebės viską apgalvoti ir pasirinkti teisingai.
***
Mes negalim pakišti pagalvės kiekvienoje keblioje situacijoje, į kurią gali pakliūti vaikas. Juolab kad tėvai turi daugybę absurdiškų ir visiškai neracionalių baimių. Ir, stengdamiesi apsaugoti, nužudo viską, kas gyva.
Visi tėvų žodžiai, visi pareiškimai, kurie vėliau jau suaugusiam žmogui tampa nepajudinama siena, buvo išsakyti iš didelės meilės ir dėl vienintelio tikslo – apsaugoti.
Mano darbas – kalbėti apie tai su suaugusiais žmonėmis. Palaikyti, padėti susigaudyti ir rasti išeitį.
Ir žinote, į ką atsiremia žmonės, kai negali žengti nė žingsnio, daro kvailiausius poelgius, mindžikuoja vietoje ir visaip kartina sau gyvenimą?
Į tėvų žodžius.
Visus tuos „kokia tu“ ir „koks tu“. Ką gali sau leisti, o ko ne. Tau užtenka proto, grožio, gabumų ar ne.
Mes labai ilgą laiką žvelgiame į save tėvų akimis. Ir jau suaugę įrodinėjame jiems, kad sugebėsim, pasieksim ir tapsim. Kai kurie mūsų išgyvena dėka, o kai kurienepaisant.
Mes ne visagaliai, tačiau vaikams mes dievai. Ir būtent mūsų žodžiai lydės mūsų vaikus visą likusį gyvenimą.
Vertė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą